Jaunųjų lyderių klubo naująja prezidente praėjusios savaitės pabaigoje tapo Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio vienuoliktokė septyniolikmetė Julija TRUMPICKAITĖ. Su ja „Gimtasis…“ kalbėjosi apie baimes vos peržengus Lyderių klubo slenkstį, būsimas studijas, rankdarbius, knygas bei švietimo sistemą…
– Kokia užklasine veikla užsiėmei, kol nepriklausei lyderiams? Kuo išsiskyrei iš draugų būdama pradinukė?
– Esu išbandžiusi gana nemažai dalykų. Dar būdama darželinukė susidomėjau siuvimu, pradėjau eiti į rankdarbių būrelį. Visada buvau aktyvus vaikas, tad sėdėti vienoje vietoje man nepatiko. Iš draugių girdėjau, kaip smagu Choreografijos mokykloje. Ketvirtoje klasėje pradėjau šokti ir aš. Praėjusiais metais gavau Choreografijos mokyklos baigimo pažymėjimą.
Pradinėse klasėse niekaip negalėdavau nustygti vietoje. Mėgstamiausia mano pamoka buvo kūno kultūra bei šokis. Nepaisant to, aktyviai dalyvavau mokyklos Seimo veikloje. Kai kalba pasisukdavo apie kokį nors renginį, į dalyvių sąrašą stengdavausi pakliūti pirmu numeriu.
– Kada atėjai į Jaunųjų lyderių klubą? Kas Tave čia atvedė, pasiūlė, paskatino ateiti?
– Pirmą kartą klubo durų slenkstį peržengiau prieš trejus metus. Tuomet dalyvavau projekte „Žemė. Ugnis. Vanduo. Oras“. Paskutinėmis patyriminio žygio dienomis iniciatyvinės grupės merginos pasiūlė prisijungti prie Jaunųjų lyderių klubo. Ilgai nemąsčiau ir jau spalį prisidėjau organizuojant klubo renginį.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai būnant kartu su lyderiais?
– Dalyvaudama pirmajame susirinkime, bijojau net žodį ištarti – visi atrodė nepaprastai subrendę ir protingi. Po mėnesio baimė išgaravo, labai susidraugavau su tuomet klube buvusiais žmonėmis. Pirmasis renginys, prie kurio prisidėjau, buvo 9-asis Lyderių klubo gimtadienis. Tada pirmą kartą iš arti pamačiau visus organizacinius dalykus, renginį „iš kitos pusės“. Tai man patiko – ruošimasis buvo net labiau jaudinantis nei rezultatas.
– Ar pati norėjai būti prezidente, ar draugai Tavyje įžvelgė gebėjimą vadovauti?
– Kiekvienas nori siekti kuo daugiau. O aš turiu savybę išnaudoti visas siūlomas galimybes. Šie metai yra paskutiniai, kada galiu atiduoti visas jėgas klubui. Juk kitais metais jau teks galvoti apie egzaminus. Neketinu jėgų iššvaistyti veltui. Taip pat turiu aiškų tikslą bei vaizdą, koks turėtų būti mūsų klubas. Dėl to sakydama rinkiminę kalbą tvirtai tariau: „Aš noriu būti prezidentė.“
Pats didžiausias ramstis man buvo draugai: tikėjo, jog galiu, skatino tam pasiryžti.
– Kodėl, Tavo nuomone, jau kelintą kartą prezidente išrenkama mergina? Visur politikoje vadovauja vyrai, o Rokiškio jauniesiems lyderiams – merginos. Vaikinams gal stinga iniciatyvos, drąsos?
– Jei neskaičiuosime, jog klube merginų perpus daugiau nei vaikinų, aiškios priežasties įvardyti negaliu. Seime karaliauja vyrai, bet nepamirškim to, kad šalies prezidentė vis dėlto – moteris.
– Esi vienuoliktokė. Gal jau apsisprendei, ką ketini studijuoti? Galbūt domina politikos mokslai, svajoji ateityje būti ne tik Rokiškio lyderių prezidentė ir sieksi karjeros?
– Esu pasirinkusi socialinių mokslų kryptį, bet svajonės apie specialybę keičiasi kas savaitę. Žinau, kad savo gyvenimą noriu sieti su istorija bei žmonėmis. Šiuo metu svajoju apie politikos mokslus Vilniaus universitete. Apie karjerą kol kas rimtai negalvoju. Esu didelė optimistė. Būsiu ten, kur vėjas nuneš.
– Kur planuoji studijuoti – Lietuvoje ar užsienyje?
– Aš didelė patriotė, todėl studijas rinksiuosi Lietuvoje. Manau, šalies išsimokslinimo lygis yra ypač aukštas, todėl apie galimybę išvykti negalvoju.
– Kaip vertini tai, jog kasmet, norint patekti į svajonių specialybę, vis daugiau tenka privalomų egzaminų? Ir apskritai vis kas nors švietimo sistemoje keičiasi. Ar tokia sistema jaunų žmonių neskatina rinktis universitetų užsienyje?
– Švietimo sistema, mano manymu, yra gerokai pakrikusi ir kuo toliau, tuo labiau prastėja. Tačiau geriausias rezultatas yra ne kiekybė, o kokybė. Apkraunant mokinius vis daugiau privalomų egzaminų, negalima tikėtis geresnių rezultatų. Jau pirmą rugsėjo dieną išgirdau, kad pradėsime ruoštis egzaminams. Lyg jie būtų pats didžiausias tikslas gyvenime. Daugelio manymu, neišlaikytas egzaminas lygus pasaulio pabaigai. Mokykloje turėtų mokyti mokytis bei ugdyti save, o ne krauti į galvas vien informaciją.
– Ar labai daug mokaisi? Kurie dalykai geriausiai sekasi? Ką veiki laisvalaikiu – skaitai, sėdi „feisbuke“? O gal, tarkim, turi kokį niekam nežinomą hobį?
– Kaip ir minėjau, esu pasirinkusi socialinių mokslų kryptį, tad mokausi tai, kas man patinka. Visada stengiausi bendrą vidurkį išlaikyti didesnį nei devyni. Ne išimtis ir šie metai. Laisvalaikį dažniausiai praleidžiu su draugais. Kartą per savaitę bent pusdienį skiriu tik sau. Tuo metu skaitau – tai vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų, žiūriu istorinius filmus ar tiesiog leidžiu laiką svajodama. Be to, stengiuosi bent kartą per savaitę prisėsti prie senos siuvimo mašinos – kuriu, tobulinu ir tvarkau drabužius.
– Ačiū už pokalbį.
Reda Milaknienė
