blank
Asmeninių archyvų nuotr.

Vaida Matiukaitė: „Ryšys su teatru – savotiška intriga“

blank– Kaip pirmą kartą sukūrei prizą už vyro vaidmenį. Kas tai buvo? 

– Pirmą kartą, ko gero, prieš penkerius metus įsteigti prizą už geriausią vyro vaidmenį pasiūlė tuometinė Kultūros centro direktorė Irena Matelienė. Iškart sutikau. Buvo labai įdomu. Savotiška intriga. Tada, pamenu, dariau dokumentų dėklą su išgraviruota pliene Šekspyro „Hamleto“ citata. Mano kūrinį gavo aktorius Remigijus Vilkaitis. Apsidžiaugiau. Jaučiausi pataikiusi.

– Kurti nežinant žmogaus, spėliojant mintyse, kuriam gi atiteks Tavo darbas – sudėtinga. Kaip tai pavyksta?

– Kurdama vienetines rankines ar kitus aksesuarus, šiaip visada žinau, kam jie atiteks. Jau pačiame darbo procese juos tarsi primatuoju prie žmogaus, prie jo charakterio, išvaizdos. O kurti nežinant yra gan sudėtinga ir labai atsakinga. Visada jaudinuosi, ar patiks žmogui, kuris gaus mano darbą, ar tiks, ar nešios. Stengiuosi, kad daiktas būtų praktiškas, lengvai pritaikomas, pravartus kasdien. Be abejo, išvaizda yra vienas esminių aspektų – kaskart kurdama prizui, stengiuosi, kad tai būtų išskirtinis daiktas.

– Koks Tavo santykis su teatru apskritai?

– Nesu ypatingai stropi teatro lankytoja, bet į vieną kitą spektaklį nueinu su malonumu.

blank

– Pakalbėkim apie Sigį, kuris Tavo kūrinius fotografuoja. Juk surasti artimą sielą, žmogų, kuris jaučia tavo kūrybą ir ją įamžina, kai kiekviena detalė svarbi, kaip Tau tai pavyko ir ką Tau tai reiškia?

– Sigį „atradau“ jau seniai. Buvo ir kitų fotografų, bet su Sigiu viskas kitaip – nuo pat pirmų fotografijų pajutau, kad jis mato mano darbus lyg mano akimis. Aš iš tų, kurie iš šalies stebi kaip dirba, kiša savo trigrašį, kas turi būti ir kaip. Aš dažnai pagalvoju, kaip jis manęs neišveja iš fotostudijos (juokauju). Jis labai kantrus žmogus. „Nesijaudink, padarysim“, – būna jo atsakas. Taip natūraliai, laikui bėgant ir atsisijojo, kad dabar tik jis fotografuoja mano rankines. Dažnai, ypač seniau, norėdavau, kad nuotraukos būtų meninės, ne tik modelis su rankine, bet dar ir kažkoks rekvizitas. Sigis intuityviai pagaudavo ir pagauna mano mintis, tą viziją, kaip tai turėtų atrodyti. Mados, produkto fotografija apskritai, manau, yra sudėtinga sritis. Stebiuosi, kaip Sigiui gan lengvai tai pavyksta. Dažnai jis pasiūlo idėjų. Tada aš pagalvoju: šis žmogus mato mano kūrinį geriau nei aš pati. Ir apskritai, dirbti su fotografu visiškam disonanso nebuvime – didžiulis malonumas. Kaskart fotostudijoje, stebėdama, kaip jis dirba, žinau, kad labiau pavykusi fotosesija ar mažiau pavykusi, vis tiek bus tas puikiai tinkantis kadras.

O ir dirba Sigis ne tik akimis ir rankose fotoaparatu – jis visas nuo galvos iki kojų panyra į procesą. Ypatingas jausmas tai stebėti.

– Kas visgi labiausiai šiandien verčia kurti ir kokią įtaką tam daro karas – atima bet kokias kūrybines jėgas ar atvirkščiai – verčia kurti?

– Pasakysiu gal labai banaliai – kurti skatina klientų atsiliepimai, komplimentai.

Karas. Užmigome vakare taikoje, ryte nubudome kare. Baimė. Per akimirką visas pasaulis tapo kitoks. Manau, mes, meniškos sielos žmonės, labai jautriai reaguojame į tokius įvykius. Pirmąsias savaites tiesiog kaip sugertukas rinkau bet kokią informaciją apie tai, kas vyksta. Savotiškas bejėgiškumo jausmas. Viskas aplink nueina į antrus planus. Tada produktyviai kurti labai sunku. Po truputį grįžtu į savas vėžes, bet negaliu nereaguoti į tai, kaip žudomi žmonės, iš kurių kiekvienas yra atskiras pasaulis, kaip naikinamos kultūrinės, istorinės vertybės.

Sigitas Daščioras: „Noriu dar daugiau laisvės“

blank– Vaida sako, kad Tu fotografuoji ne tik akimis ir fotoaparatu, o visas nuo galvos iki kojų panyri į procesą, o jai tai stebėti – ypatingas jausmas. Ką jai atsakytum?

– Vaida irgi viską priima širdimi. Visiška perfekcionistė. Aš irgi matau, kaip ji panirusi į kūrybą. O meniniai reikalai – ne griovį kasti. Nors gal ir griovį gali kasti ne bet kaip.

– Fotografuoti Vaidos rankines ir teatrą. Yra panašumų?

– Su teatru aš vienas  paliktas, o kai yra reklaminė fotografija, tu deriniesi. Aišku, menininkas mane renkasi galbūt todėl, kad fotografuoju kitaip, dėl mano stiliaus. Vienam tinka, kitam netinka. Daug priklauso nuo užsakovų, nuo to, kokia publika tave perka. Kartais ne tų švarių, tvarkingų nuotraukų reikia, o kad tiesiog būtum kitoks. Aš ir vaikams, mokiniams aiškinu – ar tu su verslininkais bendrauji, ar tu kirpėjas, ar maistą gamini, reikia padaryti kažką kitaip, reikia skandalo. Ar taip, kad tokia šukuosena negalima būtų išeiti į lauką, arba taip, kad nevalgoma būtų. Nes jei darysi viską kaip kiti, tai ir uždirbsi taip, kaip kiti, ir gyvensi taip, kaip kiti.

– O teatras?

– Aš visada noriu teatrą nufotografuoti kitaip, bet šiek tiek nedrįstu. Jei mane samdytų fotografuoti generalinę repeticiją, tada galvočiau. Gal tas pasirengimas spektakliui irgi būtų įdomu. Nufotografuoti, kaip ruošiasi. Bet aš iš savo aštuntos eilės fotografuoju. Ir visada stengiuosi pagauti tam tikrus momentus. Tai gali nebūtinai būti aktoriaus išraiška, bet ir bendras vizualumas, scenografijos momentai, kurie ir pačiam spektaklyje svarbūs, bet jų tarsi nepastebi. Ir mums komisijoj sako, kad, pažiūrėjus nuotraukas, matosi, jog daug dalykų pro šalį praėjo, o pažiūrėjus nuotrauką, atsigamina.

– Bet jūsų su Vaida rankinių fotografavimas irgi kaip mažas spektaklis.

– Aš tai noriu, bet Vaida sako – „tu gal paprasčiau“. Todėl kartais sufotografuoju paprastai, tiesiog įamžinu darbą, o po to dar padarau keletą kadrų, kad liktų kažkas iššaukiančio. Gal koks netikėtas rakursas. Tikiuos, vėliau jų prireiks. Šešiasdešimtaisiais buvo jei paltas, tai paltas, modelio poza nesvarbi. Nei žvilgsnio, nei emocijos. Dabar nuo tų laikų nutolome per nesuvokiamą atstumą. Kai vartai „Vogue“, ta rankinė, aksesuaras gali būti apskritai antram plane ar vos matoma. Visas pasaulis didžiuliais greičiais kasdien juda į priekį, ir fotografai prie to labai prisidėjo. Anksčiau modelių niekas nežinojo, o dabar jie ir su futbolininkais, ir su prezidentais.

blank

– Ar dar daug yra to, ko kūryboje neišbandei?

– Man iš tikrųjų norisi dar toliau eiti. Ir kad būtų daugiau Daščioro, dar daugiau laisvės. Nors vis tiek yra panašumo į kitus, o tai nėra gerai. Kai įeini į tuos puslapius, kur pačių geriausių pasaulio fotografų darbai, kažkoks nusivylimas savim. Aišku, jiems dirba komanda, aš – pats vienas.

Žiauriais laikais iš tikro gyvenam – stenkis kaip nori, panirk nepanirk, bet įsijungsi instagramą ir FB ir pamatysi, kad kažkas geriau, daug geriau daro. Tik aš pakankamai ramiai reaguoju į tai, kad pasaulis manęs nežino. Ta horizontali gyvenimo linija man patinka. Tik, aišku, norisi daugiau ne kiekybės, o pajautimo. Aš įsivaizduoju, kad tas „daugiau“ dar bus.

Svarbu fotografuoti ir nešti džiaugsmą kitiems ir kaskart palypėti. Darau, tarkim, karūną. Jau seniai. Dar nežinau, kaip ir ką su ja fotografuosiu. Aš ir Vaidai siunčiu, rodau sudėtingus reikalus – ji turi idėją, aš turiu. Tam procesui reikia ruoštis. Nebeįdomu fotografuoti miške, laukuose. Tada nori industrijos, tada metalo. Stiklo. Idėja pirma. Jei jos nėra, gelbėja profesionalumas. Kartais iš kvapo, iš žmonių reakcijos supranti, kad kažką netyčia pagausi. Nereiki laukti mūzos, o daryti. Vienu momentu tikrai kažkas atsitiks.

– Nepavargsti?

– Ne. Aš iš tų žmonių, kurie save graužia, kad mažai dirba. O pavargti gali, jei neįdomus darbas.

– Kaip Tave veikia karas? Ar gali kurti?

– Karas veikia stipriai. Svyra rankos. Stengiuosi kiek įmanoma riboti informaciją. O jei tik keliesi ir  jos ieškai, kai negavus blogų naujienų net pasidaro bloga, nepasigamina adrenalinas. Pradėjau domėtis, ką apie tai kalba psichiatrai. Gal pakliuvęs Mariupolin padaryčiau kadrų. Bet ne dėl to, kad išgarsėčiau. Tu turi pakliūti į tą situaciją. Norėdamas pabėgti nuo to baisumo, matyt, fotografuočiau. Net griuvėsius gali nufotografuoti, net lavonus, bet aš čia gal jau „nusivažiuoju“. Jei Rokiškį bombarduotų, manau, fotografuočiau. Bet grįšiu, nuo ko ir pradėjom – teatro. Manau, kad festivalis labai laiku vyksta. Profesionalūs spektakliai pripildo smegenis kitu, ir tai yra ypač šiandien aiški kūrybos nauda. Tai šimtą kartų geriau nei alkoholio butelis. Taip, yra ta nuomonė, koks šiuo metu gali būti teatras? Ne tik teatras, bet ir paveikslai, filmai, muzika – tai milžiniška nauda žmonėms.  To šiandien dar labiau reikia.

Projektą iš dalies remia:

blank

„Patirk čia…“ – 10 000 EUR

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments