Atidavė naudotis žmonėms
„Tegul būna čia, tegul žmonės naudojasi“, – sako I. Blieka, atidavęs šeimos relikvijas muziejui. Muziejuje tvarkingai sudėliotose į vokus istorinėse nuotraukose – Izidoriaus tėvai, tremties Tomsko srityje, Sibire, momentai, mokiniai bendrojo lavinimo mokykloje, mergaitės amatų mokykloje Lietuvoje, Rokiškyje bei Salų dvare… Iš užfiksuotų momentų matome, kaip atrodė tremtinių barakai, kaip rengėsi tų laikų moksleiviai Sibire, kur Rokiškyje amatų mokėsi Izidoriaus mama Vladislava Šulcaitė, o kur Salų dvare – jos sesuo Ona. Išlikę šių moterų dienoraščiai, kiti tų laikų dokumentai. Kulinarų ir konditerių dėmesį neabejotinai atkreiptų Vladislavos ir Onos maisto receptų sąsiuviniai. Juose – daug šiais laikais negirdėtų valgių. Su jais susipažinti ir kažką pagaminti pasiūlyta Rokiškio profesinio mokymo centre virėjo profesijos mokančiai Žydrai Lomako.
„Pakišo“ senelis
I. Blieka supažindino su savo istorija. Jis ir jo mama pragyveno tremtyje nuo 1947 m. gruodžio 29 d. iki 1956 m. gegužės 31 d. Gal būtų ir nepapuolę jie į tremtinių vagoną, jeigu ne pernelyg sąžiningas senelis, tėvo tėvas. Izidoriaus mama, vengdama tremties, buvo fiktyviai išsiskyrusi su berniuko tėvu, pasilikdama mergautinę pavardę. Prie žmonių prigrūsto vagono rusas tikrino tremiamųjų sąrašus. Izidoriaus mamos pavardės jis neradęs, tačiau pro praviras vagono duris į tremtį vežamas jos uošvis šūktelėjo, kad tai jo marti. Tad moteris su mažu berniuku taip pat buvo įstumta į vagoną. Dėl to jos gyvenimas buvo paženklintas tragiškumo. Vladislava, nors ir labai graži moteris, tačiau turėjo ligą – tuberkuliozę, kurią paspartino Sibiras, sunkios sąlygos, todėl grįžusi į Lietuvą ji ilgai neišgyveno. Išlikusiame mirties liudijime jos mirties priežastimi nurodoma tuberkuliozė.
Tėvas – partizanas
Izidoriaus tėvas Antanas Blieka, gimęs 1918 m. liepos 14 d., buvo ūkininkas, žemdirbys. Jis Antrojo pasaulinio karo metais tapo pasipriešinimo kovų dalyviu ir kovojo K. Kalpoko būryje. Po to jis tapo Čedasų būrio vadu ir žuvo Panemunyje 1946 m. rugsėjo 5 d. Šeima jo palaikus iš Panemunio į Čedasų kapines galėjo perlaidoti tik 1989 m.
Iš Sibiro – į Čedasus
Iš tremties Izidorius grįžo būdamas 13 metų ir mokslus tęsė Čedasų vidurinės mokyklos 5-oje klasėje. Prieš tai jis Sibire mokėsi rusų kalba, todėl kurį laiką lietuvių kalbos mokytis sekėsi sunkiai. Per keletą mėnesių berniukas gerai išmoko rašyti lietuviškai ir pats pirmas iš penktokų gavo penketą (tuo metu tai buvo aukščiausias įvertinimas) už diktantą. Partizanų vaikas pripažįsta, kad mokydamasis Čedasuose buvo įstojęs į komjaunimą. „Mačiau vienos mokytojos keistą žvilgsnį tada ir tik vėliau supratau, ką jis reiškė – „Vaikeli, vaikeli, ką tu darai?!“ Ji tada negalėjo tiesiai pasakyti, bet nepalaikė tuometinės sovietinės valdžios“, – pasakoja Izidorius.
Dėl „suteptos“ biografijos užimti aukštų pareigų negalėjo
Kai kur „bandito vaiko“ etiketė Izidoriui pakenkė. Jis buvo tapęs Pandėlio rajono kultūros namų direktoriumi, tačiau esą „seni komunistai“ apskundė, kad jis negalįs tokių pareigų užimti dėl savo biografijos. Tad kurį laiką Izidoriui tekę klaidžioti, kol apsistojęs pas krikšto tėvą Klaipėdoje, kuris jį įtaisė į darbą. Darbas buvęs paprastas – teko dirbti bokštinio krano mašinistu.
Mama ir teta mokėsi amatų
Turbūt daug I. Bliekos biografijos faktų liks nepaminėta, tačiau grįžkime prie jo mamos Vladislavos Šulcaitės-Bliekienės maisto receptų sąsiuvinio. Šiuos užrašus tada ji, dar mergaitė, vedė mokydamasi Rokiškio lietuvaičių švietimo draugijos žemesniojoje amatų ruošos mokykloje. Ji buvo įsikūrusi Nepriklausomybės a. 2, Rokiškyje, kur dabar – gyvenamasis namas, paženklintas kompozitoriui ir pedagogui Rudolfui Lymanui atminti skirta lenta. Išduotame mokslų baigimo pažymėjime – daug moterų namų ruošoje ar buityje reikalingų dalykų. Vladislava mokėsi matematikos ir buhalterijos, gamtos mokslo su higiena, paišybos, siuvimo, nėrimo, audimo, knygrišystės, skalbimo, kepimo, virimo, konservų ir marinatų, tvarkos ir maisto laikymo, pienininkystės, gyvulininkystės bei kitų kasdieniškų, o kartu ir ypatingų, dalykų. Pašnekovo mamos sesuo Ona mokėsi Salų amatų mokykloje. Baigimo pažymėjimas nėra išlikęs.
Egzotiški patiekalai
Būsimus virėjus mokanti Ž. Lomako, peržiūrėjusi du Vladislavos bei Onos rašytus receptų sąsiuvinius, sakė, kad jai aiškesni ir įdomesni Izidoriaus tetos Onos receptai. Vladislava dažnai užrašiusi tik ingredientus, tačiau trūksta informacijos, kaip paruošti patiekalus. Tarp įdomesnių patiekalų – „Arbūzo sriuba“, „Arbūzo blynai“, „Sniegas geltoname padaže“, „Ligonių sriuba“ ar „Pumpurėliai“, kitaip pagaminti šaltibarščiai… Vladislava amatų mokėsi nuo 1934 iki 1936 m. Turbūt nustebsite, sužinoję, kad tais laikais daug lietuvaičių nestokojo nei egzotiškesnių vaisių, nei prieskonių, nei citrinų žievelės, migdolų, razinų, kokoso ar kepimo miltelių.
Keletas receptų iš Onos Šulcaitės receptų sąsiuvinio:
SNIEGAS GELTONAME PADAŽE
2 trynius ištrinti su cukrumi iki baltumo. Pieną užvirinti ir išvirti jame išplaktus baltymus. Po to juos išgriebti. Trynius užplikyti tuo pačiu pienu, kad geltonas padažas gautųsi. Kad jis būtų tirštesnis, galima įdėti krakmolo arba kaitinant užvirinti.
ŠALTIBARŠČIAI
Apvirtas rūgštynes sukapoti, įdėti krapų, žalių svogūnų, agurkų, pipirų ir užpilti raudonųjų burokėlių sunka, užbaltinti rūgščia grietine arba išplaktu rūgščiu pienu, įdėti pjaustytų kietų kiaušinių.
LIGONIŲ SRIUBA
250 g miežinių arba avižinių kruopų, 100 g sviesto, 20 g druskos, 3 l vandens, 2 l grietinėlės arba pieno, 2 tryniai, 1 kg bulvių, 300 g pyrago. Kruopas nuplovus sudėti į šaltą vandenį, įdėti truputį sviesto ir uždengus virti. Kai užverda, įdėti druskos. Kai kruopos pasidaro minkštos, sriubą perkošti, užbalinti grietinėle su tryniais (arba pienu ir tryniais). Nešant į stalą, sudėti kokia nors forma supjaustytas virtas bulves. Prie tos sriubos duodami pyrago džiūvėsėliai.
Tarpukario „bobos“ – velykinėje mugėje
Balandžio 7 d. Rokiškio profesinio mokymo centre Kavoliškyje vyko velykinė mugė, kurioje puikavosi ir pagal tarpukario receptus iškeptos „bobos“ – „Boba labai gardi“ ir „Pintinė boba“. Jas profesijos mokytoja Ž. Lomako kartu su savo mokiniais iškepė pagal O. Šulcaitės sąsiuvinyje užrašytus receptus. „Gardžioji boba“ buvo pagardinta riešutais, razinomis, citrinų žievelėmis ir labai puri, nors joje – nė gramo sintetinių priedų. Bobos nuo mokinių prekystalio išgaravo kaipmat, mat besiruošiant Velykoms toks valgis – kaip tik. Ž. Lomako pastebėjo, kad tokius tarpukario laikų receptus reikia mokėti ir perskaityti, nes ne viskas juose užrašyta taip, kaip mes tai suprantame dabar. Paaiškėjo, kad vadinamoji arbūzų sriuba galbūt buvo verdama visai ne iš arbūzų, o iš moliūgų. Stebina ir kai kurių produktų proporcijos. Pvz., „Šafraninėje boboje“ minėto prieskonio siūloma dėti tiek daug, kad kepinio skonį sunku įsivaizduoti.
Tremtinio padėka
Savo mamos ir tetos receptus atidavęs į muziejų I. Blieka taip pat atvyko paragauti pagal tetos Onutės sąsiuvinyje išlikusį receptą iškepto pyrago. Jis sakė nepamenąs, ar teko kada vaikystėje ragauti tokių „bobų“. O. Šulcaitė, kuri su kepiniais pažindinosi Salų amatų mokykloje, mirė labai jauna, galbūt 18 metų. Pasak I. Bliekos, ją pasiglemžė tais laikais sunkiau nugalimas plaučių uždegimas. Rokiškio profesinio mokymo centras žada tarpukario receptus savo virtuvėje panaudoti dar ne kartą, o galbūt pradėti tokio maisto gamybos liniją. I. Blieka dar kartą patikino, kad džiaugiasi galėjęs savo relikvijas atiduoti, kad jos būtų panaudotos geriems tikslams. Už bandymą atgaivinti giminės receptus buvęs tremtinys įteikė po rožę profesijos mokytojai Ž. Lomako ir Rokiškio profesinio mokymo centro direktorei Dianai Giedrikienei.
Projektą iš dalies remia:
