blank
A. Stanio nuotr.

Galėtų sukurti iš nieko

Oficialių kalbų ir kalėdinės muzikos nebuvo, nes ir lapkritis turi savo nostalgiją, jausmą ir žavesį. Raminta žvakių šviesoje perskaitė obeliečio Antano Žilinsko eilėraštį (planavo skaityt Oskarą Milašių, bet pasirinko savą poetą) ir tada pakvietė apžiūrėti, ką spėjo sukurti gimtinėje. Ir dvidešimt  nuotraukų, atspindinčių grožį, kurį kuria kitur pasaulyje.

Ji sakė, kad instaliaciją kartu su artimiausiais Obeliuose sugalvojo visiškai spontaniškai – „po kelių kavos puodelių niekaip neėmė miegas“, ir per porą dienų vienoje iš bendruomenės salių ją sudėliojo kartu su Romu ir Daiva Kundeliais. Nors dirba su įvairiausiais pasaulio augalais, šimtais įvairiausių gėlių rūšių, šioje instaliacijoje jai mieliausia tai, kad absoliučiai viskas iš savo miestelio. Samanos, beržo tošis, obuoliai, lapai, smilgos, nurudavusios gėlės, kurias jau ketinta nupjauti, o kompozicijai puikiausiai tiko. Kai kalba apie kūrybą ir augalus, jauti, jog ji „dega“ ir nestandartinį grožį galėtų sukurti iš rūko, iš to, kas šiandien po kojomis ar žvelgiant pro langą.

– Kodėl išvažiavai iš Lietuvos?

– Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir atsiradus galimybei laisvai keliauti ir dirbti, išskubėjau pamatyt pasaulio. Turėjau draugų Londone. Mane visada domino skirtingos kultūros, o Londonas yra nuostabi kultūrų maišatis. Per vieną dieną gali apsilankyti vakarų Afrikos turgelyje, išmokti naudotis valgymo lazdelėmis iš korėjiečių jų restorane, stebėti flamenko ispaniškam klube ir nueiti į Fridos Kahlo parodą „Tate Modern“.
Mano planas buvo pagyventi Londone metus ir grįžti tęsti sociologijos studijų. Planas pasikeitė, kai nuvykau į Edinburgą – įsimylėjau šį miestą, šiltus jo žmones, neapsakomai turtingą kultūrinį gyvenimą, pasakišką gamtą. O vėliau – ir jame gimusį bei užaugusį žmogų – dabar mano vyrą.

– Nebegrįši?

– Nors Edinburgą vadinu savo namais, aš juos turiu dvejus – Lietuva, Obeliai – visada buvo ir bus mano namai. Patiriu tą karčiai saldų jausmą, kurį tikriausiai jaučia daug emigrantų, kai keliauju atgal į Škotiją. Kartu, nes liūdna skirtis su šeima, draugais, namais. Bet ir saldu, nes grįžtu į kitus savo namus, pas šeimą ir draugus. Mano širdis gyvena dviejose šalyse. Idealiausiai norėčiau, jog ir mano kūnas gyventų abiejose, paskirstant savo laiką, kūrybą, darbą tarp Lietuvos ir Škotijos. Ši botaninė instaliacija, tikiuosi, yra pirmas iš daugelio projektų gimtinėje.

– Studijavai sociologiją. Kaip ir kodėl tapai floriste?

– Dirbdama renginių organizatore butikiniame viešbutyje, kuruodavau daug vestuvių ir kitų švenčių, kuriems floristinius sprendimus įgyvendindavo Ruby Flowers. Ji yra viena geriausių Škotijos florisčių, kurianti gėlių dekoracijas ne tik vestuvėms, bet ir kinui bei televizijai („The Wife“, „Succession“, „The Buccaneers“). Ji mielai dalinosi patarimais apie komponavimą, tad aš iš gėlių, likusių po renginių, pradėjau daryti puokštes viešbučio interjerui. Vėliau lankiau privačias edukacijas jos studijoje Glazgo mieste. Taip pat padėdavau kitiems floristams renginiuose, taip gaudama įgūdžių ir patirties. Iš pradžių, 2017 metais, floristika man buvo hobis. Bet pamažėle tapo ne tik aistra ir kūrybine išraiška, bet ir pragyvenimo šaltiniu.

– Laimingas žmogus, kuriam pragyvenimo šaltinis kartu yra ir kūrybinė išraiška.

– Perfrazuodama man įstrigusį posakį: „Aš esu poetė, tik eilių nerašau – mano poezija yra mano darbuose“, sakau, jog mano poezija yra mano gėlėse. Kadais maniau, jog būsiu rašytoja ar poetė. Vis dar rašau. Bet tik sau. Floristika man prilipo kaip nuostabiausias išraiškos būdas. Kurdama botanines kompozicijas, patiriu aukščiausią meditacinį tašką – pametu save laike ir erdvėj, atsiduriu kitam pasauly, mano siela tiesiog levituoja.
Gėlėmis puošiu vestuves, fotosesijas, darau puokštes individualiems užsakymams, o labiausiai man patinkanti mano darbo dalis – kurti floristines skulptūras meno galerijoms Edinburge. Peržiūriu tapybos darbus ir turiu pilną laisvę interpretuoti juos gėlėmis – taip paįvairindama galerijų erdves.

– Obeliuose apžiūrėjom ir Tavo darytas fotografijas.

– Buvo be galo sunku atrinkti tik 20 fotografijų šiai ekspozicijai, kurios atspindėtų mano aranžuočių įvairovę. Sulaukiau daug komplimentų ir už savo fotografinius sugebėjimus. Šioj srity esu tikra savamokslė. Nuo vaikystės sugėriau daug informacijos iš savo tėvelio Romo, kuris turi gerą akį nuotraukoms.
Mano mama Rita mylėjo augalus, rūpinosi begale vazoninių gėlių. Kita mano (beveik) mama ir gera draugė Daiva taipogi yra nuostabi sodo ir naminių gėlių žinovė ir mylėtoja. Manau, jog tai turėjo įtakos mano pasirinktai karjerai.

– Papasakok kaip Jūs visi trys šitą instaliaciją kūrėt – ką kalbėjot bekurdami?  

– Šios instaliacijos idėja kilo spontaniškai, kaip ir daugelis dalykų mano gyvenime – kaip reakcija į aplinką, žmones, tam tikrą momentą laike. Aplankę dvi parodas Obelių bendruomenės centre ir pakalbėję su bendruomenės pirmininku Virgiu, grįžom namo ir skanavom kavos martinio kokteilius. Tą naktį bluosto sudėti nepavyko – kava ir likeris man miegoti neleido. Pradėjau knerpti idėjas, kaip pasinaudoti proga, jog esu Obeliuose dvi savaites. Čia rudens augalija vis dar neapsnigta, dar viena kita gėlė geltonuoja ir miške vis dar auga grybukai. Nors dalį atostogų  norėjau praleisti darydama tai, kas man teikia daugiausia džiaugsmo.

Ryte pristačiau savo idėją tėveliui ir Daivai: „Noriu surengti momentinę gėlių skulptūrų ekspoziciją „Žaliojoje“. Daiva pasiūlė atspausdinti mano praeityje kurtų darbų nuotraukų, tėtis – panaudoti širmas ir atlasinius audinius. Pasaka! Mes visi trys esam kūrybingi žmonės. Užaugau kultūros, meno ir sporto apsupty – visada buvau skatinama kurti, veikti, daryti, organizuoti, svajoti. Visi trys mano tėvai (Daiva man kaip antroji mama) – pedagogai, suprantantys saviraiškos svarbą.

Mano temperamentas yra lygiai toks kaip tėčio – kai reikia greitai įgyvendinti planą ir adrenalinas užlieja kraują – žiežirbos ir keiksmažodžiai lekia į visas puses. Pasiteisinimas mūsų yra toks, kad  esame aistringai atsidavę idėjos realizavimui. Ir mums su tėčiu labai pasisekė, kad Daiva yra ramybės oazė, ji kaip jūros banga – užgesina ir paskleidžia taiką.

– Kas ką darė, kodėl panaudoti vienokie ar kitokie augalai?

– Organizavimas neapsiėjo be streso. Idėja rutuliojosi, keitė savo formą ir buvo kas kelias valandas tobulinama, o pats kūrybos procesas, trukęs pusantros paros, man buvo pasakiška meditacija. Tuo metu, kai tėtis su Daiva rūpinosi reklama, obeliečių pritraukimu, salės paruošimu ekspozicijai. Esu jiems už tai labai dėkinga.

Mano pradinė mintis naudoti gyvas gėles peraugo į tai, jog sausi, mirštantys ir gerai džiūstantys augalai turi tęstinumą. Tad paroda gali veikti visą savaitę (potencialiai netgi ilgiau).

Samanos – tai vienas mano mylimiausių augalų, todėl jos dominuoja šioje instaliacijoje. Prie pelkių ir šalikelėse radom nuostabių nendrių, nukritusių šakų, „lietuviškų bambukų“, o važiuojant pro Obelių paštą, tėtis atkreipė dėmesį į nurudavusias hortenzijas. Su šiomis gėlėmis dirbu jau ne vienerius metus. Pašto darbuotoja nudžiugo išgirdusi, jog jų kažkam prisireikė, nes ji jau ketino visą krūmą genėti ir mesti lauk. Kaip nuostabu šiems karališkiems žiedams, prieš pavirstant kompostu, duoti dar vieną galimybę džiuginti akį.

Pilkiukai kirpti nuo mano mamos ir brolio kapo. Ateinant žiemai, buvo laikas juos trumpinti. Jų panaudojimas šioje botaninėje skulptūroje – tai ne tik ideali spalvų darna, bet ir odė mano mirusiems artimiesiems.

Visa ši botaninė instaliacija paremta tvarumo principais: dirbome tik su natūraliais augalais, kuriuos radome Obeliuose ir aplink. Nenaudojome jokių klijų, vienkartinio plastiko ar oazės. Viskas, ką pasiskolinome iš gamtos, vėl grįš į ją, su minimaliausia žala. Virvės, viela ir kita mechanika, panaudota karkasui, irgi grįš į garažą ir pravers kitiems projektams.

Tikiuosi, kad mano meilė gamtai, floristikos dizainui ir Obeliams įkvėps nors vieną žmogų, kuris pamatė šią parodą. Čia įdėjau didelę dalį savęs.

– Kodėl „Lapkritis“, kai kitur jau kalėdinė muzika ir kaskart vis ilgėjantis „eglučių sezonas“?

– Ruduo, o ypač jo pabaiga – pats melancholiškiausias metų laikas. Gal tai nuskambės mazochistiškai, bet man patinka liūdesys, ta emocija yra nepaneigiama ir priverčia JAUSTI su visom šaknim. Taip kaip klebantis dantis – skauda, bet vis tiek judini. Tėtis manęs paauglės ar vaiko dažnai klausdavo“ar tau minorinė nuotaika?’  Tai man labai pažįstamas jausmas, kuris yra didelė mano gyvenimo dalis. Aš jį priimu kaip dovaną, nes be jo nežinočiau, kas yra laimė.

Ir dar. Ieškodama daiktų, kuriuos panaudočiau instaliacijai, užtikau Antano Žilinsko eilių knygą- pirmas puslapis, kurį atverčiau- buvo Lapkričio Sonetas. Pasakiškas sutapimas! Aš rengiausi paskaityti poezijos, bet nesitikėjau, jog rasiu tokį nuostabiai tinkantį kūrinį. Kai augau, jis buvo mūsų kaimynas. Artimas širdžiai žmogus ir talentingas poetas.

Šiek tiek konteksto iš pasaulio

Verta priminti, kad Raminta Kundelytė-Mackenzie kartu su drauge obeliete Ernesta Pivoriūniene  neseniai dalyvavo floristikos renginyje „Voyaga“ Edinburgo botanikos sode. Tai šviežių gėlių skulptūrų šou. „Šis gėlių šou jau antrą kartą vyko Edinburge. Jį organizuoja Kanados kompanija „Fleurs de Villes“, – sakė Raminta. Šiame renginyje floristė dalyvavo antrą kartą, o suvienijusios jėgas, talentingos draugės užėmė antrąją vietą. Ernesta vienintelė atstovavo Lietuvai, visi kiti dalyviai – iš Škotijos.

Kompanija „Fleurs de Villes“ eksponuoja floristų darbus keliaudama po pasaulį – Niujorką, Torontą, Majamį, Čikagą. „Praėjusias metais kūriau fantasmagoriško pasaulio platformą „Nebulai“, o šiemet mes darėme gėlių instaliaciją „Madagaskaras“. Šį kartą pasikviečiau kartu sudalyvauti savo vaikystės draugę Ernestą, kuri turi savo floristikos parduotuvę „GėLinukas“ Obeliuose. Aš ją pasikviečiau kaip talentingą floristę, kad turėtume galimybę kartu kurti ir išbandyti jėgas bendrame projekte“, – sakė Raminta.  „Man svarbiausia, jog tai projektas mūsų draugystei. Mums tai labai svarbu, nes mus jungia ne tik dvidešimt penkerių metų draugystė, bet ir meilė floristikos menui“, – sakė Raminta.

Jos kartu su Ernesta tam ruošėsi tris savaites, o viską padarė per dvi dienas – kartu sudėliojo nepaprasto kruopštumo, fantazijos ir atsidavimo reikalaujančią kompoziciją. Naktis prieš renginio pradžią buvo bemiegė, nesudėjome nė bluosto. Ruošėme struktūrą manekenui ir gėles. Naudojome 27 skirtingas gėlių rūšis“, – sakė floristės.

Festivalyje dalyvavo 19 Škotijos floristų, kurie kiekvienas kūrė organizatorių parinkta tema –pristatyti pasaulio šalį – miestą ar regioną.

„Kūryba ir menas įkvepia, pritraukia, sušaukia, jungia ir suteikia daug laimės kuriantiems ir aplinkiniams“, – sakė Raminta.

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: