Raminta Rimiškytė džiugins kamajiškius. Asmeninio archyvo nuotr.
Raminta Rimiškytė džiugins kamajiškius. Asmeninio archyvo nuotr.

Tuomet, kai jos brolis Andrius nugalėjo realybės šou „Kelias į žvaigždes“, Raminta baigė pirmąją klasę ir smalsiai sekė kiekvieną mamos ir tėčio žodį, kai apie sūnaus sėkmę kalbėjomės jų namuose. Šiandien vienuoliktokė Andriaus sesė – gitaristė ir solistė –  taip dažnai važiuoja į muzikinius konkursus, kad direktorius Eimutis Mališauskas net juokiasi: „Subankrotins“ mokyklą.“ O Raminta kantriai groja, dainuoja, šypsosi  ir visai nepyksta, kad ją seka Andriaus Rimiškio šešėlis. Taip buvo visuomet. Kai dar nė vienas nebuvo laimėjęs jokio konkurso, brolis jai, kūdikiui, prie lovelės grodavo akordeonu…

– Kiek tau metų? Kur mokaisi, kurioje klasėje? Kokias dar mokyklas lankai ar jau baigei?

– Man 17-a. Gimiau pačią įdomiausią metų dieną – gruodžio 31-ąją, kai pasaulis palydi senus ir pasitinka naujus metus. Taigi gyvenimas „prasidėjo“ nuo pačių geriausių palinkėjimų vieni kitiems.  Gal todėl jis toks įdomus.

Mokausi Jūžintų Juozo Otto Širvydo vidurinėje mokykloje, 11 klasėje, kuri dabar vadinama Kamajų Antano Strazdo gimnazijos 3b klase.

Choreografijos mokykloje išmokau šokio pagrindų. Gitaros pradžiamokslio – Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykloje. Šiais metais baigiau neakivaizdinę Jaunųjų žurnalistų mokyklą Vilniuje.

– Prisimink save vaikystėje. Kuo domėjaisi, koks buvai vaikas, kaip bendravote su broliu ir kaip jauteisi, kai jis nugalėjo realybės šou „Kelias į žvaigždes“? Pamenu, tuomet buvai dar visai nedidukė.

– Myliu savo vaikystę. Jaučiausi saugi, laisva, be rūpesčių, prisigalvodavau visokių išdaigų. Nebuvo baisu, nes šalia turėjau nuostabų brolį. Kai namuose jis grodavo, solfedžiuodavo, ruošdavosi pamokoms, buvau jo mokinė. Ir kaip Andrius tada netingėdavo! Ir nepavarydavo manęs, „mažės“, į šalį. Modeliavau jo veiksmus, džiaugiausi buvimu šalia, todėl šiandien, matyt, kuriu ir groju.

Realybės šou „Kelias į žvaigždes“ prasidėjo vos Andriui baigus mokyklą. Aš tada baigiau pirmą klasę. Labai mylėjau ir myliu brolį. Man atrodė, kad tai buvo tarsi tęsinys visko, ką jis darė mokykloje. Visada juo tikėjau, todėl Andriaus pergalė buvo kaip didelės mano svajonės išsipildymas.

 –  Kada  ir kokiomis aplinkybėmis tavo gyvenime atsirado muzika – dainavimas, gitara? Kur ir kada debiutavai kaip solistė, muzikantė?

– Nuo pat gimimo muzika skambėjo mūsų namuose. Tėvai pasakojo, jog kai Andrius grodavo akordeonu man, kūdikiui, tai buvo… pats baisiausias dalykas gyvenime, verkdavau vos išgirdusi akordeono garsą. Po kurio laiko namie atsirado mažas akordeonas. Muzikavom dviese. Pirmą kartą scenoje pasirodžiau rugsėjo 1-ąją, vos pradėjusi lankyti mokyklą. Brolis buvo dvyliktokas, aš – pirmokė. Kantriai važinėjau į repeticijas, ir scenoje pasirodėme kartu su broliu. Vėliau kartu dainavome ir jo albumo pristatyme.

O pats pirmasis ir įsimintiniausias mano, kaip solistės, pasirodymas buvo Utenoje, autorinių dainų konkurse „Ave, vita 2011“. Pelniau laureatės vardą, gavau daugybę dovanų ir net piniginį prizą!

–  Ar nedreba balsas ir rankos, kai reikia pasirodyti didelei auditorijai? Kaip nugali scenos baimę, jei tokią turi?

– Prieš eidama į sceną visada jaučiu nerimą. Bet vos pradedu dainuoti, apima geras jausmas. Jaučiu klausančius žmones, o tai suteikia stiprybės.

 – Pati kuri dainas. Iš kokių patirčių jos gimsta? Kas įkvepia, kieno dar dainas atlieki,  muziką renkiesi?

 –  Jau turiu nemažai savo dainų, nes kurti pradėjau nuo 14-os metų. Tai puikus būdas išreikšti jausmus, valdyti nerimą. Žmonės sako, kad nemoku pykti. Iš tiesų, kūryba padeda išsilieti. Džiaugiuosi, kad mano dainas kartu su manimi dainuoja bendraklasės. Jau kelinti metai iš eilės draugams dovanoju  savo autorinius vakarus. Paprastai atlieku pačios dainas, taip pat žaviuosi bardų muzika.

– Kokia muzika apskritai tau patinka? Ko klausaisi laisvalaikiu, kas skamba fone, kai kažką veiki?

 – Neišskiriu jokio žanro, mėgstu įvairovę. Savo grojaraštyje turiu ir lietuviškų, ir rusiškų, ir angliškų, ir net ispaniškų dainų. Ką renkuosi, priklauso nuo nuotaikos.

–  Tikriausiai neprisiminsi visų konkursų, kuriuose esi dalyvavusi, bet pabandyk išvardyti bent svarbiausius – pirmąjį ir tuos, kuriuose labiausiai sekėsi.

– Respublikinis autorinių dainų konkursas „Ave, vita“ – 2011 m. (laureatė); respublikinis autorinių dainų konkursas „Žodžiai iš širdies“ – 2014 m. (1-oji vieta); vaikų ir jaunimo gitaros muzikos festivalis „Vaikas su gitara“ – 2014 m. (kūrybiškiausias dalyvis); respublikinis mokinių konkursas „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ – 2015 m. (autorinės dainos laureatė); tarptautinis „Erasmus got Talent“ konkursas – 2015 m. („Most perspective“).

Dalyvauju ir muzikiniame projekte. Aš groju gitara, Laurynas Viduolis – saksofonu. Mūsų  kūrybiniai patarėjai –  mano gitaros mokytoja Vilija Urbonienė ir Lauryno mokytojas Karolis Pratkus. Taip susikūrė gitaros ir saksofono duetas, o mano dainos įgavo naujų spalvų. Šiemet  dalyvavome respublikiniame ansamblinio muzikavimo konkurse „Lietuva, aš už muziką“ ir užėmėme trečiąją vietą. Tuo mūsų dueto veikla nesibaigė: pasirodėme Rokiškio rajono mero inauguracijoje. Klarnetu kartu su mumis grojo ir mokytojas K. Pratkus.

– Kokią įtaką tavo kūrybiniam keliui darė ir daro brolis?

  – Jis buvo mano pirmasis mokytojas, patarėjas, guodėjas. Iš jo išmokau, kad negalima lengvai paleisti to, ko trokšti. Pamokantys žodžiai, kritika, džiaugsmas – kartu ir iš širdies.

– Ar jau žinai, ką studijuosi, kokią save įsivaizduoji ir kokia norėtum būti po dešimties metų?

– Patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis, organizuoti veiklas, leisti laiką įdomiai ir turiningai. Žadu studijuoti kūrybines industrijas. Neįsivaizduoju savęs po dešimties metų, nes  turiu labai daug svajonių.

 – Kas tavo autoritetai scenoje ir gyvenime?

– Andrius Rimiškis – visų pradžių ir gyvenimo mokytojas. Vilija Urbonienė – gitaros mokytoja, kuri mano gyvenimui padovanojo daug šviesos ir begalybę spalvų. Aktorius, bardas Gediminas Storpirštis konkurse „Ave, vita“ man pasakė: „Klausyk angelo savo širdies sode.“ Tie žodžiai tapo mano gyvenimo kredo, o šis žmogus – vienu iš autoritetų. Žaviuosi Andriumi Mamontovu. Ir jo muzika, ir jo gyvenimiška patirtimi.

Prie autoritetų priskiriu visus Jūžintų mokyklos mokytojus. Iš jų gavau didelę dozę žinių, gerų patarimų. Už suteiktą galimybę tobulėti dėkoju auklėtojai Vidutei Repšienei ir optimizmo nestokojančiam mokyklos direktoriui Eimučiui Mališauskui. Už viską labiausiai esu dėkinga savo tėvams!

 – Kokios sritys, be muzikos, dar tave domina ir sekasi?

–  Esu maksimalistė. Iš gyvenimo imu viską, ką jis man duoda.

„Laivui saugiausia stovėti uoste, bet laivai juk statomi ne tam“ (Paulas Koeljas). Man ši citata tinka.

 – „Andriaus Rimiškio sesuo“. Ar jautei ir jauti būtent tokį aplinkinių požiūrį?

– Labai dažnai esu Andriaus Rimiškio sesė. Kartais net draugų vakarėlyje mane taip pristato. Džiaugiuosi, kad nepamiršta mano vardo. Bet aš ir nepykstu, kad esu BROLIO SESĖ.

– Dėkoju už pokalbį.

Komentaras

Albertas MIKULĖNAS, Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos direktorius

–  Ar muzikos mokykloje populiari gitaros specialybė, ar daug norinčiųjų groti šiuo instrumentu?

–  Labai daug, net nepasakyčiau tikslaus gitaristų skaičiaus. Šiek tiek ribojame jų priėmimą dėl amžiaus, labai mažų nepriimame. Nors turime ir mažytes gitarutes, tačiau mokytojai nesutalpina visų norinčiųjų. Ta banga ritasi jau gal dešimt metų. Kai kalbu su kolegomis Vokietijoje, Estijoje, šiose šalyse tas pats – gitara  populiari. Kodėl? Nes tai patogus instrumentas jaunimui, ja galima groti net ir gatvėje.

Reda Milaknienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: