Greta Giriūnaitė: „Savanoriai itin reikalingi. Aš – pasiruošusi“

– Kur savanoriaujate ir kada pradėjote tai daryti?

– Šeštadieniais savanoriauju rajono ligoninėje, sekmadieniais – Skemų socialinės globos namuose. Šio darbo ėmiausi pirmąjį sausio savaitgalį. Buvau numačiusi, kad šiose įstaigose praleisiu po 3–4 val., tačiau jau pirmuosius kartus išbuvau ilgiau – laiką skyriau bendravimui su žmonėmis, nes pajutau, kaip jie to išsiilgę, noriai leidžiasi kalbinami ir patys daug klausinėja. Kartais net nepastebiu, kaip užtrunku vieną kitą valandą ilgiau.

– Kiek laiko planuojate skirti šiai veiklai?

– Planuoju savanoriauti tiek, kiek manęs reikės – esu nusiteikusi tam skirti savo laisvalaikį ir savaitgalius. Noriu savo laiku pasidalinti su tais, kuriems to labai reikia. Esu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorė, savanoriauju per šią draugiją.

– Kodėl pasirinkote būtent šias įstaigas?

– Šios įstaigos pačios kreipėsi į rajono žmones prašydamos savanorių pagalbos, nes pandemijos metu toks poreikis didžiausias. Dalis personalo serga, saviizoliuojasi, įstaigose įsteigti COVID-19 infekcija užsikrėtusių asmenų skyriai. Čia reikia daug, galbūt net papildomo, personalo, o savanorio rankos visada praverčia, net nesvarbu – pandemija šalyje ar ne.

– Kaip susižinojote apie pagalbos prašymą?

– Apie pagalbos poreikį buvo skelbiama savivaldybės internetiniame puslapyje, socialiniuose tinkluose dalijosi Skemų socialinės globos namai, rajono tarybos narius savanoriauti kvietė asmeniškai, o aš jau buvau užsiregistravusi.

Savanoriaudama ligoninėje turiu galimybę iš vidaus pamatyti, kaip organizuojamas darbas, susipažinti su darbuotojais, išgirsti jų nuomonę apie darbo specifiką, pakalbinti pacientus apie paslaugų kokybę – man, rajono tarybos narei, tai itin aktualu ir įdomu. Manau, ateityje planuosiu savanoriauti visose savivaldybės įstaigose tam, kad pamatyčiau tikrąją situaciją.

– Turite didelę savanorės praktiką. Kas jus skatina to imtis?

– Tai lemia mano charakteris. Daug metų savanoriauju, esu tai dariusi ilgiau ir trumpiau. Pradėjau dar studijų metu – pirmoji savanoriško veiklos vieta buvo Vilniuje, vaikų ir jaunimo klube „Šatrija“. Savanore tapau netikėtai – važiuojant autobusu pro klubo pastatą, mano dėmesį patraukė šurmuliuojantis jaunimas, vaikai, inovatyvi ir patraukli aplinka, todėl užsukau ir pasiūliau savo pagalbą. Vėliau, jau magistrantūroje, pradėjau savanoriauti Probacijos tarnyboje, dirbau su nusikalsti linkusiais nepilnamečiais, vėliau ir baigiamąjį magistro darbą rašiau šia tema. Buvo labai įdomu tai, kas susiję su jaunimu, jo įtraukimu, užimtumu, bendravimu. Dvejus metus Rokiškio socialinės paramos centre dirbau savanorių kuratorė.

– Kaip manote, kuo prasminga tokia jūsų pagalba?

– Galbūt to reikėtų klausti įstaigos darbuotojų ir klientų, bet, mano nuomone, tai – didelė psichologinė pagalba, visų pirma – darbuotojams. Kodėl? Man, savanorei, viskas įdomu, nauja, turiu didelį norą ir užsidegimą prisidėti. Darbas, kurį žmogus dirba 20 metų, kartais tampa mechaniškas, atsiranda rutina, o savanoriai tą rutiną prasklaido, įneša naujų idėjų, nuotaikų.

Pavyzdžiui, vien bendravimas, išklausymas gyvenančiųjų Skemų socialinės globos namuose  yra didelė pagalba, nes darbuotojai fiziškai negali skirti kiekvienam valandos ar kelių. Pastebėjau, kad su nauju žmogumi namų gyventojams patinka bendrauti, jie noriai išsipasakoja, išsako tai, kas kelia nerimą.

Manau, kiekvienas darbas, kuris suteikia kitam gerą emociją, palieka šiltą prisiminimą, malonų įspūdį, yra prasmingas ir reikalingas. Todėl savanoriaudama bandau skleisti tik pozityvias nuotaikas, o jei nutinka nemaloni situacija, žvelgiu į ją ieškodama teigiamų dalykų, neaštrindama. Jeigu esi reikalingas ir naudingas, prasmė yra didelė. Kai arbuotojai sako, kad mano pagalbos reikia, esu pasiruošusi padėti.

– Kokius darbus tenka atlikti savanoriaujant rajono ligoninėje?

– Savanoriaujant ligoninės chirurgijos skyriuje buvo gana „ramus“ laikas, nes kaip teigė darbuotojos, dažnai pagalbos prireikia itin skubiai – čia ir dabar, pavyzdžiui, atvežus naujų susižalojusių ligonių, kuriuos reikia skubiai operuoti, užtvarstyti žaizdas ir pan. Tada papildomos rankos praverčia labiausiai. Tačiau teko plauti procedūrinių kabinų ir koridorių grindis, valyti visus palatų paviršius bei pacientų lovas.

– Kokius darbus tenka atlikti socialinės globos namuose?

– Savanoriavau Skemų socialinės globos namų psichikos negalią turinčių asmenų skyriuje. Teko daug bendrauti, prisidėti prie gyventojų užimtumo. Aktualūs higienos darbai, pandemijos metu svarbi pagalba dezinfekuojant duris, rankenas, turėklus, gyventojų rankas, kambarius ir t. t.

Teko patalus paruošti, valgį dalinti, porcijas skirstyti, močiutę, kuri negalėjo rankų aukštai pakelti, duše nuprausti – viena jos ranka buvo sutvarstyta, todėl su muilu, šampūnu galvytę teko plauti, maitinau močiutę, kuri dėl odos ligos negali rankų kelti – buvo labai gaila jos, ji nuovoki ir miela, o kūnas žaizdotas, kraujuoja…

– Ar sudėtingas toks darbas?

– Žinoma, lengva man kalbėti, savanoriaudamas žmogus neturi tokios atsakomybės kaip darbuotojas. Atėjęs savo noru, gali ir išeiti savo noru. Tai kur kas lengviau, negu dirbti šioje srityje nuolat – tik susipažinęs su įstaigos vidiniu darbo organizavimu ir specifika gali bent kiek suprasti, koks sudėtingas yra šių žmonių darbas.

– Ką pastebėjote savanoriaudama?

– Pastebėjau, kad psichikos negalią turintys žmonės gyvena ne mūsų pasaulyje, o pačių susikurtajame – liga sukuria įvairius vaizdinius, dėl kurių žmonėms kyla baimių, neva juos kažkas nuskriaus, primuš, naktį kažkas ateis… Pačių šiurpiausių fantazijų nenorėčiau minėti. Ne toks žodis ar kūno judesys jiems kelia visai kitokias asociacijos negu mums, neturintiems psichikos sutrikimų.

Man besikalbant su vienu globos namų gyventoju, į duris jau beldžiasi  kitas, kaip sakau, „užsirašo į eilę“, prašo, kad užeičiau – bendravimo poreikis didžiulis, kartu tai dėmesio, rūpesčio žmogumi parodymas, nuraminimas. Juk kai kurių gyventojų joks artimasis nelanko arba nebėra artimųjų, kurie lankytų.

Kitas, su kuriuo bendravau, nupiešė tris atvirukus, parašė eiles, pažadėjo kitą kartą, kai atvyksiu, sueiliuoti apie savanorystę, parodė savo piešinių galeriją, pasipasakojo, kaip sekasi, kas kelia nerimą.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

– Dar tik pradėjau savanorės kelią, iššūkių bus dar daug. Kol kas laiko planavimas man yra iššūkis. Išvykdama palikau eilę norinčių pabendrauti psichikos negalią turinčių gyventojų, jie lauks manęs kiekvieną sekmadienį.

Pastebėjau, kad naujas žmogus palieka jiems didelį įspūdį, o tai galimai ir įtaką, todėl savanoris yra labai svarbus, nes jis gali globotinį nuraminti, jo mintis nukreipti pozityvia linkme, žinoma, kiek pati liga leidžia.

– Ar jaučiate nuovargį po savanorystės darbų?

– Nuovargio nejaučiu, nes savanoriauti – tai nėra dirbti. Savanorystė juk nėra darbas, tai – neatlygintina pagalba. Manęs nevargina kiti žmonės, nesvarbu, turi jie negalią ar yra sveiki, nes esu labai komunikabili. Kartais tyla mane labiau vargina nei buvimas tarp žmonių.

Nuovargis priklauso ne nuo pačių darbų ir jų gausos, o nuo to, ar pilnavertiškai maitiniesi, gerai išsimiegi, skiri laiko sau. Aš stengiuosi nuolat judėti, kiek leidžia karantinas, pvz., nueiti 10 tūkst. žingsnių – tai užtikriną puikią emocinę ir fizinę būklę.

– Esate itin veikli. Kaip atrandate laiko savanorystei?

– Manęs visur pilna, nes man viskas patinka, yra įdomu ir smalsu. Šiuo atveju labai padeda laiko planavimas – susidėlioju darbotvarkę, todėl kiekviena valanda yra išnaudojama ne veltui, netgi poilsio laiką tenka planuotis. Kartais spontaniškai, neplanuotai atlikti darbai suteikia daug pasitenkinimo. Būna ir taip, kad vienu metu noriu būti keliose vietose, bet reikia ir save saugoti. Negalime gyvai susitikti su artimaisiais, draugais, todėl laiką, kurį praleisčiau namuose ant patogios sofos, skiriu žmonėms, kuriems manęs tikrai reikia šiuo sunkiu laikotarpiu.

– Kodėl patartumėte ir kitiems imtis savanorystės šiuo metu?

– Vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių yra savirealizacija, todėl kiekvienas atrandame būdų, kaip tą padaryti. Aš save realizuoju jausdamasi ir būdama naudinga bei reikalinga, ypač jei vienu metu galiu prisidėti prie keliasdešimties žmonių laimės ar gerovės.

Savanorystė padeda atskleisti savo gebėjimus, juos gali pastebėti įstaigos darbuotojai, administracija, vadovas, o tuomet galbūt pasiūlyti nuolatinį darbą, todėl, manau, savanorystė suteikia ir karjeros galimybių.

– Kokiose rajono įstaigose galima savanoriauti?

– Savanorystė galbūt patiks ne kiekvienam, ypač tokio tipo įstaigose, kuriose savanoriauju aš, bet savanoriauti galima daug kur – rajono savivaldybėje (įvairios sritys ir darbo specifika), Vietos veiklos grupėje, Krašto muziejuje, Jaunimo centre, rajono ligoninėje, Pirminės asmens sveikatos priežiūros centre, Rokiškio baseine, Obelių atviroje jaunimo erdvėje „Sėlos Ramuva“ ir dar daug kitur.

Kviečiu visus norinčius ir galinčius skirti savo laiko savanoriškai veikai ir kurti geresnį rajono klimatą.

Projektą iš dalies remia: