Šarūnė lengvojo kultūrizmo varžybų metu.
Šarūnė lengvojo kultūrizmo varžybų metu.
puodelis

Šarūnė GARUOLĖ ganėtinai seniai nebegyvena Rokiškyje, tačiau pastaruosius metus čia kalbos apie ją sklando iš lūpų į lūpas. Kodėl? Šarūnė – viena tų moterų, kurios savo ryžtu, kantrybe, užsispyrimu ir aistra mylimai veiklai priverčia kiekvieną sustoti ir pagalvoti apie savo gyvenimo sprendimus ir požiūrį. Laiba, ne itin drąsi Šarūnė, įtempusi visus raumenis, iškėlusi galvą, išdidžiai stovi ant scenos ir nepalieka teisėjams kitos išeities, kaip tik ištarti jos vardą. Su šia drąsia ir, tikiuosi, jus taip pat įkvėpsiančia kraštiete kalbamės apie kūno rengybą, kultūrizmo varžybas ir grožio standartus, kurie iš tiesų nėra… standartai.

 – Kaip sportas atsirado Tavo gyvenime, kada buvo tas momentas, kai jis tapo Tavo gyvenimo dalimi?

 – Neplanavau rimtai sportuoti. Dar prieš metus buvau didžiausias tinginys pasaulyje. Svarbiausia man buvo ilgai pamiegoti ir skaniai pavalgyti. Tačiau greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Viskas prasidėjo nuo mano antrosios pusės – vyro Gedimino. Jis pirmasis susidomėjo kūno rengyba, beveik kiekvieną dieną praleisdavo sporto salėje, po to prasidėjo dietos ir, kaip aš vadinu, valgymas iš indelių. Iš pradžių man tai atrodė tikra nesąmonė, niekad nesupratau, kaip galima atsisakyti skanėstų, savaitgalių klubuose ir ledų karštą vasaros dieną. Nemačiau esmės, kam reikia sverti maistą ir išvis kaip įmanoma valgyti tokį patį maistą beveik kiekvieną dieną! Daug kartų sakiau, kad jau aš tai tikrai niekada nepripažinsiu tokio gyvenimo būdo…

–  Tačiau?..

– Matant savo vyrą visuomet užsiėmusį aktyvia veikla, mane pradėjo graužti sąžinė ir aš norėjau veiklos, kuriai jausčiau tokią pat didžiulę aistrą kaip jis. Vieną dieną nuėjau į knygyną ir mano dėmesį patraukė knyga „Bėk stora ka**, bėk“ (angl. „Run fat bitch run“). Jau iš pavadinimo supratau, kad tai tikrai bus kitokia knyga. Joje mokoma, kaip reikia pradėti bėgioti, tačiau viskas aiškinama „mažais žingsneliais“. Pirmiausia mokoma įveikti pasąmonės balsą, kuris dažniausiai prigalvoja mums visokių pasiteisinimų. Esu laiminga, kad gyvename prie pat Atlanto vandenyno, ir ten esanti septynių kilometrų trasa man tiesiog buvo ideali. Taigi taip diena po dienos pradėjau įveikti vis ilgesnius atstumus, kol galiausiai nesustojusi įveikiau visą trasą. Bėgimas paplūdimiu leisdavo pabėgti nuo visų neigiamų emocijų, mėgaudavausi kiekviena minute, nors tuo pačiu metu būdavo ir labai sunku. Vėliau pradėjau bėgioti visokiausiuose labdaros rengiamuose trumpų atstumų maratonuose. Bėgimas kartu su stipresniais bėgikais dar labiau suteikia noro tobulėti. Kai priekyje bėga 60-metė moteris, tikrai negali pasiduoti ir sustoti, atiduodi paskutines jėgas, kad tik kuo greičiau pasiektum finišą! Taigi pradėjau bėgioti keturis, penkis kartus per savaitę. Pradėjau jaustis daug geriau, atsirado daugiau jėgų ir noro kiekvieną dieną išnaudoti pilnavertiškai ir aktyviai.

– Bėgai, bėgai ir pribėgai prie… lengvojo kultūrizmo?

– Mano vyro svajonė buvo dalyvauti kultūrizmo varžybose. Jis, atsitiktinai pamatęs skelbimą apie artimiausiu metu vyksiančias varžybos, pasiūlė kartu nuvažiuoti ir tiesiog pasižiūrėti. Sutikau palaikyti kompaniją. Labai nustebau pamačiusi tiek daug „išprotėjusių“ žmonių vienoje vietoje. Ten niekam valgymas iš indelių neatrodė keistai…

 Varžybos vyko visą dieną, o vakare pasirodė kultūristės merginos. Kai jos užlipo ant scenos, likau be žodžių. Pajuokavau, kaip nerealu būtų man prie jų stovėti! O mano vyras visiškai rimtai atšovė: „O kodėl ne?“ Tai privertė mane susimąstyti: jeigu jos gali – galiu ir aš. Taigi naujas tikslas – graži figūra ir sportas – kol kas tik dėl savęs. Tas 2014 metų gegužės mėnesio savaitgalis visiškai pakeitė mano gyvenimo stilių!

– Ar prisimeni savo pirmąją treniruotę?

– Tiesą sakant, pirmųjų treniruočių buvo labai daug.  Gediminas išaiškindavo, kaip viską reikia daryti, stovėdavo šalia ir palaikydavo šimtu procentų, bet galų gale susipykdavome ir… nebaigdavau treniruotės. Nors ir turėjau asmeninį trenerį už dyką, tačiau to neužteko. Ne taip paprasta viskas,  kaip atrodo… Kiek kartų buvo sakyta: viskas, nuo pirmadienio pradedu RIMTAI! Tačiau po dviejų savaičių tiesiog pasiduodavau ir pasakydavau, jog man užteks tik bėgiojimo. Po kelių savaičių iš naujo bandydavau.

– Ar Tau lengva save disciplinuoti?

– Pati pradžia buvo labai sunki. Lengviausia dalis – ėjimas į sporto salę, nes tai atima ne tiek daug tavo dienos dalies. Ten tikrai gera atmosfera, skamba muzika, sportuodama atsitrauki nuo visų problemų. Laiką skiri būtent sau. Sunkiausia – maistas, nes apie jį turi galvoti visą laiką – be subalansuotos dietos nepasieksi jokių rezultatų. Privalai būti labai organizuota. Negalima tiesiog dėti į burną tai, kas po ranka. Dėl to visuomet maistą ruošiu iš anksto. Labai sunku pasakyti „ne“ saldumynams ir įvairiems kepiniams, o juk jie taip vilioja kepyklėlių vitrinose.

– Kokia Tavo diena?

– Mano žadintuvas skamba 5.30 val. ryte, o 7 val. jau turiu būti darbe. Grįžusi namo visada ruošiu maistą kitai dienai. Ši dienos dalis iš pradžių užimdavo labai daug laiko, viskas daug paprasčiau, kai nereikia nieko sverti ir dėlioti į atskiras porcijas, kai visai nereikia planuoti, ką valgysi rytoj. Tačiau bėgant laikui pripratau ir virtuvėje sukuosi vis greičiau. Po to laikas skiriamas sporto salei – antriesiems namams, kuriuose dažniausiai praleidžiu apie 2 valandas. Po treniruotės dar einu pasivaikščioti su mylimu augintiniu. Taigi dažniausiai lieka vos valanda atsipalaiduoti ir ramiai praleisti vėlyvą vakarą.

– Kas Tave skatina judėti į priekį, kai atrodo, kad daugiau nebegali?

– Taip, tikrai būna tokių dienų. Mano pagrindinis variklis – veidrodis: matomi rezultatai neleidžia nuleisti rankų, priverčia toliau siekti užsibrėžto tikslo. Ir, žinoma, vyras, kuris mane palaiko ir puikiai supranta, nes pats tuo keliu eina. Man pasisekė turėti tokį žmogų šalia. Kai kuriam nors iš mūsų sunku – visada esame didžiausia atrama vienas kitam.

– Kada nusprendei išbandyti savo jėgas lengvojo kultūrizmo varžybose?

– Per atostogas Gediminas pasiūlė grįžus iš jų pradėti treniruotis kartu pas jo trenerį. Mat treniruodamasi su vyru aš daug ko galėdavau ir nedaryti, nes nepatinka, per sunku ar šiaip kokią priežastį sugalvodavau. O kai svetimas žmogus aiškina, kaip ką daryti, visi pasiteisinimai tiesiog išnyksta. Iš tiesų, nieko rimto nesitikėjau, tiesiog nuvažiuoti, susitikti, išgirsti nuomonę apie mano figūrą ir toliau tobulėti. Susitikimas su treneriu labai patiko. Išgirdau ir gero, ir daug blogo, bet labiausiai motyvavo jo žodžiai: jei labai stengsiuosi, po metų galėsiu lipti ant scenos.

– Tau neužteko tik sportuoti sau. Kodėl panorai dalyvauti varžybose?

– Žinojimas, jog turi būti šimtu procentų pasiruošusi tam tikrai datai, neleidžia pasiduoti ar praleisti treniruotės, nes kiekviena diena yra labai svarbi. Taip pat norėjau išbandyti save. Jei dabar nepabandysiu, tai kada?

– Ar visi palaikė šį Tavo sprendimą? Kokių komentarų iš artimos aplinkos teko sulaukti?

– Jei atvirai, palaikė vyras, tėvai, sesuo ir tik keli artimiausi draugai arba visai nepažįstami žmonės. Dauguma visiškai nesuprato mūsų gyvenimo stiliaus. Teko sulaukti komentarų, esą tai tik savęs kankinimas, tai labai nesveika. Nuo kada subalansuota dieta ir atsisakymas cukraus – nesveika? Dar, žinoma, komentarai, jog kultūristo figūra „labai negraži“. Dauguma supranta taip: moteris sportuoja su svoriais, užsiaugina labai didelius raumenis ir atrodo kaip vyras. Tai siauras požiūris. Po kiekvienų varžybų sulaukiu vis daugiau žinučių iš nepažįstamų žmonių, kuriuos mano istorija įkvepia, kurie tiki manimi ir linki kuo geresnių rezultatų kiekvienose varžybose.

– Keliuose konkursuose dalyvavai, gal jau parsivežei prizų?

– Profesionaliai treniruojuosi 11 mėnesių, ant scenos teko užlipti 4 kartus. Pirmosiose varžybose dalyvavau po pusmečio, užėmiau 5-ąją vietą, kitose – 7-ąją. Per tokį trumpą laiką pasiektais tokiais rezultatais ir aš, ir treneris buvome labai patenkinti. Tai man suteikė dar daugiau motyvacijos. Užsibrėžiau tikslą – pakliūti į „Top“ šešetą. Po penkių mėnesių užėmiau 4-ąją vietą, o varžybose Airijoje daugiau nei iš 20 merginų savo kategorijoje taip pat užėmiau 4-ąją vietą. Taigi tikslas įveiktas, toliau – „Top 3“!

– Apie šiuos konkursus sklando daug legendų: didžiulė konkurencija, dalyviai bando pakenkti vieni kitiems. Ar tai tiesa?

– Konkurencija didžiulė, ši sporto šaka vis labiau populiarėja. Iš pradžių galvojau, jog lipu ant scenos konkuruoti su kitomis merginomis, tačiau taip nėra. Einu konkuruoti pati su savimi, atrodyti geriau, nei atrodžiau paskutinį kartą. Negalima lyginti savęs su kažkuo kitu, mūsų visų kelionė iki scenos labai skirtinga. Neteko matyti, kad dalyviai kenktų vieni kitiems. Atvirkščiai – mes viena kitą palaikome labai stipriai.

– Kaip rengiesi konkursui?

– Pasirengimas trunka nuo 12 iki 16 savaičių. Treniruotės –  5-6 kartus per savaitę, rytiniai ir vakariniai kardiopratimai, griežtesnė dieta (svarbiausia – mažiau angliavandenių), jokio cukraus. Dauguma galvoja, kad mums tenka badauti – tikrai ne! Valgyti reikia 6 kartus per dieną kas 2–3 valandas. Kartą ruošdamasi varžyboms grįžau pas mamą ir ji buvo nustebusi, kad esu liekna tiek daug valgydama. Viskas labai paprasta: tiesiog reikia tinkamu metu valgyti tinkamą maistą. Pavyzdžiui, mano dietoje nėra jokių pieno produktų, o pagrindinai ingredientai: lašiša, jautiena, kalakutiena, kiaušiniai, saldžiosios bulvės ir kitos įvairios daržovės.

– Esu girdėjusi, kad po varžybų sportininkai bėga į saldumynų parduotuvę. Ar tai tiesa? Kuo save apdovanoji Tu?

– Tikra tiesa. Savo „gėrybių krepšelį“ pradedu krauti vos pradėjusi ruoštis varžyboms. Ne veltui mane vadina „sausainių monstru“. Labiausiai pasiilgstu riešutų sviesto, sausainių ir ledų, galėčiau šį sąrašą tęsti ir tęsti, nes kai negalima, tai atrodo be proto skanu. Taigi šie skanėstai visada laukia manęs, nulipusios nuo scenos. O po to – dar vakarienė, kai neskaičiuoju kalorijų.

– Ką Tau teikia dalyvavimas konkursuose? Pastebėjai kokių nors pokyčių savyje?

– Pasitikėjimo savimi, ryžto, drąsos, patirties, pažinčių su žmonėmis, einančiais ta pačia kryptimi. Nebūčiau pagalvojusi, jog išdrįsiu užlipti ant scenos tik su bikini ir aukštakulniais prieš pilnas sales žmonių, o dabar laukiu nesulaukiu, kai vėl turėsiu šią galimybę. Toks nuostabus jausmas būti įvertintai. Po kiekvienų varžybų gaunu vis daugiau motyvacijos siekti geresnių rezultatų.

– Labai daug merginų savo vertę suvokia lygindamosi su grožio industrijų nustatytais standartais. O kas Tau yra grožis?

– Nereikia savęs lyginti ar bandyti kažką kopijuoti, būti tuo, kuo nesi. Grožis – kai esi laimingas ir spinduliuoji iš vidaus.

– Kaip reikėtų prižiūrėti ir vertinti savo kūną? Juk, pripažinkim, mes visi esame skirtingi ir neįtelpame į mados pasaulio stereotipus.

– Turi būti patenkintas savo kūnu. Jei kažkas nepatinka – tobulink. Pasiteisinimai – mano genai ne tokie, aš negaliu taip atrodyti – yra visiška nesąmonė. Nesakau, jog kiekviena mūsų turime būti kaip iš žurnalo viršelio, tačiau turime mylėti save. Negaliu klausytis merginų, kurios verkia dėl savo figūros, bet nieko nesiima. Verkimas sėdint „Facebooke“ tikrai nepadės, geriau vietoj tos iššvaistytos valandos praleisti ją sporto klube ar tiesiog pasivaikščioti parke gryname ore. Tai tikrai duos daugiau naudos. Nebijokite svajoti – jei galiu aš, tikrai gali ir tu, svarbu tikėti savimi.

– Sakoma, kad sportas – ne tik kūnui, bet ir sielai, protui. Gali nupasakoti kelis sportinius pratimus, kuriuos galėtų atlikti bet kuris „Gimtojo…“ skaitytojas?

– Patarčiau daugiau dėmesio skirti mitybai ir daugiau laiko praleisti virtuvėje. Juk kūnas – mūsų namai, turime rūpintis juo. Paprasčiausias ir geriausias patarimas – daugiau judėti ir sveikiau maitintis. Tačiau nereikia pradėti visko daryti iš karto, nes tai ilgai netruks. Nėra taip paprasta, kaip atrodo – viską turime daryti po mažą žingsnelį. Pradėdami kasdien judėti mažais žingsneliais į priekį, pajusite, kaip kiekvieną dieną atsiranda daugiau energijos, tampa geresnė savijauta, sveikesnė oda, o akivaizdūs rezultatai suteikia vis daugiau motyvacijos. Gražus kūnas ne visada sveikas, bet sveikas kūnas – visada gražus.

– Kokie Tavo ateities planai?

– Nesu mėgėja planuoti, nes dažniausiai visi mano planai apsiverčia aukštyn kojomis. Šiuo metu aiškiausias planas – susikoncentruoti „RIBBF Nationals“ varžyboms, kurios vyks kitų metų spalį. Tai reiškia, jog per ateinančius metus stengsiuosi pasiekti kuo geresnių rezultatų. Belieka tikėtis, kad viskas pavyks ir „Top 3“ sąraše pamatysime mano vardą.

– Sėkmės! Dėkoju už pokalbį.

Šarūnė lengvojo kultūrizmo varžybų metu.

Šarūnė ir sunkiu darbu užsitarnautas ketvirtosios vietos medalis.

 Asmeninio archyvo nuotr.

Šarūnė Garuolė: „Jei galiu aš, tikrai gali ir tu, svarbu tikėti savimi.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Agnė Raščiūtė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie