blank
Asmeninio archyvo nuotr.

Nežiūrint į jokias materijas

Balandžio 15-ąją Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje sidabro ženklas „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“ įteiktas rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vyriausiajai specialistei Janinai Komkienei. Jai ženklas atiteko už ypatingą indėlį ir ilgametį atsidavimą Rokiškio kultūrai. Tradiciškai per Pasaulinę kultūros dieną teikiamam ženklui kandidatūras buvo galima siūlyti iš anksto. Į klausimą, ar šiandien nesigaili didelę gyvenimo dalį atidavusi Rokiškio kultūrai, ji sakė, kad tikrai ne, nes tai labai didelė patirtis, surinkta per ne vieną dešimtmetį. Iš arti matant ir betarpiškai bendraujant su ne viena Lietuvos meno legenda, valandų valandas praleidžiant svarbių įvykių užkulisiuose, dainų šventėse, matant legendas neformalioje aplinkoje. „Pamenu, kaip važinėjau po Konstantinavą su Monika Mironaite, vaikščiojau su Rimu Tuminu. Tokių susitikimų  ne vienetai. Šimtai. Šitas darbas dėkingas tokių patirčių, kurių kiti neturi. Tai didelė kultūros gyvenimo mokykla. Ir be galo įdomu, nežiūrint į jokias materijas. Tai morališkai duoda labai daug supratimo plačiąja prasme įvairiose srityse“, – sakė apdovanotoji.

Ant pamatų, nuo kurių pradėjo

„Be galo džiaugiuosi, kad šita nominacija vyksta ant tų pamatų, nuo kurių pradėjau. Nuo tada, kai atėjau dirbti pirmiausia į biblioteką. Esu labai laiminga, kad tuometinis vedėjas į šį skyrių pakvietė būtent mane. Čia baigiau tikrai labai prasmingą mokyklą, kur tiek kultūros, tiek turizmo, tiek komunikacijos srityse patyriau daug, sužinojau ir išmokau daug. Galėjau kažkam kažką pasakyti, kažką iš kažko pasiimti sau. Galėjom visi kartu reprezentuoti rajoną. Iš tikro nesitikėjau, kad gyvenime gali taip atsitikti. Esu labai dėkinga savo tėvams. Ir jau mano proseneliai turėjo tokią prigimtinę kultūrą dirbti ir būti tarp žmonių. O šiandien dėkoju a. a. Danieliui Adomavičiui. Ilgus metus teko dirbti su Petru Blaževičiumi, o dabar gera su Irena ir Giedre. Ką aš galėčiau pasiekti, jei čia nebūtų jūsų visų. Kiek gražių švenčių, kiek gražių tradicijų puoselėjimo, kiek įvairių meno sričių pažinimo, kiek įvairiausių savęs atskleidimo variantų. Tai tik dėka jūsų visų, brangieji kultūros žmonės ir visi rajono gyventojai. Iš tikro, tiek norisi daug duoti, pajusti kultūros sakralumą, kad mūs pamatinė, prigimtinė kultūra nebūtų užmiršta. Ir šiandien sudainuota „Eurovizijos“ daina, kur skamba čūto tuto, kuri ištraukta iš mūsų prigimtinės kultūros gelmių, labai gražiai garsina mus visus ir Lietuvą pasaulyje“, – kalbėjo J. Komkienė atsiimdama apdovanojimą.

blank
Su dukromis Giedre ir Raminta. Asmeninio archyvo nuotr.

Ne pinigai laimė ir prasmė

O pamatinį požiūrį ji atsinešė iš savo šeimos. „Aš augau šeimoje, kur ne pinigai buvo prasmė, o bendravimas. Tėtis muzikantas, seneliui buvo priimtinos visos naujovės, pas mus pirmus atsirado televizorius ir radijas, pas mus buvo daug smetoniškos literatūros… „Amerikos balso“ klausymas, senelio pasakojimai. Visa kartu davė gilų supratimą suaugus atskirti, kas tikra, kas ne“, – kalbėjo  rašinio herojė.

Aplinka, kurioje augo

Kad būtų aiškiau, kas jos asmenybę formavo, kaip užaugo, Janina daug pasakoja apie tėvą Joną. Mat šiandien pati tęsia jo pradėtas tradicijas ir organizuoja savo gimtojo kaimo – Ažušilių –  kalėdojimus, susiėjimus ir kitas šventes, į kurias iš čia kilę susirenka ir su vaikais, ir su anūkais.

„Prisimenu, kaip sovietmečiu, gal kokiais 1967-aisiais, tėtis pasisiuvo maišą, kad būtų Kalėdų Senis. Ėjo per kaimą ir dalijo saldainius. Kitais metais jau lakstė po kaimą velniu apsirengęs su sparnais“, – prisimena Janina, nesulaikydama šypsenos. Kartą, eidama iš mokyklos, žiūri – ogi priekyje eina meška. Toks išgąstis buvo. Paaiškėjo, kad tai tėtis. Tada dukrytė „dėjo į kojas“ rėkdama „gelbėkit, tėvas išprotėjo“. „Ilgai tą jo kaukę buvom išsaugoję, vėliau ir aš su ja eidavau“, – juokiasi pašnekovė. Kunigo kaukę tėtis irgi buvo pasidaręs – su kunigo sutana per kaimą važiuodavo. „Aš išaugau tarp kantičkas – senąsias giesmes – giedančių, per naktis ten sėdėdavau,  vakaruškos, festivaliai buvo kasdienybė, o aš vienturtė, neturėjo su kuo palikti, visur mane tėvai tąsė“, – pasakoja Janina. O kai paaugo, pati ėmėsi veikti – knygas „išdavinėdavo“, neva bibliotekininkė, paskui jau vaidino kultūros namų direktorę.

Janinos tėčio dėka Ažušiliuose buvo organizuojamas ir  kaimo kapinių tvarkymas. „Buvo baisios, apaugusios brūzgynais kapinaitės. Prieš kiekvieną Tėvo dieną reikėdavo suorganizuoti kaimo talką. Ir dabar tai tęsiam. Daugiau nei keturiasdešimt metų, kaip saugom savo kaimo dvasią. Tai stiprina. Ir mums nereikia jokios reklamos. Buvęs mūsų kaimas – kaip viena šeima. Mūsų kartos vaikai vežasi savo vaikus ir rodo, pasakoja, prisimena – „ten buvo senelio, ten prosenelio“, „ten Napoleono akmuo nuskendęs“. Pas mane klaimelyje jaunesnioji karta žiūri į viską išplėtusi akis“, – pasakoja Janina.

Svarbiausia – ne raštai

„Etnokultūrininkė, bitininkė. Vienas gražiausių jos apdovanojimų – ne raštai, o gyvas ryšys ir pasitikėjimas kultūros bendruomene. Dažnai ją pavadina ir „kultūros motinėle“, bet kiekvieno žmogaus taip nepavadinsi“, – kalbėjo Janinos dabartinė vadovė rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė.

Tradicija apdovanoti kultūros žmones pradėta 2012 m., kai Rokiškio krašto garbės pilietis skulptorius, medalininkas Petras Henrikas Garška sukūrė specialius tam skirtus ženklus. Pirmosios jais apdovanotos – Onuškio krašto metraštininkė Elena Blažienė ir režisierė Nijolė Čirūnienė. Vėliau medaliai buvo teikiami įvairiausių sričių žmonėms, kurių dėka puoselėjama mūsų kultūra. Tai ir kūrėjai, ir verslininkai, ir visuomenininkai.

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: