Į „Gimtojo…“ klausimus Kamajų Antano Strazdo gimnazijos dvyliktokas Deividas SKAVIČIUS atsakė prieš išvykdamas kelionėn į Strasbūrą. Jos nusipelnė puikiai pasirodęs respublikinėje istorijos olimpiadoje. Abiturientas negaili gerų žodžių savo mokytojams ir paneigia stereotipą, jog mokantis mažame miestelyje mažiau galimybių gauti aukščiausius įvertinimus ir tobulėti. Kalbėjomės iš karto po to, kai paaiškėjo, jog valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino Deividas gavo šimto balų įvertinimą.
– Kokia buvo tavo reakcija gavus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino šimtuką? Ką sakė artimiausi žmonės?
– Man tai buvo netikėta, bet labai malonu. Jaučiau tarsi palengvėjimą. Aišku, norėjau gauti šimto balų įvertinimą, tačiau labai daug apie tai negalvojau. Maniau, jog galiu surinkti daugiau nei 90, tačiau dvejojau, ar tikrai gerai atsakiau į rašinio temą. Tik dar kartą perskaitęs savo darbą, supratau, jog man pavyko pasiekti pačią aukščiausią ribą. Artimieji taip pat labai džiaugėsi. Jie didžiuojasi manimi ir visuomet palaiko.
– Šimtabalis įvertinimas nebūna atsitiktinis. Ar daug mokeisi, skaitei, rašei? Kokia paskutinė tavo perskaityta knyga?
– Meluočiau, jeigu sakyčiau, jog nemiegojau naktimis ir „kaliau“ autorius bei jų kūrinius. Bet prie namų darbų tekdavo nemažai padirbėti.
Kadangi rašiau literatūrinį rašinį (jie per pamokas pavykdavo geriausiai), tad skaičiau nemažai papildomos literatūros, literatūros kritikų vertinimų. Kadangi man sekasi istorija, žinojau nemažai reikalingo istorinio konteksto. Labai daug padėjo kūrinių analizavimas per pamokas – ne visada perskaitytą kūrinį suvoki taip, kaip reikėtų.
Labai pagelbėdavo ir pagal knygas pastatyti mano matyti spektakliai ar filmai. O kur dar rašinių rašymas mokykloje ne pamokų, o atostogų metu.
Mokslo metų pabaigoje jautėsi šioks toks nuovargis, krito motyvacija, bet laiku susiėmiau. Mūsų lietuvių kalbos mokytoja Audronė Stočkuvienė buvo labai reikli ir tai matyti mūsų rezultatuose. Ačiū Jai. Atskirai dėkoju ir pirmajai lietuvių kalbos mokytojai Zitai Lasinskienei.
Skaičiau visus analizuotus kūrinius per pamokas, daugumą jų – per vasaros atostogas, kai turėdavau daugiausia laiko. Dabar vėl jo turiu pakankamai, todėl mielai skaitau. Paskutinė skaityta knyga – Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“, o šiuo metu „įveikinėju“ Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkį“.
– Kokius egzaminus laikei ir kokių įvertinimų tikiesi?
– Be lietuvių kalbos ir literatūros, dar laikiau anglų kalbos, istorijos, matematikos ir informacinių technologijų egzaminus. Aš esu labiau humanitaras nei „tiksliukas“, todėl labai gerai išlaikiau ir anglų kalbos egzaminą. To paties tikiuosi ir iš istorijos.
– Primink savo laimėjimus olimpiadose, konkursuose. Nuo kada ir kokiuose dalyvauji?
– Įvairiose olimpiadose ir konkursuose dalyvaudavau besimokydamas dar pagrindinėje mokykloje. Du kartus (devintoje ir dešimtoje klasėse) teko važiuoti į respublikinę lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadą. Aukščiausias pasiekimas jose – aštunta vieta. Pernai rajone likau antras. Taip pat pernai trečiąją vietą užėmiau rajoninėje dailės olimpiadoje. O dalyvauti istorijos olimpiadoje paskatino mano istorijos mokytoja ir auklėtoja Regina Narvydienė. Istorija man buvo vienas įdomesnių dalykų mokykloje. Iki šiol atsimenu nuotaikingas Valdovro Stašio pamokas Panemunėlyje, kur mokiausi pagrindinėje mokykloje. Tačiau patekimas į respublikinį etapą ir jame iškovota antroji vieta vis tiek buvo labai didelis netikėtumas. Gauti prizai (knygos, pažintinė kelionė europarlamentaro Broniaus Ropės kvietimu į Europos Parlamentą Strasbūre: Niurnbergas-Kolmaras-Strasbūras-Baden-Badenas-Praha) tik įrodo, jog stengtis buvo verta.
– Ką studijuosi?
– Planuoju studijuoti viešąją komunikaciją Vytauto Didžiojo universitete. Gal nuo devintos klasės ėmiau rimčiau svarstyti apie žurnalistiką. Mokyklose, kuriose mokiausi, buvau sienlaikraščių redaktorius, tekdavo imti ir interviu, ir maketuoti. Tačiau viešosios komunikacijos studijos man pasirodė daug platesnės negu žurnalistika. Todėl galbūt ateityje pasirinksiu šios krypties magistrantūros studijas kuriame nors šalies universitete.
– Kaip save įsivaizduoji po kokių trejų, penkerių, dešimties metų?
– Labai norėčiau, kad man pasisektų atrasti mėgstamą darbą, kuris teiktų džiaugsmą, motyvuotų, leistų tobulėti, nevaržytų kūrybiškumo. Taip pat noriu aplink save suburti teigiamų žmonių, sukurti šeimą.
– Tikriausiai galėtum paneigti mitą, kad gyvenantieji ir besimokantieji provincijoje, mažuose miesteliuose, kaimuose turi mažiau galimybių tobulėti, gauti aukštus įvertinimus? Ką galvoji, kai girdi taip sakant?
– Tai visiškas stereotipas, kurį, tiesą sakant, ir pats bandžiau sugriauti pasirinkdamas galimybę mokytis būtent Kamajuose. Juk viskas iš esmės priklauso nuo žmogaus, jo norų, siekių, prioritetų. Ir Panemunėlio pagrindinėje, ir Kamajų Antano Strazdo gimnazijoje dirba draugiški, visuomet pasiruošę padėti mokytojai, jie skatina vaikus tobulėti, skiria dėmesį ne tik gabesniesiems, bet ir kitiems. O kai mažiau mokinių, mokytojai gali prieiti prie kiekvieno, kuriam reikia pagalbos. Labai daug ką reiškia ir geras mikroklimatas klasėse. Kitos dvi rajono šimtukininkės Monika ir Lina yra mano klasės draugės. Labai džiaugiuosi dėl jų. Man tiesiog pasisekė mokytis tarp tokių puikių žmonių.
Reda Milaknienė
