„Geriausia, kai kalba ne pats kūrėjas, o jo darbai“, – neabejoja rokiškėnas grafitininkas Deividas ŽVERĖLA. Įdomu tai, kad vaikinas sugeba suderinti, kaip pats sako, sunkiai suderinamus dalykus: architektūros studijas, pastatų projektavimo meną ir mokslą bei grafičių piešimą, daugelio žmonių nuomone, niokojančių pastatus…
Papuošė renginius
21-erių rokiškėnas D. Žverėla Vilniaus dailės akademijoje studijuoja architektūrą. Daugeliui miestelėnų šis vaikinas žinomas kaip gatvės meno – grafičių – kūrėjas, savo piešiniais papuošęs šių metų Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios rajono verslininkų organizuotus šventinius minėjimus.
„Išprusę žmonės grafičius vertina teigiamai. Jie supranta, kad gražūs grafičiai pastatus puošia, o ne darko. Besidomintieji jais niekada nesakys, kad grafičiai – vandalizmas. Šiemet juos piešiau Rokiškyje vykusių šventinių minėjimų metu. Iniciatyvą papuošti renginį grafičiais vertinu puikiai. Juk tai nekasdieniškas dalykas. Jei man būtų leidę piešti ant sienos, tikrai būčiau geriau sukūręs, bet dėl ribotų galimybių aš pasiūliau išeitį – piešti ant polietileno plėvelės“, – pasakojo Deividas.
Pirmasis piešinys – ant suolo
„Viskas prasidėjo besimokant 4-oje klasėje: nieko negalvodamas ant mokyklinio suolo kažką nupiešiau… Kartais piešdavau sąsiuviniuose, o Dailės mokykloje tobulinausi. Jaunimo centre vyko renginys, į kurį pakvietė keletą grafičių profesionalų ir porą pradedančiųjų – tokių kaip aš. Mus mokė piešėjai iš Kupiškio. Mane grafičių menas sudomino. Svarbu tai, kad aš iš karto mokiausi piešti gražius grafičius ir jokiu būdu neterliodavau pastatų sienų. To mane mokė draugai ir skatino daryti gerą darbą. Jeigu kažką paterliodavom, neretai sulaukdavom pastabų…“ – pirmąsias pamokas prisiminė vaikinas ir pridūrė: „Kupiškėnai grafitininkai man suteikė pasitikėjimo savimi – tapau drąsesnis. Nebijojau paprašyti, pasiūlyti mokymo įstaigoms savo piešinių, idėjų. Dauguma mano, jog grafičiai darko pastatus. Tačiau sugalvojus gerą idėją ir ją tinkamai įgyvendinus, galima pasiekti puikų rezultatą.“ Deividas pateikė ir konkretų pavyzdį: ant tuometinės „Romuvos“ gimnazijos (dabar Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinys – aut. past.), kurią vaikinas baigė, sienų puikuojasi ne vienas jo piešinys.
Architektūra ir grafičiai – suderinami dalykai
Anot vaikino, daugumos architektų požiūris į grafičius neigiamas, esą pastarieji darko jų kūrinius. Tačiau Deividas mano kitaip: „Architektūrą ir grafičius galima suderinti: projektuojant pastatą galima iš karto numatyti grafičio vietą ir pasikviesti rimtų menininkų, kad šie gražiai išpieštų pastato sieną. Tokiu būdu fasadams atsivertų kur kas daugiau galimybių, nei projektuojant juos pilkus. Tiesiog galima sukurti meno kūrinį. Tad kodėl iš anksto nenumatyti tokių vietų?“
Pasak Deivido, grafičiais besižavintis Vilniaus verslininkas norėtų, kad rokiškėnas papuoštų jam priklausantį tuneliuką. „Nežinau, ar imsiuosi šio pasiūlymo, nes nelabai turiu laisvo laiko – studijos, praktika. Jei pasiryžčiau, kasdien dirbdamas po valandą, darbą atlikčiau per porą savaičių. Šiaip sumanymas neblogas. Turiu savo prekę – piešinius, idėjas, galėčiau daug ką pasiūlyti. Galiu išpiešti įmonės logotipą ar prekės ženklą – būtų išskirtinis produktas, puiki reklama. Žinoma, dirbčiau tik legaliai, ant verslininkų pastatų sienų“, – kalbėjo vaikinas.
Prizas – nemokamas gyvenimas bendrabutyje
„Bendrabučio valdytojai skelbė konkursą vestibiulio sienai išpiešti, o prizas – nemokamas gyvenimas bendrabutyje. Aš jį laimėjau… Ant bendrabučio sienos išpiešiau kokybišką ir gražų piešinį bei praturtėjau: galėjau legaliai praktikuotis, plius – prasimaniau dažų“, – „Gimtojo…“ skaitytojams pikantiškų detalių pabėrė Deividas.
Rokiškėnas savęs dar nevadina grafičių specialistu, tačiau tikina, jog per keletą pastarųjų metų šios meno rūšies supratimas pasikeitė. „Kai pradėjau šią veiklą, grafičiai buvo madingi. Maniau: piešiu juos ir būsiu „kietas“. Tačiau taip maniau labai trumpai: draugai man padėjo suvokti, kad būsiu „kietas“, jei piešiu kokybišką darbą, turintį idėją, kurį išvydę praeiviai susimąstys“, – grafičių meno filosofija dalinosi Deividas.
Geram darbui atlikti, pasak vaikino, labai svarbi piešimo technika: „Pastaruoju metu aš ypač daug mokiausi įvaldyti piešimo techniką. Grafičiuose daug plonų linijų, o purškiamų dažų srovė stipri. Jei nori išgauti gražią liniją, reikia nemažai praktikuotis ir kruopščiai dirbti. Ko reikia norint nupiešti gerą piešinį? Man reikia susikaupti ir nusiraminti.“
Vaikinas mielu noru sutiktų pamokyti kitus grafičių meno, tačiau bijo, kad mokiniai nepasuktų blogu keliu: „Esu įsitikinęs, kad bent keletas jų užsimanys pasirodyti „kietesni“ už draugus ir namų sienas išterlios visokiais užrašais. Tik po kurio laiko jie supras, kad reikia stengtis piešti kažką gražaus…“
Deividas atviravo: „Neslėpsiu, keletą kartų teko piešti ant vadinamųjų „stroikių“ – apleistų, griūvančių pastatų, tačiau ne Rokiškyje. Sulaukiau ne priekaištų dėl terlionės, o padėkos, nes mano darbas daugeliui patiko“, – patirtimi dalijosi rokiškėnas grafitininkas.
Arūnas AUGUTIS,dailininkas
– Ar grafičiai gali papuošti miestą ir vadintis meno rūšimi?
– Grafičiai – protesto forma, išryškėjanti kaip baisi miestų piktžaizdė. Jei pasižvalgytume po Vilnių, išties padaryta siaubingų dalykų: apteplioti, sudarkyti, suniokoti istoriniai paminklai ir pastatai. Vaikai pasiima purkštukus ir ant pastatų palieka inicialus ar kokią nesąmonę… Daugybė vadinamųjų grafitininkų pirmiausia didžiuojasi ne pačiu piešiniu, o tuo, kad… sugadino visuomenei reikšmingus objektus. Jie deda grafičių nuotraukas į tam tikrus tinklalapius ir rodo blogą pavyzdį kitiems. Pavyzdžiui, Suomijoje su tokiais pastatų tepliotojais stipriai kovojama, tą patį bando daryti ir Vilniuje.
Šiaip tarp grafitininkų yra labai žinomų menininkų, įdomių pakraipų. Kiek žinau, Rokiškyje taip pat yra keletas legalių piešėjų. Rokiškio jaunimo centras rengė pora grafičių plenerų, o centro pastatas papuoštas grafitininkų paveikslais.
Ar grafičiai puoštų miestą? Jeigu jie būtų atlikti laiku, vietoje ir legaliai – kodėl gi ne? Juk grafičiuose yra įdomių šriftinių niuansų, o piešiniai turi daugybę stilių, krypčių.
Miglė Katinauskienė
