Aktyvų laisvalaikį mėgstantys paaugliai vasaros atostogų neleidžia vėjais – vyksta stovyklauti. Smagiai praleisti savaitę Lenkijoje moksleiviams pasiūlė Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos geografijos mokytojas Algirdas Paliūnis.
Nauji potyriai
Pasak A. Paliūnio, išvyka į Lenkiją net ir jam, įvairių stovyklų veteranui, buvo kiek kitokia. „Šįkart stovykla buvo labiau poilsinė nei sportinė. Dažniausiai vienoje vietoje neapsistojame: apie 6 val. keliamės, pusryčiaujame ir, susipakavę palapines, apie 8 val. judame į kitą tašką. O šį kartą palapinių miestelis buvo pastatytas visai savaitei. Šešios komandos (39 žmonės), susirinkę iš skirtingų Lietuvos miestų, įsikūrėme Šilainės (Ožkinių kaimas, Lenkija) pramogų ir poilsio centre, vos kelis kilometrus nutolusiame nuo Punsko“, – pasakojo geografas.
Stovyklauti su mokytoju išvyko Juozo Tūbelio progimnazijos 7-11 klasių ir Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio 10-ies moksleivių komanda.
„Kasmet mokinius kviečiu mažiausiai į penkias skirtingas stovyklas. Tikslas – atitraukti vaikus nuo kompiuterio: noriu, kad jie viską pamatytų ne monitoriuje, o savo akimis. Esame su vaikais stovyklavę Kryme (Ukraina), Karpatų kalnuose, Lenkijoje…“ – kalbėjo mokytojas A. Paliūnis, asmenines atostogas mielai aukojantis moksleivių akiračiui plėsti.
Dienotvarkė
„Dienomis keliavome po apylinkes, vakarais nemiegojome iki 1-2 val. nakties: sėdėjome prie laužo, šnekučiavomės, dainavome dainas. Aplankėme XIII amžiaus jotvingių ir prūsų gyvenvietę, geležinkelio muziejų, vykome į Augustavą apžiūrėti miesto. Visiems labai patiko plaukti Augustavo ežero kanalais, kur dėl nevienodo vandens lygio įrengti specialūs šliuzai laivams. Pasivaikščiojome po popiežiaus Jono Pauliaus II maldos vietas, buvome prie jo monumento. Kaip tik tą vakarą buvo mūsų eilė budėti stovykloje. Budėti, vadinasi, būti atsakingam už vakaro programą. Mes organizavome lyrinį-literatūrinį vakarą: skaitėme poeziją. Viskas vyko ekspromtu, be išankstinio pasiruošimo. Kai budėjo mažeikiškiai, linksminomės liaudies dainų ir žaidimų vakare, o stovyklų senbuviai surengė smagų humoro vakarą. Vaikai susirado daug naujų draugų. Atėjus laikui skirstytis, net ašarų matėme…“ – įspūdžiais dalijosi A. Paliūnis.
Žvilgsnis į povandeninį pasaulį
Neįprasta pramoga, kurią stovyklautojams pasiūlė organizatoriai, – žvilgsnis pro stiklinį laivo dugną į povandeninį pasaulį. „Ketvirtąją stovyklavimo dieną mums buvo surengta ekskursija į Vygrių nacionalinį parką. Aplankėme muziejų, plaukėme Vygrių ežeru ir per laive įrengtus specialius stiklinius gaubtus stebėjome ežero dugną. Ką pamatėme? Visą povandeninį pasaulį: augalus, akmenis, dugną, žuvis, nespėjusias pasislėpti… Taip pat aplankėme Kamaldulių vienuolyną, Punsko etnografinį muziejų, pasivaikščiojome po miestą, skubėjome nupirkti lauktuvių namiškiams“, – pasakojo stovyklautojas.
Pasak rokiškėnų grupės vadovo, Lenkijoje jie šventė Onines: „Lenkijos lietuviai organizavo Oninių šventę. Joje – smagus koncertas, laužai, rugiapjūtės darbų atkartojimas. Šienavimą dalgiu išbandė ir keletas mūsiškių, tačiau vaikinams sekėsi nekaip – pasidavė po keletos kirčių… Merginos pynė vainikėlius, paleido juos į upę.“
Neišvengė nuotykių
Stovyklautojus lydėjo ir smagūs nuotykiai. „Į vieną ekskursijų važiavome arklių kinkiniais. Vaikai buvo susodinti į ilgą vežimą, jame įtaisyti suolai, stalas, stogas. Vadovai keliavo kiek prabangiau – karietomis. Bevažiuojant nuleido padangą vežimo, kuriuo keliavo vaikai, tad likusį atstumą jiems teko įveikti pėsčiomis. Laimė, iki numatytos vietos tebuvo 5 km, pusė kelio jau buvo įveikta, tad vaikai dėl menkos nesėkmės visai nesikrimto“, – įspūdžiais dalinosi rokiškėnų būrio vadovas.
Ieva ZAMALIAUSKAITĖ
Su mokytoju A. Paliūniu keliauju ne pirmą kartą. Vykti į Lenkiją nusprendžiau sužinojusi, jog suplanuota aplankyti man dar nematytus kraštus. Pamaniau: išvažiavusi tikrai neprašausiu. Ir buvau teisi – grįžau labai patenkinta. Daug keliavome, daug pamatėme. Labiausiai sužavėjo Lenkijos lietuvių patriotiškumas. Jie nepamiršo gimtosios kalbos, moko savo vaikus kalbėti lietuviškai. Patiko ir aplankytos vietovės, kompanija. Jei bus galimybė, kitais metais taip pat prisijungsiu prie keliaujančiųjų būrio.
Gabrielė ŠAPRANAUSKAITĖ
Labai gerbiu mokytoją A. Paliūnį, nes ne kiekvienas pedagogas aukotų savo laisvą laiką mokiniams. Kelionė į Lenkiją man buvo trečioji kartu su mokytoju A. Paliūniu ir labai įdomi. Didžiausią įspūdį paliko jotvingių ir prūsų gyvenvietė. Gidas pasakojo, esą kai tų laikų moteris susipindavo kasą iš trijų gijų, tai reiškė tris dalykus: grožį, patrauklumą ir išmintį. Iki tol nieko panašaus nebuvau girdėjusi. Patiko Kamaldulių vienuolyne. Neįtikėtina, kad šalia šio vienuolyno esančiuose namukuose gyvenę žmonės visus metus turėjo maitintis tik nedideliame lauke užaugintomis gėrybėmis. Kelionės „vinimi“ tapo pasivažinėjimas arklių tempiamu vežimu, kai išpranašavau, jog sprogs vežimo padanga…
Kornelija SNETKOVAITĖ
Ši stovykla man buvo pirmoji. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išvažiuoti, nes susiradau daug naujų draugų, įdomiai ir turiningai praleidau laiką. Vykti paskatino draugė, ne kartą keliavusi su mokytoju A. Paliūniu. Tikrai nenusivyliau. Labiausiai man patiko plaukioti ežere ir pro stiklinį laivo dugną žiūrėti po vandeniu. Gera buvo nemiegoti iki pusiaunakčio, sėdėti prie laužo, dainuoti dainas, klausyti gitaros skambesio. Patyriau daug teigiamų emocijų, gerų įspūdžių. Kitais metais vėl mielai vykčiau į panašią stovyklą.
Ignas SASNAUSKAS
Su mokytoju A. Paliūniu keliavau penktą kartą. Pirmoji išvyka buvo į Ukrainą, Krymo pusiasalį. Kiekvieną kartą stovykloje sutinki draugus, stovyklos vadovus ir pasijunti tarsi vieningoje, didelėje šeimoje. Ir šį kartą man labiausiai patiko buvimas kartu su puikiais žmonėmis. Kelionės metu aptikome prūsų karvedžio Sasnos paminklinį akmenį. Grįžęs dalinausi įspūdžiais su savo šeima ir išsiaiškinau, kad turiu lenkiškų šaknų. Tokių kelionių metu galima ir giminės medį atrasti… Išskirti vieno konkretaus momento negaliu, nes kiekvienas maršrutas, aplankytas muziejus įsiminė visam laikui.
Laimutė Veronika ARMALIENĖ,
Keliautojų sąjungos narė, stovyklų organizatorė
– Kaip vertinate rokiškėno mokytojo A. Paliūnio atsidavimą ir laisvalaikio aukojimą savo mokiniams?
– Aš labai džiaugiuosi, kad yra tokių mokytojų, kurie vaikams atiduoda visą savo širdį. Mokytojas Algirdas jau 30 metų dalyvauja mano organizuojamose stovyklose. Jį drąsiai galima vadinti stovyklų veteranu. Tik gaila, kad tokių mokytojų, kaip Algirdas, nėra daug. Žinau keletą skirtingų rajonų mokytojų, kurių nėra kam pakeisti: jeigu jie negali, vaikams niekas nieko nesiūlo… Aš nesuprantu, kaip žmogus, dirbantis su mokiniais, gali sėdi namuose? Juk pedagogo pareiga – vaikus auklėti, mokyti, o šiais laikais svarbiausia juos atitraukti nuo kompiuterio.
Miglė Katinauskienė
