Mantas (antras iš kairės) labai mėgsta keliauti
Mantas (antras iš kairės) labai mėgsta keliauti

Kraštietis Mantas JUKNA – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ortopedijos-traumatologijos rezidentas. Taip, jam tenka amputuoti kojas. Taip, draugai jo prašo pasižiūrėti į „skaudamas vietas“. Bene kasdien jis mato kenčiantįjį, tačiau geba išlikti linksmas. Šį kartą su Mantu kalbamės apie žmones varginančias ligas, jų gydymą, patriotiškumą ir mums tobulėti trukdančius stereotipus…

– Čiupkim jautį už ragų: kodėl pasirinkai medicinos studijas?

– Tikrai niekada nebuvau stropiausias mokinys, o kai prieš vienuoliktąją klasę teko apsispręsti, kokį profilį rinktis, nusprendžiau, kad bandysiu stoti į mediciną. Turėjau tokį tikslą ir, kaip vėliau paaiškėjo, man pasisekė. Turbūt didžiausią įtaką mano pasirinkimui vis dėlto darė mama.

– Kai susitinki su žmonėmis ir prisistatai esąs daktaras, ar sulauki jų reakcijų?

– O, taip. Galėčiau išskirti tris pagrindines reakcijas: „O, geras… įdomi sritis, turbūt gerai, turtingai gyveni?“, „O, gerai… Tai žiūrėk, čia man šiek tiek skauda…“ ir paskutinė – tyla. Spėju, kad jie daktarų nemėgsta (juokiasi – aut. past.).

– Kodėl pasirinkai traumatologijos kryptį?

– Studijų metu buvo daug ilgų svarstymų ir dvejonių, kas man patinka, kas labiausiai traukia, ką norėčiau dirbti ateityje. Manau, tai patiria daugelis medicinos studentų. Buvo minčių ir apie neurologiją, psichiatriją, sporto ar net alternatyviąją mediciną. Tačiau apsistojau ties, sakyčiau, konkrečiausia, aiškiausia sritimi, kur gana greitai matomas ir apčiuopiamas darbo rezultatas.

– Kartą esu Tave sutikusi po naktinės pamainos. Pamenu, ramiu balsu sakai: „Amputavom žmogui koją.“ Kaip Tau pavyksta išlikti tokiam šaltakraujiškam?

– Meluoji, per naktinę pamainą nesu amputavęs kojos (juokiasi – aut. past.). Apie šaltakraujiškumą… Na, nežinau, tiesiog negalvoju apie tai – juk mano darbo tikslas yra gydyti, o ne žaloti žmogų. Bet, kiek pamenu, niekada per daug manęs nevirpino kitiems aštrūs vaizdai. Juk tai – tiesiog žmogaus anatomija. Iš kitos gi pusės, galbūt aš turėčiau jų klausti, kodėl kažkam žmogaus vidus yra kraupus?..

– Esi beveik viena koja tikras daktaras. Ar teko susidurti su kyšių problema?

– Taip, tenka susidurti su šia problema – stengiuosi paaiškinti, jog visiškai to nereikia, tačiau vyresni pacientai dažnai to nesupranta, priima tai kaip blogą daktaro žinią…

– Kaip manai, ar ši problema išsprendžiama?

– Kol kas šią problemą mūsų visuomenė toleruoja, tačiau matau ir jos nykimo tendencijų, nes dauguma jaunimo nelinkę priimti kyšių. Įteisinti padėkas gal ir nebloga mintis, tačiau konkrečiai į šį klausimą atsakyti negalėčiau.

– Kaip manai, kokie stereotipai apie vaistus, sveikatą labiausiai paplitę visuomenėje?

– Na, vienas tokių – per dažnas antibiotikų vartojimas, kartais esant paprasčiausiam peršalimui. Daug mitų apie alkoholio tariamą naudą. Pavyzdžiui, galvojama, kad išgėrus alkoholinio gėrimo žmogaus kūnas sušils, tačiau iš tiesų įvyksta atvirkščiai – kraujagyslės kūne išsiplečia, todėl žmogus išspinduliuoja daugiau šilumos ir jos netenka.

Turbūt svarbiausias ir mums labiausiai kenkiantis stereotipas – pradedame rūpintis savo sveikata tik tada, kai ji pašlyja, ir nieko nedarome, kad ji būtų stipri. Reikia, kad pats žmogus norėtų būti sveikas, stengtųsi tą daryti.

– Tu „už“ ar „prieš“ skiepus?

– Žinoma, kad „už“.

– Kodėl?

– Kodėl? Reiktų atskiro straipsnio išsamiam atsakymui, tad šįkart pasakysiu trumpai: skiepų nauda moksliškai įrodyta ir efektyvi. Galų gale, juk vakcinacija – vienas didžiausių laimėjimų medicinos istorijoje, ši priemonė pailgino žmogaus gyvenimo trukmę.

– O Tu „už“ organų donorystę?

– Taip. O kodėl gi ne? Pats prieš keletą metų užpildžiau organų donorystės kortelę. Taip pat esu reguliarus kraujo donoras. Nuostabu, kai tokiais būdais žmonės gali vieni kitiems pagelbėti ar net išsaugoti vieni kitiems gyvybes.

– Nacionalinio transplantacijos biuro atstovai teigia, kad jiems sunkiausia kovoti su nusistovėjusia visuomenės nuomone, esą jei užpildysi donoro kortelę, daktarai tavęs negelbės… Ar gali nuraminti „Gimtojo…“ skaitytojus, kad taip tikrai nėra? Kokių dar prietarų šia tema Tau yra tekę girdėti?

– Baimė, nerimas, abejonės ir įvairiausi klausimai… jų yra labai daug. Manau, tai visiškai normalu ir sveikintina, prieš priimant svarbius sprendimus. Tačiau reikia pastebėti, jog kuo toliau, tuo labiau visuomenė darosi išprususi šiais klausimais. Vadinasi, minėto biuro darbuotojai savo darbą atlieka gerai, tad nemanau, kad galiu skaitytojus nuraminti vienu trumpu atsakymu. Tiesiog skatinu juos tapti drąsesniems, aktyvesniems.

– Tu esi Šaulių sąjungos narys, dalyvauji patriotiniuose žygiuose, skatini ir kitus įsijungti į šią veiklą. Taigi esi ir visuomenės daktaras?

– Aš tiesiog esu pilietiškas ir suprantu, jog visų pirma mes patys esam savo aplinkos, šeimos, valstybės ar pasaulio kūrėjai. Į Šaulių sąjungą įstojau vos prieš pusmetį, baigiau bazinį šaulio kursą – buvo įdomu ir smagu. Sužinojau ir išmokau šaulių, kariuomenės pagrindus, įgijau naujų įgūdžių, susipažinau su naujais žmonėmis. Noriu pastebėti, jog Lietuva yra mažytė valstybė, visi puikiai supranta, jog pastaruoju metu geopolitinėje aplinkoje mums itin svarbi tema yra krašto gynyba ir saugumas. Tai mane ir motyvuoja.

– Artėja žiema. Ką patartum žmonėms, norintiems tausoti savo sveikatą?

– Nieko nėra svarbiau už mūsų gyvybę ir sveikatą. Ir niekas geriau nepasirūpins savo sveikata negu pats tai gali padaryti. Žinoma, traumų, nušalimų rizika esant sniegui, ledui daug didesnė, tačiau jei žmogus sąmoningas, saugo save ir kitus, atsakingai vartoja alkoholį ar visai jo nevartoja – žuvusiųjų, nukentėjusiųjų skaičių galėtume gerokai sumažinti. Nemažai lemia ir mūsų įpročiai, požiūris, socialinė aplinka. Tad ir tinkamas bei laiku ištartas žodis draugui, pažįstamam, kuris, tarkime, ketina išgėręs sėsti prie vairo, gali išsaugoti gyvybę.

– Dėkoju už pokalbį!

Agnė Raščiūtė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: