blank
„Carito“ savanorės (iš kairės): Zita, Teresė, Julija, Irena, Palmira ir Rokiškio dekanato „Carito“ vedėja Dangira Šatienė. G. Stočkienės nuotr.

– Rokiškio dekano „Carite“ kone trisdešimtmetį veikia biblioteka. Ji vienintelė tokia Lietuvoje. Kokia buvo veiklos pradžia, kokios vietos gyventojų paramos sulaukėte, kol įrengėte biblioteką ir sukaupėte kelis tūkstančius knygų?

Irena: Rugpjūtį man sukėjo 85-eri, „Carite“ savanoriauju beveik 30 metų. Mano pagrindinė veikla susijusi su biblioteka, čia savanoriauti pradėjau nuo pat jos įkūrimo. Šią veiklą pradėjo mokytoja Butkevičienė. Pamenu, bibliotekėlė buvo įkurta antrame aukšte virš valgyklos. Tai buvo mažutis kambarėlis su keliomis lentynėlėmis ir knygomis. Praturtinti biblioteką padėjo vietos žmonės – jie noriai dovanojo knygų ir net lentynų joms sudėti.

Taigi praplėtėme knygų sąrašą tiek, kad buvome perkelti į dabartinę biblioteką, erdvesnę. Mūsų dekano dėka joje atsirado lentynos, dabar turime daug knygų. Anksčiau ir skaitytojų turėjome daug, tik prasidėjus koronaviruso pandemijai negalėjome dirbti, dabar veiklą atnaujinome.

Savanoriaudama sutikau tik pačius geriausius kunigus ir dekanus. Teko matyti daug besikeičiančių žmonių. Vienas itin įsiminęs – toks Remigijus, kuris dažnai užsuka į biblioteką, pavarto žurnalų, paskaito laikraščių ir kaskart paaukoja 10 eurų, nors į kalbas labai nesileidžia. Jam, matyt, smagu pas mus užsukti, bet jo tikslas – paaukoti. Kažkada jam pasakiau – labai daug aukojate, galite ir mažiau, o jis tik nusišypsojo ir išėjo. Tas aukas nunešu į bažnyčią.

Anksčiau autobusų stotyje dirbau dispečere, darbas su žmonėmis, iki šiol man patinka bendrauti, o savanoriaudama tą ir gaunu. Man labai patinka bendrystė, visi esame draugiški, sueiname ir arbatos atsigerti, o „Caritas“ tapo man antraisiais namais.

blank
Vietinių žmonių suaukota daugybė drabužių ir avalynės. Tai skirta įvairaus
amžiaus vyrams, moterims ir vaikams.

Julija: Savanoriauju 15 metų. Bibliotekoje turime apie 7000 knygų. Daugiausiai – religinių. Vienas atnešė geranoriški žmonės, kitas nupirko dekanas. Tačiau turime ir grožinės literatūros, vaikams skirtos, poezijos, užsienio šalių autorių.

Sekmadieniais po mišių arba ekskursijų metu čia užsuka itin daug žmonių, vieni knygų pasiima namo paskaityti, kiti vietoje prisėdę paskaitinėja leidinius. Daugiausia tai vyresnio amžiaus žmonės. Dabar knygos mažai bevartomos, nepalyginsi su tuo, kas buvo. Pastebime, kad dažni mūsų lankytojai tiesiog nebegali skaityti – sako, akys per silpnos…

Prieš pradėdama savanoriauti 46 metus dirbau bibliotekose – iš pradžių Degsnių kaimo, vėliau Rokiškio viešosios bibliotekos metodikos ir vaikų literatūros skyriuose. Taigi visą gyvenimą užsiimu šia veikla. Net juokas ima, kad nepabėgu nuo jos, bet juk dirbi tai, ką moki.

Zita: – „Carite“ savanoriauju apie dvidešimt metų. Be bibliotekos veiklos, dar prižiūriu šventoriuje palaidotų keturių kunigų kapus, įsitraukiame ir į visas kitas veiklas. Labai gera išeiti iš namų, ypač kai gyveni viena. Yra bendraminčių, su kuriais gali pabendrauti.

Dar priklausau Rožinio ir Motinos maldos grupelėms, vakarais – mišios, taigi laisvalaikio – mažai.

Pamenu, „Carito“ veiklos pradžioje veikė valgykla, į kurią galėdavo užsukti nepasiturintys žmonės, parapija turėjo savo ūkį ir fermą, jose savanoriai augindavo viską: daržoves, bulves, net gyvulius mėsai. Moterys eidavo į ligoninės koplytėlę, mišias ruošdavo. Tuo laiku lankydavo ligonius, senelių namų gyventojus. Ir dabar juos lankome, bet būtų smagu, kad prie „Carito“ veiklos prisijungtų jauni, aktyvūs savanoriai.

blank
Rokiškio „Carito“ bibliotekos vaizdas primena filmo kadrą. Čia galima rasti
įvairios literatūros – nuo religinės iki grožinės.

– Kokia „Carito“ kasdienybė? Kas Jus skatina imtis gerų darbų? Kas Jums padeda?

Teresė: Savanoriauju nuo pat „Carito“ įsteigimo pradžios, 1989 m. Sakyčiau, tai labiau moteriška veikla, per šį laikotarpį čia savanoriavo mažai vyrų, bet jie prisideda, kai paprašome pagalbos. Noriai padeda ir trys moksleiviai. Aš pati daugiausiai prisidedu prie drabužių dalinimo. Turime pačių įvairių drabužių ir avalynės vyrams, moterims ir vaikams. Dažniausiai žmonės jų pasiimti ateina ketvirtadieniais. Sulaukiame nemažai aukotojų. Vieni itin geranoriški – ne tik atveža gerų, kokybiškų drabužių, bet ir pasisiūlo išvežti senus, niekam nereikalingus. Kartais žmonės, galvodami darantys gerą darbą, priveža netinkamų rūbų, kurie taip ir liktų gulėti lentynose. Šiuo metu paklausiausi vyriški šilti drabužiai.

Palmira: Rokiškyje gyvenu daugiau dešimt metų, savanoriauju maždaug aštuonerius. Prižiūriu penkių kunigų kapus, prieššventiniu laikotarpiu senosiose kapinėse apeinu visus apleistus kapus, uždegu žvakučių. „Carite“ verdu sriubą, arbatą, kepu pyragus, esu atsakinga už maisto gamybą. Žinoma, tenka prisidėti prie įvairių veiklų – ar kambarius sutvarkyti, ar aplinką prižiūrėti…

blank
Rokiškio „Carite“ įsikūrusi išklausymo tarnystė, kurioje laukiami visi norintieji
pakalbėti, pasiguosti ar tiesiog pabūti.

Dangira: Prieš šventes piname adventinius vainikėlius, vėliau juos išdalinsime parapijonims. Už juos dažniausiai žmonės aukoja pinigų, už kuriuos mes galime padėti vargstantiems. Pagrindinė prieššventinė veikla – akcija „Gerumas mus vienija“. Pagaminome žvakutes, kurių taip pat už auką galės įsigyti žmonės. Tai pagrindinė akcija, kurios metu surenkame daugiausiai lėšų. Akcija jau vyksta, žvakučių galima įsigyti „Carito“ bibliotekoje, bažnyčioje kiekvieną sekmadienį prieš mišias ir gruodžio 17 d. didžioje „Maximoje“, jeigu tam nesutrukdys karantinas.

Esame evangelistai – nešame gerą žinią, ją skleidžiame. Į mus žmonės kreipiasi su įvairiausiomis bėdomis, todėl bandėme įveiklinti išklausymo tarnystę, bet ji kol kas nepasiteisino, matyt, dėl lietuviško mentaliteto – daugelis bijo išsikalbėti, nes jaučiasi nesaugūs, jiems atrodo, kad mes galime išplepėti jų paslaptis. Džiaugiamės, kad kartais žmonės visgi užsuka išsikalbėti.

Savanorės mane priėmė su visais mano įnoriais, stengiasi juos kartu įgyvendinti. Dabartinė mūsų svajonė – įveiklinti Šv. Mato arbatinę. Parapijietė Loreta gamina šią arbatą – prirenka miške žolelių, sudžiovina, o vėliau jomis vaišina. Nerandame savanorio, galinčio tuo užsiimti, pagyvinti šią veiklą – dabar tik mes pačios čia susirenkame ketvirtadieniais ir sekmadieniais, maldos dienomis. Taip kuriame bendrystę.

Mūsų gretose yra dar kelios aktyvios ir labai mums svarbios savanorės. Marytė Lungienė savanoriauja ilgiausiai, nuo pat pradžių, kai atsirado ši organizacija. Ji gavo popiežiaus palaiminimą, o tai – brangus apdovanojimas. Aldona Jurgelionienė taip pat aktyvi savanorė, prisijungianti prie daugelio „Carito“ veiklų.

Projektą iš dalies remia:

blank

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Aš
2021 2 gruodžio 14:38

Buvo atėjęs nemažas moterų pulkelis ir dar vienas vyrukas savanoriauti ir kuom baigės,kad ilgametės gražiai priėmė,o paskui gražiai ir išėdė,Ilgametėms konkurenčių nereikia ypač jei jos gabesnės tai dabar ir dirbkit pačios,