blank
Asmeninių archyvų nuotr.

Giedos Vilniaus Bernardinų bažnyčioje

Antrasis krikščioniškos sakralinės muzikos konkursas „Garbė Visagaliui 2022“ atnešė neįtikėtiną pasiekimą jos vadovaujamam Rokiškio kultūros centro Jūžintų padalinio sakralinės muzikos kolektyvui. Jie, užėmę trečiąją vietą, tapo šio konkurso laureatais. Konkurso laureatų koncertas vyks birželio 12 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Jame dalyvaus ir mūsų rajono kolektyvas iš Jūžintų – žmonės, kurie tiesiog atėjo giedoti savo miestelio bažnyčion, dabar, net patiems netikėtai, – taps matomi.

 O prieš tai dalyvių pasirodymus, atsiųstus vaizdo įrašuose, vertino autoritetai: dainininkė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA doc. Judita Leitaitė, dainininkas, operos solistas Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt), Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, pedagogė Rita Preikšaitė, kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis OF.

Tuščioje erdvėje sukūrė kažką ypatinga

V. Likienė juokauja, kad per 30 metų darbo su „Pandėlio balsiukais“ pasiekimais jau nieko nebestebina. „Kartą mano kolega pajuokavo: „Anokia čia naujiena, kad „balsiukai“ laimėjo n-tąjį kartą, va, jei paskelbtų, jog nelaimėjo, – tai būtų sensacija.“ Bet Jūžintų kolektyvo laimėjimą galiu pavadinti SAVO GYVENIMO DIDŽIUOJU PASIEKIMU. Kodėl? Todėl, kad tuščiame lauke, tuščioje vietoje sukūrėme kultūrinės vertės kolektyvą. Ir dar… Prisiliesti prie sakralinės muzikos nėra paprasta, ji reikalauja ne tik vokalinių žinių ir įgūdžių, bet ir ypatingo dvasinio jausmo, liturgikos išmanymo. Giedoti be dvasinio jausmo – tai tėra natų, teksto ir savo balso demonstravimas. Giedoti iš dvasinio jausmo – reiškia melstis dvigubai“, – sako V. Likienė.

Grūdus pasėjo kunigas Linda

Kaip jie susikūrė? „Niekas nenutinka čia, dabar ir staiga. Visada reikalinga dirva ir grūdai. Šitie grūdai buvo pasėti kunigo Leono Lindos prieš septynerius metus, kai buvau pakviesta tarnystei šioje parapijoje. Nors buvau prisiekusi, kad bažnyčion kojos nekelsiu. Taip mane įskaudino Pandėlyje, kur „kažkam ėmiau užstoti saulę“. Daugiau apie tai nesiplečiant galiu pasakyti, kad nuo pagarbos iki išnaudojimo labai plonytė linija. O L. Linda skambino vos ne kasdien ir prašė, kad sutikčiau, nes jam labai reikėjo vargonininko. Taip ir pasilikau. Jis mane sugrąžino į bažnyčią, į meilę, į sakralumą. Reikėjo tik „pakrapštyti“ ir paimti tai iš manęs“, – pasakoja V. Likienė.

Jos žodžiais, Jūžintuose išėjo unikaliai, nes giedoti bažnyčioje, „ant viškų“, žmonės pradėjo ateiti patys. „Nebuvo taip, kad nulenkta galva kalbinau: „prašau ateikit“, reikia tris dainas išmokti. Turiu labai daug patirties kultūros erdvėje. Gyvenime nebuvo, kad ne aš kolektyvo ieškočiau, o žmonės patys prie manęs nesišlietų. Nors tuomet dar nebuvo jokios vizijos, jokių tikslų. Per tuos žmones supratau, kad toje bažnyčioje, toje šventovėje bet kaip daryti negalima. Taip ir pradėjau juos vesti sakralinės muzikos keliu. Labai daug detalių į tą mokymą, į tą kelią įeina, bet jiems buvo ir yra labai įdomu. Jie labai norėjo patys tobulėti, vis sakydavo „mums reikia dar pasimokyti“, – pasakoja kolektyvo vadovė.

 Bijojo, kad naujas kunigas nenorės choro

Ji prisipažįsta, kad tuomet, kai Leonas Linda rugsėjį išvyko, ji su kolektyvo žmonėmis labai stresavo. Bijojo, kad naujas kunigas nenorės bažnytkaimyje choro. „Daugumoje parapijų toks požiūris. Juk provincijoje su muzika – baisūs dalykai. Visos Lietuvos mastu. Nes parapijoms sunku išsilaikyti, o už grašius normalūs specialistai dirbt neina. Juk tarnystė bažnyčioje – labai didelis įsipareigojimas. Čia apeigos keičia apeigas, reikia prisitaikyti prie kiekvieno kunigo tempo, daug išmokti, susikurti repertuarą, kurį šiandien ne dešimtimis, o „papkėmis“ skaičiuojame. Todėl ir mums septynerių metų reikėjo. Reikėjo laiko nuvesti žmones dvasiniu keliu į tą sakralinę muziką. Į tą dvasinę erdvę, kai žmonės pradeda jausti. Tie, kurie daug metų dalyvaudavo šv. Mišiose, šitiek metų giedojo, bet nežinojo, ką tai reiškia. Tai tokia vieta, kur žmogus randa atsakymus. Todėl jie taip laukia sekmadienio. Giedam kiekvieną sekmadienį. Kviečia ir į kitas bažnyčias. Štai važiuosime šeštadienį į Juodupę – kur šv. Mišiomis prasidės gimnazijos jubiliejus, sekmadienį  vykstam į Užpalius, pas Joną Bučelį, kuris dabar yra mūsų kunigas, ir mes sutariam. Kai jis į Jūžintų bažnyčią po L. Lindos atvažiavo pirmą kartą, stebėjosi, „kad choras kaip katedroje“. Galvojo čia jo sutikimui, o vėliau paaiškėjo, kad čia taip kiekvieną sekmadienį“, – šypsosi pašnekovė. Jos choristai ne tik iš Jūžintų – yra ir iš Vilniaus, ir iš Utenos, ir kitų miestelių aplinkui.

Šiuo metu kolektyve gieda dvylika žmonių, o viena grupelė dar dainuoja ir pasaulietines dainas. Šią savaitę jie turėjo premjerą Rokiškyje. Tuo tarpu  Rokiškio kultūros centras sakralinį kolektyvą siūlo kaip nors „pasikrikštyti“, kad nebūtų tik oficialus pavadinimas. „Audžiu mintį, kuria vieni džiaugsis, kiti bus nepatenkinti – noriu, kad mūsų kolektyvas vadintųsi „Lindos“, kas portugališkai reiškia  gražus ir mielas“, – svarsto V. Likienė ir, pasinaudojusi proga, giria rajono merą Ramūną Godeliauską. „Jis – pirmas žmogus, kuris susirūpino ir padarė tam tikrus žingsnius, kad priklausytume Rokiškio kultūros centrui. Taip Jūžintai neprarado manęs, kaip kolektyvo vadovės“, – sako Vilma Likienė.

Projektą iš dalies remia:

blank

„Patirk čia…“ – 10 000 EUR

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
3 Comments
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Adomas
Adomas
2022 11 liepos 11:24

Džiugu, kad Jūžintų Bažnyčioje yra choras, o “Si bemol” norėčiau pasakyti, kad parapija nėra didelė, turtinga- pinigėlių tikrai daug neturi.Kažin kiek pats/ti paaukoji nesakau kad kas sekmadienį

Noktiurnas "Si bemol"
Noktiurnas "Si bemol"
2022 13 birželio 14:47

Ar po kurio laiko ir su Jūžintų kunigėliu nesusiplieksi, “garsenybe”?..
Tau visada MAŽA pinigų, o kunigėliai, kaip žinoma, nėra pernelyg dosnūs…

Vytautas
Vytautas
2022 14 birželio 9:23

Nevykėlis Noktiurnas “Si bemol” vėl nevykusiai sugrojo