23-ejų rokiškėnės Agnės Sarulytės karpiniai puošia Rokiškio krašto muziejaus oficinos langus, lentynėles, jie įtraukti į leidinį apie karpymo meną. Mergina, pasirinkusi „žemiškas“ geodezijos studijas, laisvalaikiu neria į kūrybos pasaulį.
Pradžia – apšniaukštame stalčiuje…
Mūsų prosenelių namų langus, paveikslų, veidrodžių rėmelius, lentynėles, žibalinių lempų gaubtus puošė iš popieriaus karpytos užuolaidėlės. Dabar karpinių dažniausiai galima išvysti nebent etnografinėse sodybose, muziejuose. Agnė Sarulytė prieš keletą metų susidomėjo karpymu iš popieriaus. Ji prisimena: vieną vakarą prisivertė pagaliau atlikti vis atidėliojamą darbą – sutvarkyti apšniaukštus savo rašomojo stalo stalčius. Viename rado pačios sukurtą nedidelį atviruką – iškarpytą nesudėtingos kompozicijos medelį, priklijuotą ant perlenkto popieriaus lapelio. Atvirukas paauglei pasirodė gražus, originalus. Tuomet ji nutarė gilintis į popieriaus karpymą, pradėjo eksperimentuoti.
Informacijos apie karpymą iš popieriaus rado Rokiškio krašto muziejaus archyvuose, bibliotekos knygose, taip pat internete. Mokėsi savarankiškai, pamačiusi įdomesnį derinį, bandė jį iškirpti, paįvairindama pačios sugalvotais ornamentais ir motyvais. Augalai, gyvūnai, lietuvių tautodailės elementai – dažniausi A. Sarulytės karpiniuose. Ką vaizduos rankdarbyje, anot merginos, priklauso nuo nuotaikos, staiga iš atminties išplaukusių kažkada matytų gamtos vaizdų.
Gyvybės medyje – visas pasaulis
Mergina teigia, jog karpymas nėra toks sudėtingas, koks atrodo, tik reikia lakios fantazijos, kruopštumo, darbštumo, atidumo ir įgūdžių. Nereikia ir didelių investicijų: tik popieriaus, peiliukų ir žirklučių, pageidautina, ne vienerių, su skirtingo storio galais. Pradėjusi karpyti, ji nepastebi lekiančio laiko. „Šis užsiėmimas teikia žavesio. Karpymas – tai savotiškas atsipalaidavimas. Manęs nereikia versti tai daryti, pradėjus apima azartas, nekantrauju baigti, nes rūpi kuo greičiau rankdarbį išlankstyti, pažiūrėti ornamentus, įvertinti kompoziciją“, – pasakoja kūrėja. Jos karpiniai įtraukti į vienos žymiausių Lietuvos karpytojų Odetos Tumėnaitės – Bražėnienės leidinį „Popierinės užuolaidėlės“. Tautodailininkė, pamačiusi Agnės darbus, siūlė jai nesustoti, skatino kurti, eksperimentuoti.
Agnė karpyboje ne kartą grįžo prie medžio temos. Per šį augalą ji norėjusi pavaizduoti pasaulį, tarsi sujungtą iš trijų simbolinių dalių: žemutinės – šaknų, daugiau ar mažiau įleistų į žemę, vidurinės – viską laikančio kamieno, ir viršutinės – šakų, lapijos. Iš žemės gelmių energija teka viršun, per kamieną ir šakas į pumpurą, jį subrandina, o skleidžiasi ne tik lapeliai, bet ir varpeliai, tulpės… Besistiebdami į saulę medžiai skleidžia šilumą ir jaukumą, vilioja nutūpti paukštelį, ropoti vorą.
„Be kūrybos gyventi negaliu“
Kūrybinga mergina sako, jog karpymas – tik vienas jos pomėgių. Jai patinka kurti juvelyrinius dirbinius: iš karoliukų, akmenukų ji privėrusi daugybę papuošalų, mėgsta jais puoštis pati, dovanoti kitiems. Ji įsitikinusi, kad originaliais vienetiniais dirbiniais pasipuošusios merginos išsiskiria iš pilkos masės.
Visas Agnės gyvenimas susietas su kūryba: nuo antros iki ketvirtos klasės ji lankė jaunimo centro dailės skyrių, o penktąją klasę jau pradėjo Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Nors jai patiko mokslas, ypač gerai sekėsi grafika ir keramika, tačiau dailininkų kalvės, vadinamosios „čiurlionkės“, mokslų ji nebaigė. „Niekaip savęs neįsivaizdavau menininke. Po ketverių mokslo metų grįžusi atgal į Rokiškį ilgą laiką nepaėmiau į rankas nei pieštuko, nei teptuko. Tuomet susidomėjau karpymu. Taip išeina, kad be kūrybos gyventi negaliu“, – juokauja A. Sarulytė.
Laimėjo racionalumas
Baigusi vidurinę mokyklą A. Sarulytė pasirinko „žemiškesnę“ specialybę – geodezijos ir kadastro studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. „Matyt, mano mąstymas nėra kaip menininko, esu racionalesnė, paskaičiuojanti į priekį. Duonos kąsnio reikia kasdien. Manau, jog kiekvienas darbas, jei jis kūrybiškai atliekamas, yra menas. Mano brolis baigė miškininkystės studijas, bet tai jam netrukdo griežti smuiku“, – sako mergina.
Ketveri „čiurlionkėje” praleisti metai, jos nuomone, nenuėjo veltui. Piešimo įgūdžiai praverčia braižyboje, topografijoje. „Geodezija – tai ne tik matavimai, bet ir planų bei žemėlapių braižymai. Išlavinta ranka bei vaizduotė padeda greitai ir tiksliai atlikti užduotis“, – tikina rokiškėnė.
„Man patinka būti užsiėmusiai“
A. Sarulytė svajoja iš popieriaus iškirpti kompoziciją iš trijų ar keturių dalių augalų motyvais. „Jei kas sugebėtų parą pailginti bent keturiomis valandomis, tuomet pasipiltų karpiniai“, – juokiasi pašnekovė. Ši vasara studentei užimta, ji dirba prekybos centre. „Baigiau tik vieną studijų kursą. Pagal specialybę dirbti dar trūksta žinių, tai reikia išbandyti jaunimo taip neigiamai vertinamą prekybos centro kasininkės darbą. Tik jis ne toks juodas, kaip mano bendraamžiai piešia, sutinku labai daug įvairių žmonių, mokausi be pykčio išsisukti iš sudėtingų situacijų, greitai spręsti problemas“, – aiškina A. Sarulytė.
Į klausimą, kaip būtų galima jaunimą sudominti rankdarbiais, A. Sarulytė atsakė, jog reikia nestandartinių užsiėmimų, kūrybingų mokytojų, įrodyti, kad įdomus ir naudingas ne tik pats kūrybos procesas, bet ir rezultatas: darbų pritaikymas, galimybė papuošti interjerą ir pasipuošti pačiam, dovanoti. „Priversti negalima, nes per prievartą nieko gražaus nesukursi“, – įsitikinusi A. Sarulytė. Mergina apgailestavo, kad daliai jos bendraamžių rankdarbiai visai neįdomūs, jie mieliau laiką leidžia tysodami paežerėje, linksmindamiesi „plotuose“, manija tapęs betikslis interneto naršymas. A. Sarulytė mano, jog internete galima rasti daug informacijos apie rankdarbius, pasisemti naujų idėjų, o prie jų pridėjus savo išmonę, fantaziją, sukurti kažką naujo, originalaus. „Kūrybingi ir kantrūs žmonės gali valandų valandas sėdėti prie rankdarbio. Man patinka būti užsiėmusiai. Nepakeliu nieko neveikimo“, – teigia mergina.
Gita Kolosovienė, tautodailininkė, pedagogė
Ar vaikams įdomus liaudies menas?
Jei kas nors į šį klausimą žinotų atsakymą, tai be problemų visus vaikus patrauktų nuo kompiuterio prie medžio, metalo darbų, audimo, mezgimo, pynimo, juostų rišimo, karpymo… Lietuvos liaudies kultūros centras šalies moksleivius kviečia dalyvauti liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“. Organizatoriai skambina į mokyklas, ieško dailiųjų amatų kūrėjų. Ne taip paprasta suorganizuoti parodas-konkursus, rasti originalių, įdomių darbų.
Obelių gimnazijoje veikia popieriaus karpymo būrelis. Iš pradžių ateina labai daug norinčiųjų kurti, o kai prasideda darbas, dingsta. Trūksta jiems kantrybės, ištvermės, užsispyrimo. Rankdarbių kūrimas – ilgas procesas, o šiandieninis jaunimas nori viską gauti greitai. Manyčiau, jog žaidybinėmis formomis galima prikelti tautodailę, skatinant jaunimą tradicinius liaudies meno elementus derinti prie savo mąstymo, matymo. Vaikams negalima nurodinėti, tik patarti, pasiūlyti ir tai daryti neįkyriai, švelniai.
Dalia Zibolienė
