Šie metai – Etnografinių regionų metai. Ar įmanoma šiandienos jaunimą sudominti šalies praeitimi, papročiais? Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytoja Laima Bieliūnienė, mokanti vaikus groti senovines liaudies melodijas tradiciniais muzikos instrumentais, nutarė sukurti filmą – paauglių akimis pažvelgti į prieškario Lietuvą, nusikelti į praeitį, kai mūsų protėvių namuose nebuvo elektros, o žmonės monotoniškus darbus stengėsi praskaidrinti daina, šokiu, žaidimais, linksmų istorijų pasakojimu.
Po „Tramtatulio“
Praėjusiais mokslo metais Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytojos L. Bieliūnienės auklėtiniai Kornelija Šernaitė, Neda Antonovaitė, Mantas Kareniauskas, Kamilė Bagdonavičiūtė, Livija Jegorovaitė, Goda Raugaitė ir Karolis Streikus dalyvavo Lietuvos vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“. Kartu su mokiniais gilinantis į liaudies kūrybą pedagogei kilo idėja užfiksuoti tai, kas išmokta. Palaipsniui išsirutuliojo mintis kurti filmą, paauglių akimis pažvelgti į prieškario Lietuvą.
„Vien dainos ir muzika – labai jau pabodę, todėl nutarėme įpinti žaidimus, kalendorines šventes. Su vaikais aplankėme garbaus amžiaus rajono gyventojus, jie prisiminė jaunystės linksmąsias šventes, pasakojimus, būdingus aukštaičių regionui. Kadangi sumanymas filmuoti kilo metų pradžioje, daugiausia domėjomės tradicinėmis metų pradžios šventėmis – šv. Velykomis, Sekminėmis ir Joninėmis“, – pasakojo mokytoja L. Bieliūnienė.
Kelionė laiku atgal
Filmo siužetas, anot pagrindinį vaidmenį atlikusio Nojaus Čypo, labai nesudėtingas: moksleiviui nusibosta sėdėti prie kompiuterio ir jam topteli mintis pažaisti krepšinį. Jis išlekia į lauką, sporto aikštelėje sutinka draugų, mėto kamuolį. Gavęs SMS žinutę, nori ją perskaityti mobiliajame telefone. Sukoncentravęs dėmesį į aparato ekranėlį, nepastebi atskriejančio kamuolio. Nuo smūgio į galvą paauglys apsvaigsta, lyg per rūką iš pasąmonės iškyla vaizdai – valtimi atplaukia tautiniais drabužiais pasipuošę Ugnė Kolosovaitė ir Karolis Streikus, kviečia Nojų kelionėn laiku – sugrįžti keletą dešimtmečių atgal.
„Smūgis kamuoliu – tai neplanuotas veiksmas, lyg netikėtas gyvenimo sukrėtimas, filmo herojui, tuo pačiu ir man, suteikęs šansą atitrūkti nuo kasdienybės, virtualaus pasaulio ir pasinerti į praeitį. O ji, pasirodė, buvo visai įdomi“, – potyriais dalijosi keturiolikmetis Nojus.
Siuvosi nagines
Filmavimas vyko Bradesių (Kriaunų sen.), Panemunėlio apylinkėse, o ant Moškėnų piliakalnio buvo atkuriamos senosios Joninių tradicijos. Operatorius Darius Baltakys teigė, jog vaikams labai patiko prosenelių žaidimai. Jaunieji atlikėjai taip įsijautė, kad sunku buvę juos sustabdyti… Masinėse scenose filmavęsis Simas Pčiolinas pirmą kartą pats vienas vedė arklį, dalgiu pjovė šieną, šakėmis žardė šieną į stirtas. N. Antonovaitei labiausiai patiko pinti lauko gėlių vainikus ir jais puošti gyvulius. K. Šernaitė džiugiai pasakojo, kad jos mama Jolanta pasiuvo senovinius drabužius iš… močiutės staltiesių. Į filmavimą įsijungė vaikų tėvai. Vieni rūpinosi drabužiais, atributika, ieškojo senųjų daiktų pas senelius, giminaičius. Negavusieji pasiskolinti, patys siuvosi apdarus. Per naktį visiems reikėjo pasisiūti nagines, o nespėjusieji vaidino basi. „Buvome „biedni“, basakojai kaimo žmonės, lakstėme po pievas, kvėpavome tyru oru, bendravome, filmavomės ir jautėmės labai laimingi“, – pasakojo L. Bieliūnienė. Bernai (taip filmavimo metu vaidinti berniukai) iš pradžių nedrįso dėtis ant galvos piemenų drobinių kepurių: „Kaip mes atrodysime?“ – baimės akys buvo didelės.
Filmavimo pradžioje visiems liepta pamiršti savo vardus, o kreiptis slapyvardžiais. Jie tikrai netradiciniai – Uzbonas, Ušėtkas, Adverija, Kelmas, Skariotė, Čeverykai… Dauguma vaikų nežinojo šių retai šnekamojoje kalboje bevartojamų žodžių reikšmės. Keistuosius slapyvardžius išsidalijo burtų keliu. Palaipsniui kūrybinė grupė taip įsijautė į vaidmenis, kad vietoje vaisvandenių troškulį malšino tyru vandeniu, o pasistiprindavo užkirtę lašinių, dešros, sūrio, duonos, kiaušinienės…
Filmavimų maratonui pasibaigus vaikai sakė neįsivaizdavę, kad filmo kūrimas gali taip varginti, sekinti, reikalauti kantrybės, ištvermės, mat kai kuriuos epizodus reikėjo kartoti po keletą kartų. Pasitaikė ir karštų, ir lietingų dienų. Jaunieji aktoriai iš anksto buvo įspėti, kad filmavimo metu negalima zirzėti, niurzgėti, prašytis namo, visi autobuse privalėjo palikti mobiliuosius telefonus. „Prieškario Lietuvoje žmonės net laidinių telefonų neturėjo, ką jau bekalbėti apie mobiliuosius…“ – tarsteli L. Bieliūnienė. Po filmavimo vaikai girdavosi telefone radę dešimtis praleistų skambučių ir žinučių, tačiau pripažindavo, jog nėra labai svarbių naujienų, todėl įmanoma dieną išgyventi nespoksant į telefono ekranėlį.
Laumės, nutraukiančios pieną
Filmavime dalyvavusiems paaugliams labiausiai įsiminė žaidimai, burtai. Dauguma jų pirmą kartą išgirdo apie blogąsias laumes, kurios Joninių naktį nutraukia nuo karvių pieną, todėl ūkininkai trumpiausią naktį stengdavosi gyvulius suvaryti į tvartą. O jei nespėdavo, tuomet moterys, apsirengusios ilgais drabužiais, vakare slapčiomis bėgdavo per lauką, tempdavo ilgas linines marškas nuo svetimų karvių savo laukų link. Tokiu laumių ritualu tikėtasi nuo kaimyno karvių „persitempti“ pieną į savąsias…
Įdomi žuvies gaudymo scena. Paežere bėgantis piemenukas nepastebi užmestos meškerės ir ją peržengia. Senovėje tikėta, jog peržergus meškerę žuvų nebepagausi, būtina atlikti tam tikrą ritualą – atžengti. Žvejai pačiumpa už sprando piemenuką ir liepia žingsniuoti atgal.
Per Sekmines vaikai ir jų tėveliai pynė vainikus, jais puošė gyvulius. Ypač visiems patiko ant laužo ketaus keptuvėje čirškinti lašinukus, kepti kiaušinienę, valgyti ją įspūdingo dydžio mediniais šaukštais. „Kiaušinienės valgymo epizodas buvo filmuojamas keletą kartų, o jaunieji aktoriai vis su tokiu pačiu užsidegimu kimšo patiekalą“, – pasakojo L. Bieliūnienė.
Padegdavo akmenį
Dabartinis jaunimas žaidžia ir senovėje buvusius populiarius žaidimus – slėpynes, gaudynes, tačiau jiems mažai žinomas tik bernų žaidimas – galynėjimasis su pagaliais. Filmavimui buvo sukonstruotos primityvios senovinės sūpynės – per rąstą permesta lenta. „Jaunimas vakarėliuose mėgo azartiškus žaidimus: akmenį apvyniodavo šienu, jį padėdavo ant nuleistojo sūpuoklės galo ir padegdavo. Drąsesni bernai šokdavo ant pakeltojo rąsto galo, o degantis akmuo lėkdavo tolyn lyg sprogmuo iš patrankos. Šio epizodo filmavimas sukėlė daugiausia emocijų“, – pasakojo mokytoja.
Kelionę į praeitį filmo herojus Nojus pradėjo nuo šv. Velykų unikalios aukštaitiškos tradicijos – būgno mušimo Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. O kelionės pabaigoje po Joninių siautulio jam reikia apsispręsti – likti praeityje ar grįžti į dabartį. Nojus apsisprendžia gyventi dabartyje, pareina namo, įsijungia kompiuterį, pasiima knygą ir džiaugiasi sulaukęs svečių – jaunųjų šaulių. Šiems jis papasakoja Lietuvos istoriją, kviečia ja domėtis…
Romualdas KAMINSKAS, Rokiškio krašto muziejaus amatų specialistas
Mūsų vaikams reikia geriau pažinti etninę kultūrą, istoriją, papročius, savo tautos šaknis. Tai ugdo pilietinę savimonę, neleidžia mažai tautai paskęsti globalioje erdvėje.
Etnokultūrai populiarinti reikia ieškoti naujų formų. Muziejuje rengiamos edukacinės programos, o Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytojai ir jų auklėtiniai pasirinko filmo kūrimą. Vaikams tai buvo šauni atrakcija, ji ilgam išliks mažųjų rokiškėnų atmintyje. Dar šauniau, kad vaikai į kūrybos procesą įtraukė ir savo tėvelius. Aš taip pat dalyvavau filmavime: įsiminė šilta, maloni, kūrybinga aplinka.
Dalia Zibolienė
