Kraštietis Mantas Zakarka, antrai kadencijai perrinktas LiJOT prezidentu, nors ir labai nori, dėl nesibaigiančių darbų į Rokiškį pas tėvus parvažiuoja retai. O ką pastebi grįžęs? Su buvusiu Rokiškio lyderių klubo nariu, kuriančiu karjerą sostinėje, kalbėjomės ir apie gimtąjį miestą, ir apie tai, ko jis išmoko pastaruoju metu vis dažniau sukdamasis tarp žinomiausių šalies politikų…
– Kiek Tau metų? Ar jau baigei mokslus? Ar ketini dirbti pagal specialybę?
– Man 23-eji. Esu baigęs istorijos ir istorijos mokytojo bakalauro studijas, šiuo metu Vilniaus universitete studijuoju edukologijos magistro programą švietimo politikos ir administravimo srityje. Niekada neatmetu galimybės dirbti pagal specialybę. Ir dabar, jei tik būtų daugiau laisvesnio laiko, mielai turėčiau kelias istorijos ar pilietiškumo pamokas mokykloje. Kalbant apie mano darbą, susijusį su neformaliuoju ugdymu ir jį reglamentuojančiais teisės aktais bei kitais dokumentais, galima sakyti, kad ir dabar siaurąja prasme dirbu pagal specialybę.
– Dvejus metus buvai LiJOT prezidentu. Daug ką nuveikei. Kuriuo darbu labiausiai didžiuojiesi ir ko nespėjai įgyvendinti?
– Vienas žmogus čia nieko nenuveikia – kartu, siekdama bendrų tikslų, dirba visa komanda. Galbūt vieni iš darbų, kuriuos lengviausia įvardinti, tai bent kažkiek padidėjusios lėšos iš valstybės biudžeto, skiriamos jaunimo ir su jaunimu dirbančioms organizacijoms; pirmą kartą Lietuvos istorijoje išleista paskutinių 10 metų jaunimo ir jaunimo politikos situacijos Lietuvoje apžvalga; sustiprintas jaunimo organizacijų tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas. Tačiau mūsų veikloje nuolat vyksta daugybė procesų, kuriuos diktuoja politinės realijos ir nėra taip lengva jau dabar įvardinti dvejų metų darbus. Gali būti taip, jog kai kurie mano kadencijos laikotarpiu pradėti procesai aiškų rezultatą turės tik po kelerių metų. Tai visiškai natūralu, kai turime reikalų su išties dideliais procesais nacionaliniu lygmeniu. Galbūt mes iš prigimties visada norime greito rezultato, tačiau realybėje problemos, įvairūs klausimai taip greitai nėra išsprendžiami.
– Ką planuoji nuveikti per ateinančius dvejus kadencijos metus? Ar jau turi susidėliojęs kažkokį planą?
– Pagrindinis prioritetas bus LiJOT priklausančių jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų stiprinimas. Svarbu, kad jos gebėtų savarankiškai susikurti finansinius bei žmogiškuosius resursus. Tik taip galės veikti, organizuoti pilietines iniciatyvas, burti jaunus žmones. Tačiau įvairiose srityse darbų yra ir daugiau. Visus sunku čia būtų išvardinti. Žinoma, dar vienas iš strateginių tikslų išlieka LiJOT, kaip didžiausios jaunimo organizacijų interesams Lietuvoje atstovaujančios struktūros, stabilumas bei nuolatinis augimas. Ir dirbant su savo organizacijomis narėmis, didinant jaunimo veiklos žinomumą apskritai, plečiant partnerių tinklą Lietuvoje bei užsienyje.
– Tau tenka bendrauti su žinomais politikais. Kuris iš jų padarė didžiausią įspūdį? Ko Tave išmokė pastarieji metai, kai esi įvykių sūkuryje?
– Na, įvardinti vieną konkrečią asmenybę būtų nekorektiška. Juk dar dvejus metus su jais bendrausiu. Tačiau turiu pripažinti, viena iš įdomiausių darbo dalių yra susitikimai ir bendras darbas su aktyviais politikais, kultūros, visuomenės veikėjais. Spaudoje, viešojoje erdvėje dažnai matome tik tam tikras ledkalnių viršūnes. Daugiau į nieką nesigiliname. O norint tiksliai žinoti kas, kur ir kodėl vyksta, būtina susidėlioti bendrą paveikslą. Dar vienas tikras išmokimas arba, greičiau, supratimas yra tai, kad gali labai daug kuo pasitikėti, tačiau vis vien nuolat turi išlikti budrus ir kritiškai vertinti bet kokią situaciją.
– Gal turi kokią idėją „fix“, kažką, ką planuoji realizuoti tolimesnėje ateityje? Na, nebūtinai nuskristi į kosmosą, bet?..
– Mano darbe kartais tenka labai greitai spręsti situacijas pasitelkiant, jeigu taip galima pavadinti, idėja „fix“ metodą. Tačiau, jeigu rimtai, ne, šiuo metu tokios idėjos neturiu. Nebent tai būtų noras kada nors gyvenime atidaryti privačią mokyklą. Tačiau tai labai tolima ateitis. Be keletą kartų šmėkštelėjusios tokios idėjos, konkrečių darbų ar planų nėra.
– Papasakok, kaip praeina Tavo darbo diena?
– Įvairių būna. Džiugu tai, kad jos visos pakankamai skirtingos ir dinamiškos. Kartais savo biure būnu tik kelias minutes, kartais ten praleidžiu visą dieną ir dirbu prie kompiuterio. Būna, tenka keliauti kur nors į renginį, kartais – dalyvauti Seimo, Vyriausybės ar ministerijų posėdžiuose. Atrodo, kad per kelerius metus dar nesu turėjęs nė vienos identiškos darbo dienos. Netgi nėra vieno laiko, kada ta darbo diena baigiasi. Tai gali būti ir 20, ir 21 valanda arba visas savaitgalis praeina renginyje, kai realiai nedirbi tik miegodamas.
– Kaip ilsiesi – kokios muzikos klausaisi, kokį automobilį vairuoji, kokius filmus žiūri?
– Neturiu vieno būdo. Muzikos dažniausiai klausausi automobilyje ar sportuodamas. Tai būna pati įvairiausia muzika. Filmus ar serialus taip pat žiūriu labai retai. Vis dėlto geriausias poilsis turbūt – paprasčiausias buvimas namie. Jau kurį laiką stengiuosi namo darbo „neparsinešti“. Nors greičiausiai mano draugė šiam teiginiui ir prieštarautų. Didžiausias šių metų atradimas – sportas po sunkios darbo dienos. Puikiai pravalo smegenis, o ir stiprybės kitai darbo dienai prideda.
– Gal turi kokį hobį, apie kurį viešai mažai kas žino?
– Manau, kad ne. Šiuo metu jokios veiklos ar dalyko negalėčiau įvardinti kaip savo hobio. Gal tik turiu silpnybę knygoms. Vis jų nusiperku. Tačiau toli gražu visų nespėju perskaityti.
– Ar dažnai grįžti į Rokiškį ir kas Tave gimtajame mieste liūdina ar džiugina?
– Deja, kad ir kaip norėčiau dažniau pabūti ir gyvai pabendrauti su savo tėvais, paskutiniu metu Rokiškyje apsilankau retai. Džiaugiuosi, kad kiekvieną kartą grįžtu į vis gražesnį miestą. Kiekvieną kartą matau besikeičiančią aplinką, naujus darbus. Liūdina – kad vis dar neišmokome džiaugtis tuo, ką Rokiškis turi. Dažnai išgirsti ar tiesiog pamatai žmones kalbančius, kaip viskas čia blogai, kas ką pavogė, ką apšnekėjo, kur ar su kuo nuėjo. Užtenka kelių dienų, kad tą pajustum. Galų gale, vis dar bent kartą ar du per savaitę bandau perskaityti ir www.grokiskis.lt. Įdomu, kuo gimtasis miestas gyvena. Tiesiog norėtųsi, kad žmonės patikėtų vieta, kurioje gyvena, ir suprastų, kad ją turi kurti patys. Manau, praėjo laikai, kai visi žinodavo, jog kažkas ateis ir viską už mus padarys. Dabar viską, ko norime, turime susikurti patys. Tikiu tuo.
– Jaunimo politika ir politika. Kuo jos skiriasi?
– Ir viskuo, ir niekuo vienu metu. Jaunimo politika – tai kryptinga veikla, kuria sprendžiamos jaunimo problemos ir siekiama sudaryti palankias sąlygas formuotis jauno žmogaus asmenybei bei jo integravimuisi į visuomenės gyvenimą. Tai taip pat veikla, kuria siekiama visuomenės ir atskirų jos grupių supratimo bei tolerancijos jauniems žmonėms. Taigi svarbu užtikrinti, kad visos valstybinės institucijos, kurios turi bent kokį sąlytį su jaunais žmonėmis, žinotų šį apibrėžimą. Jaunimo politika – horizontali, einanti per visas ministerijas. Juk jaunam žmogui lygiai taip pat svarbus švietimas, aplinka, saugumas. Na, o paprastai kalbant, siekiame užtikrinti, kad valstybėje sprendimai nebūtų priimami „iš oro“. Dėl to ir sakome: nieko apie jauną žmogų be jauno žmogaus. Jeigu jau kuriame paslaugas, infrastruktūrą jaunimui – paklauskime jų, kokie jų norai, poreikiai.
– Jeigu būtum Seimo narys, premjeras, prezidentas… Pabandyk įsivaizduoti, į kokias jaunų žmonių problemas šiandien pirmiausia atkreiptum dėmesį?
– Pirmoje vietoje matyčiau jaunų žmonių pilietiškumą ir jo ugdymą, išsilavinimo kokybę ir apskritai valstybės teikiamų įvairių paslaugų prieinamumą. Tačiau vėlgi – vien atkreipti dėmesį nebeužtenka. Kaskart iš politikų lūpų girdžiu: jaunimas – tai mūsų ateitis. Taip ir norisi atsakyti: mielieji, jaunų žmonių Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei 600 tūkst. Ir jūs norite pasakyti, kad tie žmonės negyvena dabar? Kad jie gyvens kažkada? O dabar… Na, aukite ir mokykitės, o mes už jus nuspręsime, ko ir kada jums reikia. Arba duosime vieną kitą pažadą prieš rinkimus. Dabartinės Vyriausybės programoje labai daug gražių dalykų apie jaunimą parašyta. Bet paliksiu kiekvienam įvertinti, kiek jų pasiekta.
– Kalbama, rašoma, kad jaunimas apatiškas, neturintis idėjų ir niekuo nesidomintis. Išskyrus, aišku, keletą gerų pavyzdžių. Ar sutinki su tuo? Jei taip, tai kaip manai, kokios tos apatijos priežastys?
– Aš šį klausimą formuluočiau taip: „Jaunimas turi idėjų, viskuo domisi, yra aktyvus, išskyrus, aišku, keletą blogų pavyzdžių.“ Man atrodo, toks būtų teisingesnis teiginys. Tikiu ir žinau, kad jauni žmonės – pilietiški, aktyvūs, siekiantys savo tikslų. Kartos keičiasi ir jauni žmonės nebėra tokie, kokie buvo anksčiau. Kaip ir kiekvienas žmogus nebebuvo toks, kokie buvo jo tėvai.
Suprantu, kad sunku tai suvokti, tačiau apsidairykime: dauguma valstybėje vykstančių pilietinių akcijų – jaunų žmonių iniciatyvos, valstybę garsinantys sportininkai – jauni žmonės. Kiek kūrybingų menininkų ar mokslo aukštumų siekiančių jaunų žmonių mes turime. Tačiau vis vien nuolat kalbame ir kalbame tik apie jaunų žmonių apatiškumą, nenorėjimą nieko daryti. Yra visko. Kaip ir visose visuomenės grupėse. Tarp vyresnio amžiaus žmonių tikrai yra apatijos, nesidomėjimo niekuo. Tačiau vis vien tuo kaltiname tik jaunus žmones. O ir šiaip juk visuomet lengviau pasakyti: va mūsų laikais tai būdavo… O tada reikėtų šiek tiek stabtelti ir prisiminti – ar tikrai viskas būdavo kitaip. Nežiūrėkime į vienadienius blogus pavyzdžius.
– Dėkoju už pokalbį.
Reda Milaknienė
