Pirmame aukšte – bankas, kituose – gyventojai
Krašto muziejuje užrašyti išliko Alberto Žilio, šiame pastate praleidusio savo vaikystę, atsiminimai. Jis 2008 m. minėtai Istorijos skyriaus vedėjai O. Mackevičienei pasakojo, kad šio pastato pirmajame aukšte įsikūrė bankas, nes dvarininkas Matas Kiela buvo paėmęs iš jo paskolą namo statybai ir tokiu būdu tikėjosi atsiskaityti. Antrajame ir trečiajame namo aukštuose savininkas įrengė butus, kuriuos nuomojo banko tarnautojams bei šiaip patikimiems Rokiškio gyventojams. Trečiajame aukšte buvo ir jo sūnų gimnazistų Antano ir Jono kambariai, o virtuvėlėje glaudėsi tarnaitė. Pats M. Kiela gyveno savo dvarelyje Alsetoje. A. Žiliaus tėvas Juozas Žilys įsidarbino banke ūkvedžiu ir apsigyveno antrajame aukšte. Kaimynystėje gyveno operos dainininkės Irenos Jasiūnaitės tėvas, dirbęs banke buhalteriu, ekonominės policijos pareigūnas ir dar vieno banko darbuotojo šeima.\
Siejamas su Lietuvos istorija
O. Mackevičienė, jau septynerius metus nebedirbanti muziejuje, tačiau daug kalbėdavusi muziejaus lankytojams apie senuosius Rokiškio pastatus, sakė gerai pamenanti didžiąją Kielų šeimos nelaimę. Apie ją rokiškėnai pasakoja gana skirtingai. O. Mackevičienė pasakojimą pradėjo nuo to, ką Lietuvai reiškė Nepriklausomybė – Lietuva tapo kaip vieningas bičių avilys. Kas ką galėjo, tą dirbo, todėl labai greitai Kaunas tapo antruoju Paryžiumi, bet ne tik Kaunas išgražėjo, tas pats vyko ir Lietuvos mažesniuose miesteliuose. Ir nesvarbu, kad Rokiškis – Lietuvos pakraštys, palatvijys. Vyko renginiai, skirti Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dešimtmečiui. Vieningai dirbo tiek verslas, tiek eiliniai rokiškėnai. Iškilo daug naujų pastatų. Vienas iš jų – M. Kielos pastatytas namas, kuriame įsikūrė Liaudies banko Rokiškio filialas. O. Mackevičienė sakė, jog labai gaila, kad, atkūrus Nepriklausomybę, ir pastatą vėl perdavus bankui, pastatymo data fasade buvo užtinkuota. Šiame pastate visada būdavo įsikūręs kuris nors bankas, o paskutiniu metu – kavinė „Grill bankas“, kuri jau keletą mėnesių yra užsidariusi ir dabar liko tik maža patalpa su „Luminor“ bankomatu. O. Mackevičienė sakė pastebėjusi, kad apleisti namai greit praranda patrauklią išvaizdą ir yra nuogąstavimų, jog taip gali nutikti ir su šiuo pastatu.
O. Mackevičienė: vaikai nuėjo miegoti ir nebeatsikėlė
Istorikė toliau pasakojo apie šio namo statytoją. M. Kiela buvo Alsetos palivarko savininkas. Jis turėjęs supratimą apie verslą, nes uždirbtus pinigus nusprendė panaudoti, išnuomodamas patalpas bankui. Pastatas buvo gerai pritaikytas banko reikmėms. M. Kielos šeimoje augo trys sūnūs. Vyriausias buvo Mataušas (kitų šaltinių duomenimis – Matas). Jis studijavo teisę universitete Kaune. Šeimoje augo du jaunesni berniukai Antanas ir Jonas, tuo metu gimnazistai. Jie šeštadieniais ir sekmadieniais grįždavo į namus – palivarką Alsetoje. Tą sekmadienį vaikinukai nuėjo miegoti į klėtį ir ryte ilgai nesikėlė. Buvo bandyta pabelsti, tačiau niekas neatsiliepė. Šeima pagalvojo, jog tegul pamiega. Kai ilgiau nesikėlė, nusprendė palįsti po klėtimi ir pateko į vidų. Ten rado baisų vaizdą. Vaikai buvo užkapoti kirviu. Tėvas, matyt, atsitokėjo, supratęs, ką padarė, todėl pabėgo ir nusišovė. Jį rado po geros savaitės prie upelio Kuosių kaime. Tuos berniukus laidojo visas Rokiškis. Jų kapas yra garbingoje vietoje. Pagal žmonių pasakojimus, tėvą laidoti vežė juodose vežėčiose, juodu arkliu, privežė per aplinkui prie nešventintos vietos savižudžiams, perkėlė per tvorą ir palaidojo. Tiksli palaidojimo vieta dabar nėra žinoma, manoma, kad ant viršaus buvo palaidoti kiti mirusieji. Tais laikais savižudžių kapų niekas neprižiūrėdavo. Užėjus rusams, bolševikai Liudviką Kielienę ir vyriausią sūnų Mataušą ištrėmė ir jų tolesnė lemtis nežinoma.
A. Žilys: nužudė iš pavydo
Muziejui apie vaikų nužudymą dar plačiau pasakojo A. Žilys, kadaise gyvenęs banko pastato antrajame aukšte. Jo užrašytame pasakojime nurodyta, kad M. Kiela vaikus nužudė 1929 m. gegužės 19 d. Buvęs sekmadienis. Nors rašoma, kad tragedijos priežastis neaiški, bet Rokiškio žmonės kalbėjo, jog tai nutiko dėl pavydo. L. Kielienė buvo visuomeniška moteris, mėgo pobūvius, turėjo išvaizdų stotą, mokėjo kalbėti vokiškai. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai Rokiškyje įkūrė komendantūrą, kuri išliko ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais, nes reikėjo baigti karinės technikos išvežimą ir kt. Karininkai iš komendantūros labai pamėgo Alsetos dvarelį bei L. Kielienės draugiją. Kielų berniukai, gimę 1915 ir 1917 m., paaugo ir pradėjo lankyti mokyklą, o žmonių liežuviai vis plakė, kad M. Kiela nėra jų tėvas, nes jie į jį nepanašūs. Kalbėta, kad vaikai gali būti vokiečių komendanto. Matyt, vieną kartą dvarininko nervai neatlaikė ir jis pasiryžo nusikaltimui. Kai berniukai savaitgaliui grįžo į Alsetą, miegoti nuėjo į klėtį. Čia juos tėvas ir nužudė. Jis iš vidaus užrakino duris, dar jas užstatė, kad niekas nepatektų, o po egzekucijos pats išlindo pro pamatus, atitraukęs akmenį ir vėl jį užstūmęs. Berniukų ir jų tėvo ryte niekas nepasigedo, nes galvojo, jog jie kartu išvažiavo į bažnyčią. Ieškoti pradėta tik vakare, o kitą dieną į paieškas įsitraukė ir Rokiškio policininkai. Atvyko ir Kauno kriminalistai. Jie atkreipė dėmesį į išjudintą klėties pamato akmenį ir nusprendė apžiūrėti patalpas. Ten buvo rasti sudarkyti vaikų kūneliai. Apie įvykį kalbėjo visa Lietuva.
O. Bružaitė-Balienė: pasivadino draskyti varnų lizdų
Ona Bružaitė-Balienė 2001 m. pasakojo, kad 1929 m. gegužės 19 d. Kielos savo tarnus išleido į Panemunėlio bažnyčią. Iš Rokiškio kartu su jų bendraamžiu giminaičiu buvo parvykę jaunesnieji sūnūs. Kai L. Kielienė nuėjo pogulio, jos vyras M. Kiela pasivadino vaikus eiti į Leškupį (miškelis prie upės) draskyti varnų lizdų. Kartu eiti norėjo ir giminaitis, bet jam šeimininkas liepė likti saugoti namų. Šeimai sugrįžus iš bažnyčios, visi norėjo eiti valgyti, bet pasigedo tėvo ir vaikų. Pradėjo ieškoti. Kiek paieškoję, nusprendė užsukti į klėtį. Kadangi durys buvo iš vidaus užsklęstos, kilo negera nuojauta. Kažkokiu būdu į vidų įėję tarnai pamatė kraupų vaizdą – vaikai buvo užkapoti mėšlui mėžti skirtomis šakėmis, visur pritaškyta kraujo. Kalbama, kad šios žudynės įvyko dėl pavydo. Tą dieną tėvo niekur nerado. Jį prie upelio aptiko kitą dieną – vyras buvo nusidūręs vokiško šautuvo durklu ir įkritęs į griovį, pro namus vedantį į upę. Palaidojus vaikus ir M. Kielą, Alsetoje liko gyventi 52 metų našlė L. Kielienė ir 19 metų jos sūnus Matas. Nužudytiems vaikams skirtame paminkle įdėta jų nuotrauka. Pasak O. Bružaitės-Balienės, namas už skolas atiteko bankui, o užėjus rusams, našlė su sūnumi buvo išvežti į Sibirą. Po tremties moteris grįžo į Lietuvą, bet savo namų neberado, nes jie buvo sugriauti.
A. Žilys: vyriausiasis sūnus girtavo, o našlė rūkė cigarus
Pagal A. Žilio pasakojimus, našlės bei vyriausiojo sūnaus lemtis kiek kitokia. Po nelaimės esą Mataušas Kiela, teisės studentas, apleido mokslus ir pradėjo girtuokliauti. Grįžęs į Rokiškio kraštą, jis į Alsetą nevažiuodavęs, bet užtrukdavęs pamėgtame restorane Rokiškyje, Nepriklausomybės aikštėje. Kieme jo klusniai laukdavo kinkinys. Arkliu Mataušas pasirūpindavęs, pridėdamas jam maisto – duonos, bandelių. Sužinojusi, kad sūnus ir vėl užmigo restorane, L. Kielienė siųsdavo tarną į restoraną, kad jį išvestų. Gavęs penkis litus, jis ponios sūnaus išvadinti namo negalėdavo, o iš jo dar papildomai gaudavęs penkis litus. Užėjus bolševikams, Mataušas buvo išvežtas į Sibirą. Užrašytame pasakojime teigiama, kad jo tolesnis likimas nežinomas, tačiau išlikusiuose viešai skelbiamuose represuotųjų sąrašuose minimas Matas Kiela, gimęs 1912 m. iš Rokiškio, kuris 1941 m. buvo išvežtas į Krasnojarsko kraštą ir mirė lageryje. Tikėtina, kad tai tas pats dvarininko M. Kielos sūnus, kuris vienų vadinamas Matu, o kitų – Mataušu, kas iš esmės yra tas pats vardas. Pasak A. Žilio, L. Kielienė tremties išvengė. Likusi viena dideliuose namuose, ji jautėsi nejaukiai. Ji esą prašydavo, kad vasaros atostogų metu pas ją apsigyventų A. Žilys. Moteris daug rūkė, ypač naktimis. Nacionalizavus ūkį, L. Kielienė apsigyveno pas Žilius, o vėliau – Skemų prieglaudoje, kur, sulaukusi 105 metų, mirė.
Paminkle – byranti atmintis
Nors raštu užrašytuose pasakojimuose minima, kad nužudytų vaikų kapų niekas nelanko ir jais nesirūpina, prie jų yra padėta plastikinių gėlių, matosi, kad kartais uždegamos žvakės. Deja, paminklas sutrūkinėjęs, viršuje betonas vos laikosi, o ir kryželis nuo viršaus nuimtas ir pastatytas ant žemės. Ant paminklo, nors ir sunkiai įžiūrimas, yra užrašas: „Čia ilsisi du broliai kankiniai Antanas ir Jonas Kielos. Gimė 1915 m. ir 1917 m. Mirė 1929 m. Ilsėkitės ir laukit mūsų, brangieji mano vaikeliai. Nuliūdusi jūsų mama ir brolis“.
Projektą iš dalies remia:
