Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos abiturientė Laurita LAŠKOVAITĖ turi svajonę: nuo ketverių metų besąlygiškai pamilusi žirgus, mergina kuria planus ateityje turėti nuosavą žirgyną. Laurita drąsi, energinga, iššūkių nebijanti mergina, o jos kasdienybė kitokia nei daugumos bendraamžių.
Netikėti pirkiniai
Įgyvendinti savo svajonę Laurita ėmėsi po truputį, tačiau nė pati nepajuto, kaip greitai viskas įsibėgėjo… Įsigijusi sportinį žirgą Oveną, liauna, labiau ant podiumo tinkanti mergina tikina ateityje užsiimsianti žirgų sportu ir žirgininkyste.
Merginos kieme jau sukiojasi gausus būrys svajonės link vedančių augintinių: trys žirgai ir porelė ponių. „Pirmasis mano žirgas – Ovenas. Aš jį esu įsimylėjusi iki begalybės. Maždaug prieš pusmetį aptvarą papildė porelė ponių – Rondis ir Rubina. Kitus du žirgus – Trakėnų veislės eržilą Teletaipą ir mišrūną Grantą – įsigijom labai netikėtai. Teletaipas pas mus atkeliavo prieš porą mėnesių. Jis atvežtas net iš pajūrio. Visada norėjau didelio žirgo, eržilo. Atsitiktinai internete pamačiau skelbimą, kad vienas toks parduodamas. Pažiūrėjusi nuotraukas įsitikinau, kad Teletaipas labai panašus į mano išsvajotąjį lenktynių žirgą, kurį mačiau filme „Sekretoriatas“. Parodžiau mamai – iš pirmo žvilgsnio abi įsimylėjom šį eržilą. Reikėjo nemažos sumos norint jį įsigyti. Dalį pinigų turėjome, dalį teko skolintis iš draugų… Grantas į mūsų gardinį atkeliavo iš Sartų žirgyno. Jeigu jis būtų ne pas mus, greičiausiai jį būtų paėmę mėsininkai…“ – pasakoja žirgų savininkė.
Ryžtingai tikslų siekiančios merginos didžiausia pagalbininkė – mama. „Žmonės kandūs ir žiaurūs. Ne vienas mamos klausia, kodėl ji man padeda. Neva – prisiveisė, tegu pati ir tvarkosi. Tokiems mama atkerta: „Ji – vaikas, ir jai reikia padėti. Čia jos ateitis ir jos gyvenimas. Kai jau pati galės valdyti šią sritį, aš atsitrauksiu.“ Turiu auksinę mamą, kuri mane labai palaiko“, – atvirauja Laurita.
Spėja viską
Laurita tikina, kad ši jos veikla nėra menka užgaida, kaip kai kuriems atrodo. Paaugliškus pasivaikščiojimus su draugėmis ar vaikinu ji iškeitė į rimtą ir neretai sveikatai pavojingą veiklą. „Pradžia labai sunki. Tačiau kai per metus atsiranda 5 žirgai, o tu iš senelio garažėlio, kuriame buvo sukrauti visokie įrankiai ir vinys, įrengi tris gardus savo augintiniams, į viską pradedi žiūrėti kitaip. Mano ir diena kitokia nei daugumos bendraamžių: keliuosi dar prieš 6 val., nes reikia pašerti žirgus, tada išvedu pasivaikščioti šunį ir skubu į mokyklą. Tiesą sakant, mokykloje pailsiu… Po pietų visas dėmesys – vėl mano numylėtiniams. Reikia išvalyti jų gardus, pavaikyti, kad pasimankštintų. Kiekvienam skiriu mažiausiai po valandą bėgiojimo ar jodinėjimo. Pas mane ateina mergaitė mokytis jodinėti, taigi dar valandą skiriu jos pamokai. Mokslai? Viską spėju. Aš žinau, ko man reikia, kokius egzaminus laikysiu ir koncentruojuosi į tai. Planuoju studijuoti neakivaizdiniu būdu, nes žirgininkystė nėra išmokstama teoriškai. Viskas tik praktiškai. Žirgininku nebūsi tol, kol nenukrisi nuo žirgo, neįlipsi į mėšlą, nebūsi apkandžiotas ar apspardytas. Esu kritusi, Grantas į veidą spyrė, laimė, smūgio išvengiau. Bet manęs visa tai negąsdina, kadangi jauni žirgai bėgdami mėgsta pasispardyti. O ir nukristi nuo žirgo gali bet kada, sunku nuspėti, kas jį pabaidys ar ko išsigąs“, – pasakoja mergina.
Kitokio žirgo istorija
Garde muistosi žirgas, kurį Laurita išgelbėjo nuo mirties. Tai ketverių metų augintinis iš vadinamosios Kaušakio bandos. Šalyje garsiai nuskambėjusi istorija apie ūkininko Alfredo Kaušakio badu marintus ir siaubingomis sąlygomis augintus Žemaitukų veislės žirgus rokiškietei merginai buvo labai skaudi. „Sunku suprasti, kaip žmonės gali taip elgtis su gyvūnu. Matyt, jam svarbiausi buvo pinigai… Pamenu, šeštadienį internete pamačiau skelbimą, kad pirmadienį į Sartų žirgyną atvažiuoja mėsininkai rinktis šios bandos arklių. Jų kainos buvo itin žemos – eržilas kainavo vos 600 Lt. Su mama ryžomės nors vieną išgelbėti. Viskas vyko ekspromtu. Sartų žirgyne dirba mano žirgų kalvis. Paskambinusi jam sužinojau, kad yra jaunų žirgų, ir sekmadienį išskubėjau jų apžiūrėti. Iš visų išsiskyrė Grantas – iškišęs galvą pro gardinio grotas, jis atkreipė mano dėmesį. Išgelbėti nuo mirties šį daug vargo mačiusį gyvūną man padėjo menininkai Sigitas ir Aurimė Daščiorai. Jie sumokėjo pusę sumos. Norėjau jiems grąžinti visus pinigus, bet jie atsisakė sakydami, kad tai – už išgelbėtą gyvybę“, – dėkingumo menininkams neslepia naujoji žirgo savininkė.
Išmoko apkabinti
Anot Lauritos, eržilas Grantas beveik metus praleido žirgyne, tačiau jo elgesys skyrėsi nuo geromis sąlygomis augusių žirgų: „Grantas nemokėjo vaikščioti vedamas už pavadžio, nemokėjo ėsti duonos, morkos, nes iki tol buvo maitintas tik šienu. Kai padaviau jam morką, šią čiulpė tol, kol suprato, kad reikia kąsti. Garde Grantas stovėjo nelinksmas. Pradėjau jį mokyti: išmoko apkabinti, pabučiuoti… Kaip tai atrodo? Ranka patapšnoju jam į krūtinę, o jis apsuka mane per liemenį ir prispaudžia savo galvą. Kai sakai: „Duok bučkį“, atstato lūpas ir pabučiuoja. Jis nėra piktybinis, tiesiog ilgai nematęs žmogaus. Tikriausiai galvojo, kad ir su manimi galima elgtis kaip… su arkliais – spardyti ir rodyti savo jėgą. Truputį baisu buvo pirmuosius kartus jį vaikytis su kordu (kordas – virvė, skirta žirgams treniruoti – aut. past.): kai tik keldavau botagą, Grantas stodavo piestu ant galinių kojų. Konsultavausi su specialistais, jie patarė eržilą kastruoti. Pasak jų, Grantas – mišrūnas, veisti netinkamas, o iškastravus turėsiu normalų žirgą. Paklausiau, ir iš tikrųjų jis tapo daug ramesnis, sukalbamesnis, nebe tokio karšto būdo. Pas mus jis gyvena pusę metų.“
Tiesa, Grantas Rokiškyje ilgai neužsibus: Laurita meiliai vadinamą „jaunėlį“ planuoja parduoti, nors skirtis bus skaudu…
Ateities planai
Mergina pasidalino ateities planais: „Neatsisakyčiau Granto, jei turėtume daugiau vietos. Tačiau su mama judame veislininkystės link ir planuojame įsigyti Trakėnų veislės kumelę motinystei. Bus panelė Teletaipui, tikiuosi, ir eržiliukas. Didesniam žirgų būriui kol kas neturime vietos. Ir taip esame labai dėkingos kaimynui Romui Vikoniui, pasiūliusiam pusę savo sklypo. Pernai Ovenas nurupšnojo kaimyno žolę, šis džiaugėsi, kad nereikia jos pjauti. Tiesa, kol neįsibėgėjo namų statybos, treniruojamės mūsų sklypo gale esančiuose laukuose. Žiemą išleisdavau visus gyvūnus į kiemą pasivaikščioti, bet dabar to daryti nebegaliu, nes jie jau eina į laukus žolytės ieškoti. Ateityje neatmetam galimybės keisti gyvenamąją vietą tam, kad žirgams būtų daugiau vietos. Kaip jau minėjau, planuose – įsigyti kumelę kergti. Sulaukiu daug prašymų poniukus atvežti į vaikų šventes, gimtadienius. Neatmetu šios galimybės. O šiaip, Teletaipas – ateities sportininkas. Jis aukštai šokinėja: be raitelio iššoka iki 150 cm. Vasarą ketinu su juo vykti į konkūrų varžybas.“
Aurimė DAŠČIORIENĖ, rokiškėnė
– Kaip Jūs vertinate Lauritos aistrą ir begalinę meilę žirgams?
– Mano akimis žiūrint, toks merginos pasiryžimas – utopija. Ji pasakojo, jog keliasi 5 val. ryto ir pirmiausia eina į tvartą pasirūpinti augintiniais, o tada skuba į mokyklą. Na, priversk tu man bet kurį kitą jos bendraamžį kasdien keltis taip anksti ryte ir dar pas gyvulius eiti… Laurita ir jos mama man apskritai atrodo nerealios. Sunkiai suvokiama, kaip jos sugeba tiek daug padaryti. Žinau, kiek kainuoja žirgo išlaikymas per mėnesį, o mama ir dukra nuostabius dalykus daro praktiškai iš nieko. Tokiu atveju prireikus pagalbos negali jai nepadėti. Kiek žinau, mergina savo ateitį ir karjerą sieja su žirgais: planuoja mokytis hipoterapiją ar žirgininkystę. Svarbiausia, kad jai pavyktų.
Miglė Katinauskienė
