Festivalis visą balandžio mėnesį ne tik Rokiškio krašto bendruomenei, bet ir visam Aukštaitijos regionui dovanoja galimybę susitikti su žinomais ir mylimais aktoriais, pasimėgauti geru teatru, puikiais pastatymais. Festivalis dovanoja emocijas ir puikų laiką ne tik žiūrovams, bet ir suteikia kūrybos džiaugsmą bei patirtis festivalio dalyviams.
Šiais metais net 18 spektaklių iš skirtingų Lietuvos teatrų varžysis dėl festivalio apdovanojimų, žiūrovų ir festivalio komisijos pripažinimo. Festivalyje – pačios naujausios premjeros: ir kovo 11 d. pradedantis teatrinį kelią „Miškelis“ – Klaipėdos jaunimo teatras (režisierius Valentinas Masalskis), ir pats naujausias Kauno šokio teatro AURA vadovės ir choreografės Birutės Letukaitės darbas ,,Ištrintos durys“, kurio premjera Italijoje kovo 4 d.
Tradiciškai ir suaugę, ir mažieji žiūrovai ne tik žiūrės, bet ir vertins jiems skirtus spektaklius.
„Keistuolių“ ir „Taško“ teatrai pristato spektaklius ne tik suaugusiems, bet ir mažiesiems žiūrovams, Kauno valstybinis lėlių teatras atkeliauja su interaktyvaus judesio spektakliu kūdikiams „Pasaulėliai“, o festivalyje pirmą kartą dalyvaujantis Kamerinis Kauno teatras atvyksta su muzikiniu spektakliu-ritualu patiems mažiausiems ir jų tėveliams „7 Ratai“.
Festivalio atidaryme – praėjusių metų pagrindinio prizo laimėtojai –Valstybinis Šiaulių dramos teatras, kuris pristato spektaklį-detektyvą „Puaro“ – tai pirmasis jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos darbas valstybiniame teatre. Dviejų dalių detektyve pasakojama, kaip nedidelį Lietuvos miestelį Abotiškes sukrečia nusikaltimas, o pradėjus aiškintis aplinkybes, atskleidžiamos netikėtos detalės.
Spektaklio „Karantino dienoraščiai“ idėja kilo žiūrovų itin mylimo teatro „Atviras ratas“ kūrybinės komandos nariui, aktoriui, dramaturgui ir režisieriui Justui Terteliui. Užgriuvus pandemijos iššūkiams, kūrėjas sako neišvengiamai pradėjęs mąstyti, kokias skirtingas situacijas išgyvena savo namuose užsidarę žmonės. Kadangi asmeninių istorijų pasakojimas teatro kalba – vienas iš kertinių „Atviro rato“ kūrybinių principų, J. Tertelis pasiūlė idėją pakviesti žiūrovus dalintis savo refleksijomis dienoraščio forma, o pagal šiuos buvo sudėliota spektaklio dramaturgija.
Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys, skatina susimąstyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sieros magnolijos“ (režisierė Eglė Švedkauskaitė).
Kraštietis režisierius Darius Rabašauskas ir Klaipėdos dramos teatras spektaklyje „Demonai“ gvildena žmogiškąjį paradoksą: sugebėjimą (ar net slaptą vidinį norą) kito, artimo ir gal net tebemylimo žmogaus gyvenimą paversti pragaru.
Festivalio programoje – apdovanojimais ir gausiomis nominacijomis įvertintas Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Irano konferencija“. Šiuolaikinio dramaturgo Ivano Vyrypaevo pjesę režisavo Aleksandras Špilevojus: jaunas, tačiau daug dėmesio ir išskirtinio pasitikėjimo kolegų gretose susilaukiantis režisierius ir dramaturgas. Pjesėje šviesiausi Danijos protai susirenka spręsti aštrios socialinės ir politinės problemos: žmogaus teisių pažeidimo Artimuosiuose Rytuose, Irane ir nejučia pradeda kalbėti apie bendražmogiškas vertybes ir prasmes, amžinas ir svarbias įvairiose kultūrose bei visais laikais.
Repertuare dar vienas A. Špilevojaus ir I. Vyrypaevo tandemas: šį kartą Nacionaliniame Kauno dramos teatre. „Jaudulys“ – tai pasakojimas apie autorių, kuriantį ne tik savo kūrinius, bet ir savo mitą – konkrečiausią ir intensyviausią realybę, ryškiausią ir pačią tikriausią tikrovę – tai šiuolaikiškas, ironiškas spektaklis apie kūrybos esmę.
Amžinųjų temų ir nekintančių vertybių išsiilgusius žiūrovus kviečia Lietuvos rusų dramos teatras – premjerinis spektaklis „Atminimo malda“ Šolom Aleichemo kūrinių motyvais. Tai pirmą kartą Lietuvoje pagal garsiąją Grigorijaus Gorino pjesę sukurtas spektaklis, įdėmiai žvelgiantis į esmines žmogaus gyvenimo temas, tėvų ir vaikų ryšius. Tai būtent tas spektaklis, apie kurį norėsis kalbėti susėdus prie šventų Velykų stalo…
Festivalyje ir 2021 m. rugpjūčio mėn. Kauno IX forto muziejuje įvykusi išskirtinė Kauno valstybinio lėlių teatro premjera pagal Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“ (pjesės autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė), skirta suaugusiųjų auditorijai. „Kur sienos verkia, žmonės tyli“, – pasibaigus spektakliui „Dievų miškas“ kūrybinė grupė prašė neploti skausmingą praeitį menančioje IX forto erdvėje, taip išreikšdama pagarbą ypatingai vietai, leidusiai sukurti autentiškumu alsuojančią pastatymo atmosferą. Neslepiamos emocijos ir jautrūs atsiliepimai po spektaklio – geriausias įrodymas, kad kūrybinė grupė sėkmingai įveikė „Dievų miško“ iššūkius ir pasiekė žiūrovų širdis.
Festivalio metu žiūrovų dėmesį neabejotinai patrauks eksponuojama Vilniaus dailės akademijos Meno ir scenografijos katedros studentų paroda, kuruojama scenografės doc. Giedrės Brazytės.
Apie festivalio spektaklius, įvykius, naujienas skleisime žinią, tad sekite informaciją spaudoje ir https://www.facebook.com/Rokiskiokc
Festivalio komanda šiemet ragina patirti jausmą čia ir dabar. Gyvename laiku, kai viskas keičiasi greičiau nei bet kada, kai jau ne tik technologinė pažanga veikia mūsų kasdienybę, bet ir nelaukti ir netikėti išbandymai lemia žmonių tarpusavio ryšius, žmonijos santykį su pasauliu ir jo išlikimu. Šios temos svarbios ir šiandienos teatre, juk būtent iš šiandienos patirčių mezgasi daugybė scenarijų, juos bus galima išvysti ir šių metų festivalio spektakliuose.
Menas net juodžiausiais laikais tampa žmonėms paguodos, stiprybės ir įkvėpimo šaltiniu.
Koks šiandien pasaulyje gali būti teatro vaidmuo?
Visada apie mus
Aušra Gudgalienė
Rokiškio kultūros centro direktorės pavaduotoja
Teatras – visada apie mus. Apie mūsų gyvenimą, nuostatas, vertybes. Apie realybę. Apie realius, tikrus mus. Scena lyg veidrodis, parodantis mūsų pranašumus ir trūkumus. Nesvarbu koks bebūtų spektaklis, tai – visada apie gyvenimo tiesas. Apie santykį ir ryšį, apie meilę ir neapykantą, apie gimimą ir mirtį. Apie ištikimybę ir išdavystę. Vertybės ir nuodėmės nesikeičia jau daugiau nei 2000 metų. Apie jas kalbame, jas rodome. Kartais jas apipiname simboliais ir metaforomis, bet nepaslėpsi to, kas, panašu, yra amžina. Sako, teatras leidžia užsimiršti. Teatras ramina. Tai lyg savotiška terapija. Nebūtinai. Teatras supurto, priverčia nusileisti ant žemės, nusiimti rožinius akinius. Imti mąstyti, kelti klausimus, formuluoti atsakymus. Imti keistis.
Žiūriu į šių metų festivalio repertuarą. Pjesių autoriai, režisieriai, spektaklių kūrybinės komandos liudija – visos pasaulio tautos ir religijos yra šioje žemėje tam, kad nuolat kalbėtų apie amžinus dalykus, nors ir skirtingomis kalbomis. Kad tik mes neprarastume, nepamirštume esmės. „Kuo baisesnis tampa pasaulis, tuo daugiau iš teatro norisi turinio svarbiausiomis žmogiškumo temomis, apie kurias nebepakanka tiesiog kalbėti, bet jau reikia šaukti“, – sako ukrainiečių režisierius V. Gurfinkel, pernai festivalį sudrebinęs spektakliu „Valia“, o šiais metais apie gyvenimo šviesą šauks jo darbas „Atminimo malda“. Ir dar. Mes nuolat kalbame, kad šiandien susiduriame su lyderystės vakuumu. Nėra didvyrių. Herojų. Turime laisvę, nepriklausomybę, o herojų? Ar teatras galėtų aktualizuoti lyderystės, heroizmo, didvyriškumo temą? Galbūt. Tik, herojus nebūtinai geras ir taikus…
Aktualus ir konceptualus
Neringa Danienė
Režisierė, scenaristė
Atrodo, taip neseniai kalbėjomės apie pandeminių problemų atgarsius mene, konkrečiai teatre. Apie tai, kad daugybėje praėjusio festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ spektaklių praskambėjo izoliacijos, susvetimėjimo, visuomenės susiskaldymo ir panašios temos, akivaizdžiai padiktuotos laikmečio. Galiu tik pasikartoti, kad menas visuomet pirmiausia atspindi ryškiausias aktualijas, ir toks aktualus ir konceptualus menas visais laikais buvo ir bus vertinamas. Nepamirškim ir to, kad meno žmonės dažnai yra jautresni aplinkai, empatiškesni, ir išlieja tuos vidinius išgyvenimus per meno kūrinius – paveikslus, dainas, eiles, filmus, spektaklius… Ir niekas nepaneigs meno poveikio visuomenės emocijoms. Argi Kovo 11-ąją išgirdę Vytauto Kernagio „Baltą paukštį“ mes kaskart nesusijaudiname iki ašarų? Argi šiandien, vos kažkur suskambus ukrainietiškai dainai, mūsų viduje neužverda krūva skirtingiausių emocijų? Ir jau visiškai suprantu, kad mano pačios spektaklis apie tremtį „Svetima žemė“ šiandienos aktualijų fone įgis dar didesnį emocinį krūvį. Štai toks ir yra meno vaidmuo šiame pasaulyje – paliesti kažkurias žmogaus vidines stygas. Tą, deja, supranta ir diktatoriai, kurie mažus vaikus moko ideologinių dainų ir finansuoja filmus apie savo pergales. Tą suprantame ir mes, „vartodami meną“ tiek kasdienybėje, tiek svarbių įvykių fone. Na, o teatras, kaip daugybės menų sintezė, gali būti didžiulė poveikio priemonė ir netgi ideologinis ginklas. Kiekvienas bent kiek geresnis spektaklis turi kažkokią atvirai išreikštą arba giliai užkoduotą idėją, užduoda žiūrovui „namų darbų“ – jeigu rytojaus dieną dar apie tai galvoji, vadinasi, spektaklis pasiekė tikslą. Artėjant festivaliui „Vaidiname žemdirbiams“ esu tikra, kad pamatysime ne vieną spektaklį, kad ir seniau sukurtą, kuriame bus specialiai išryškinta Laisvės tema. Nes nieko aktualesnio šiandien nėra. Ir menas turi apie tai kalbėti.
Stiprybės priešintis blogiui suteikia ne vien ginklas
Irena Matelienė
Rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja
Pastarosiomis dienomis girdžiu, kad stiprybės priešintis blogiui suteikia ne vien ginklas, bet ir dvasia bei vertybės. Teatras yra viena geriausių formų prisotinti žmogų optimizmo. Kokia bebūtų pjesė – sukrečianti ar atpalaiduojanti, ji sukurta daryti poveikį mūsų vertybėms. Rokiškiui teatras yra lyg religija, o festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ sulyginsiu su Atgimimo švente – Velykomis. Neperdedu. Kultūrai neabejinga bendruomenė taip „atgimsta“ štai jau keliasdešimt metų. Stebiu juos, todėl taip kalbu.
Karo akivaizdoje ne tik teatras, visa kultūra yra svarbi. Žmonės natūraliai ieško estetikos ir harmonijos. Lietuvoje karo nėra, tačiau mūsų bendruomenę „žudo“ nerimas. Matau žmonių, kurių kasdienį gyvenimą jis paralyžiuoja. Šiandien labai aiškiai suvokiu kultūros darbuotojų misiją – telkti bendruomenę į renginius, stiprinti jų dvasią, pilietiškumą, leisti bent trumpam užsimiršti. Gyvenimas mums sako – šalis yra jos sienos, tauta – jos kalba, istorija ir kultūra.
Yra ne tik šios dienos dalykai
Eligijus Daugnora
Rokiškio liaudies teatro režisierius
Pasaulis keičiasi gerokai greičiau negu dėl savo specifikos (spektaklis statomas 3–6 mėnesius, o kartais ir dar ilgiau) gali keistis teatras. Prieš trejetą ar ketvertą metų dalyvavome mėgėjų teatrų festivalyje Baltarusijoje. Bendravome su baltarusių, ukrainiečių, latvių, rusų teatrais, džiaugėmės, kad pasaulis mažėja, kad tikriausiai nebetoli tas laikas, kai vykstant vieniems pas kitus neliks vizų ir kitokių biurokratinių ar politinių kliūčių. Šnekėjome ir negalėjome nujausti, jog po poros metų bendravimą apsunkins pandemija, o dar vėliau – Rusijos agresija Ukrainoje. Ir kad teks siųsti ukrainiečiams palaikymo žinutes, baltarusiams raginimus neleisti agresijos, o su rusais santykiai apskritai nutrūks. Kada apie tai sugebėsime prabilti teatro kalba, o ne žinutėmis, negaliu nė numanyti.
Panašiai sudėtinga atsakyti ir į klausimą apie teatro vaidmenį dabartiniame pasaulyje ir visuomenėje. Visų pirma, teatras nėra laikraštis ar televizija, kad galėtų kalbėti dienos aktualijų tema. Kartais nutinka, kad teatras pataiko į visuomenės skaudulius, bet tai dažniausiai pavyksta netyčia ir suplanuoti to neįmanoma. Kitas dalykas – teatras visgi stengiasi kalbėti ne tiek apie kokius nors įvykius, o apie žmogų, kuris keičiasi ne taip greit, kaip pasaulis. Žmogus myli, nekenčia, keršija, vilioja, žaidžia, linksminasi nepriklausomai nuo santvarkų ir valdžių, kare ir taikoje, audringo visuomenės vystymosi ir sąstingio metais. Net kai teatre vaizduojami seniai praėję laikai, statomi Šekspyras ar Čechovas, vis tiek kalbama apie šių dienų, šių laikų žmogų. Kitaip tiesiog nėra prasmės kalbėti. Tai nereiškia, kad Hamletas ar dėdė Vania turi scenoje vaikščioti su mobiliuoju telefonu rankoje, nors ir tai įmanoma. Tik reikia suprasti, kad šiuolaikinis žmogus nėra telefonas ir kompiuteris. Žmogus yra jo džiaugsmai ir skaudėjimai. Visais laikais.
Dar vienas dalykas, apie kurį tikriausiai jau esu kažkur kalbėjęs. Teatras nieko neprivalo. Jis gali būti aktualesnis ar mažiau aktualus, statyti dramaturgijos klasiką ar šiuolaikines pjeses, vaidinti scenoje ar klojime, kartais bute, laiptinėje, koridoriuje ar apskritai lauke, gali turėti daug šiuolaikinės technikos ir naudoti šiuolaikines technologijas, arba sąmoningai jų atsisakyti. Bet visur ir visada teatro pagrindas yra žmonės. Aktoriai ir režisieriai, rūbininkai ir scenos darbininkai, kartais net teatro bufetininkės. Tiesa, mūsų kolegos iš Lucko (Ukraina), paskelbus pirmą karantiną, per pora dienų pastatė S. Beketo pjesę, kurioje nėra nė vieno aktoriaus. Bet juk ir tame simboliniame karantininiame spektaklyje (o kokių naujų prasmių jis įgavo dabar!) už šviesų ir prožektorių stovėjo žmonės.
Ir pabaigsiu gal kiek pesimistiškai. Kad ir ką šnekėsi, nuolat teatru domisi kokie 5–10 proc. žmonių. Tokia negailestinga statistika. Todėl telkti, vienyti, guosti, žadinti ar kitaip veikti „plačiąsias liaudies mases“, kaip kadais būdavo sakoma, turi nedideles galimybes. Bent jau tikrai mažesnes negu internetas, televizija, spauda. Bet užtat gali priminti ir primena tiems 5 ar 10 proc. (kartais ir dar vienam kitam priklydėliui), kad yra ne tik šios dienos dalykai.
Projektą iš dalies remia:
„Patirk čia…“ – 10 000 EUR
