blank

Slapstėsi nuo deportacijų

Dailininkė gimė 1922 metais Aleknų kaime, Rokiškio rajone, Juodupės valsčiuje, ūkininkų Juozo ir Onos Čeičių šeimoje. Gimtinę ji be galo gražiai aprašė prisiminimuose, į ją vis grįžta eilėraščiais ir piešiniais, o gimtajame kaime yra pastačiusi kryžių, kurį išdrožė irgi neeilinis menininkas Adolfas Teresius. „Aš dabar atsiminsiu kiekvieną diemedį, kiekvieną smidrą, geltonąjį jurginą, už kurio užlįsdavau pasislėpt nuo visų, buomą arkliams pririšti, ant kurio mane užkeldavo ir turėdavau juo pereiti nenukritus“, – taip menininkę cituoja Audrius Musteikis, parašęs apie ją straipsnį leidiniui „Prie Nemunėlio“ 2012-aisiais, kai autorė šventė devyniasdešimtmetį.
Kaip pasiturinčių tėvų, ištremtų į Sibirą, vaikas, nuslėpusi šiuos savo biografijos faktus, po karo, 1948 metais, J. Čeičytė buvo pašalinta iš instituto. Nuo deportacijų slapstėsi Linkuvoje, Ramygaloje, Panevėžyje.
„Jos tėvai, darbštūs, tvarkingi ir padorūs Lietuvos ūkininkai, užėjus sovietams, paskelbti liaudies priešais ir ištremti. Dailininkė, dar studentė, – liaudies priešų dukra, be to, Lietuvos partizanų sesuo, todėl metama iš Dailės instituto paskutinio kurso, įrašoma į tremiamųjų sąrašus, gaudoma po visą Lietuvą. Žymė ilgiems dešimtmečiams“, – rašo apie tuos laikus A. Musteikis minėtame straipsnyje. Jis primena, kad ir vėliau, jau atsivėrus durims į legalų gyvenimą, kelią vis pastodavo kliūtys. „Netgi Atgimimo metais jos neišleido į Paryžių, apie kurį taip svajojo studijų metais, tikėdamasi pripulti prie ten sukauptų dailės istorijos šaltinių“, – rašo A. Musteikis.

Dar vienas Jutos talentas

1953-iaisiais Vilniaus dailės institute J. Čeičytė eksternu baigė teatro dekoratorės specialybę. 1954–1961 m. dirbo dailininke Lietuvos teatruose, sukūrė scenografiją ir kostiumus 51 spektakliui. 1962–1978 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Kūrė dekoracijas ir kostiumus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams.
Juzefa yra 3 kūrybinių sąjungų – teatro, kinematografijos ir dailininkų – narė. 1982 m. jai suteiktas nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas.

„Juta atvira, drąsi, stipri. Nebijo tapyti taip, kaip tuo metu nereikėjo, iš teatro išeiti į kiną. Sakyti sutiktiems dideliems ir nedideliems žmonėms, ką galvoja. Silpstant regėjimui, imti ir išleisti pasauliui ne dar vieną neregėtą tapybos kūrinį, ne memuarus, o… poezijos knygą. Atsistoji greta jos, mažos ir šviesios, atėjusios iš svetur – iš ne tavo kartos laikų, ir aiškiau pamatai save. Išgirsti telefono ragelyje jos reiklų: „Kaip gyveni? – ir puoli save surinkinėti į vientisą asmenybės paveikslą. Ir tai – dar vienas Jutos talentas“, – taip ją vienam leidiniui apibūdino kino ir teatro kritikė Jūratė Visockaitė.

Savitas fenomenas

J. Čeičytės tapybos stažas – penkios dešimtys metų. Apie jos kūrybą sakoma, jog tai – savitas Lietuvos dailės fenomenas. „Negalėčiau paaiškinti, kodėl mano tapyba tokia – taip esu užprogramuota. Pasižiūri į kokį nors daiktą ar grindų lentas, ir iš dviejų linijų gimsta paveikslas. Kartais nuo brūkšnio pradedi, o paskui tau padiktuoja. Modernių darbų tapymas yra paslaptingas darbas – balta linija veda tave lyg vištą, ir niekada nežinai, į kokią šalį nuves. Net kai tu darbą iš anksto matai, kai jis tau ateina iš gilumos, vis tiek padarai ne taip. Ar technologija nuveda į šalį, ar, betapant viena, koks nors kitas „bukietas“ išnyra – ir pamiršti, ką buvai sugalvojęs“, – taip apie savo kūrybą yra sakiusi menininkė.

Tyliausioji

Svariu kūrybos indėliu praturtinusi Lietuvos meną J. Čeičytė – tapytoja, kino ir teatro dailininkė, kurianti eiles. Jai teko dirbti Valstybinio operos ir baleto teatro dekoracijų ceche, vėliau įsidarbino Klaipėdos dramos teatre. Ten 1949–1954 m. sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus 15-ai spektaklių. Buvo kviečiama kurti ir kituose teatruose. 1960 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Vėliau Lietuvos kino studijoje kūrė dekoracijas, kostiumus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams.
Jau tada visuomenėje J. Čeičytė ėmė garsėti kaip įdomių ir tuomet neskatinamų kurti abstrakcijų autorė, o spauda teigė, kad jos paveikslai – ne sausos technikos ir plastinių ieškojimų išraiška, bet jos dvasinės erdvės, savimonės atspindžiai, fiksuoti savita, nepanašia į nieką plastine forma. Drobėse spalvų, tonų, koliažo technikos elementų visuma autorė reiškė ir filosofinius savo laiko ir patirties apmąstymus. Apie jos darbus rašoma, kad tai ekspresyvios kompozicijos, originalūs minties ir vaizduotės įkūnijimai.

Ji apibūdinama kaip tyliausioji iš „tyliųjų“ modernistų. Jos nepriėmė ne tik oficialioji konjunktūra, bet ir kolegos. „O ta jos tapyba niekaip netilpo į lietuviškos mokyklos rėmelius“, – teigia legendinė dailėtyrininkė Gražina Kliaugienė.

Kūryba eksponuota visame pasaulyje

J. Čeičytės kūriniai buvo eksponuoti Vilniuje, JAV, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Rokiškio krašto muziejuje, gimtojoje Juodupėje.
„Jos parodos pribloškia“, – yra sakęs kino režisierius Raimondas Vabalas, su kuriuo J. Čeičytė pastatė tris filmus – „Birželis, vasaros pradžia“, „Laiptai į dangų“ ir „Marš marš tra-ta-ta“. „Labai malonu, kad mūsų kine dirbo aukščiausio lygio menininkė, turinti didžiulę teatrinę patirtį. Džiaugiuosi, kad ji, dirbdama kasdienį darbą dėl duonos kąsnio mūsų maištingoje, „jovalingoje“ Lietuvos kino studijoje, visą laiką tapė“, – sakė apie ją režisierius.

Projektą iš dalies remia:

blank

„Patirk čia…“ – 10 000 EUR

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments