blank
Klaus Leo Richter nuotr.

– Karina, šiek tiek papasakok apie save. Gyveni Bajoruose, prie Kriaunų, kodėl būtent ten? Gamta – įkvėpimas menininkui?

Taip, jau kurį laiką gyvenu Bajoruose. Iš pradžių mums tai buvo laikinas projektas dėl mano partnerio fotografo studijų (VDA) ir jo projekto „Bajorai“, bet per dvejus metus įvyko daug pokyčių ir taip mes beveik penkeri metai čia. Pati esu kilusi iš Šilutės. Paviršutiniškai kalbant pasirinkimas likti Bajoruose kiek stichiškas nei sąmoningas, bet kokiu atveju mums teisingas. Vieta nenulemia visų mūsų projektų pasirinkimo. Šiandien pagrindinė komunikacija vis dažniau vyksta internetinėje erdvėje, bet gyvai užmegzti kolegiški ir profesiniai ryšiai, žinoma, taip pat yra labai svarbūs. Šiuo metu esu gavusi Klaipėdos miesto savivaldybės metų stipendiją tarpdisciplininiam savo projektui  ,,Žmonių jūra“. Taigi, labai daug priklauso nuo asmeninio požiūrio į meną ir kūrybą, kita vertus VIETA taip pat stipriai įpareigoja.

blank
Neringos Poškutės-Jukumienės darbas. Klaus Leo Richter nuotr.

– Pati sakai, kad menas, kurį pristatot, nišinis. Kodėl ėmeisi tokių projektų? Ar lengva tokias parodas rodyti provincijoje žinant, kad žmonėms labiau įdomūs lengvai prieinamas vartojimas, kičas, kačiukai, meškiukai?

Aš pati esu šios disciplinos atstovė ir niekada neabejojau tuo, ką darau. Kadangi esu toli nuo kuriančiųjų koncentrato, nišiniai dalykai, jei palankios sąlygos, gali tik dar labiau išryškėti atkreipdami į save dėmesį. Ir atokius regionų miestus paversti dar vienu Lietuvos miestu su daugialype menine, kultūriškai praturtinančia atmosfera. Kaip toliau vystysis projektas, laikas parodys. Pirma „Srovių“ paroda įvyko Obelių bendruomenės centre, ir man patiko tyrinėti besilankančių Obelių gimnazijos moksleivių pažintį su šiuo menu. Pasakodama apie parodą supratau, kad jie apie tai girdi pirmą kartą. Taip pat išgirdau nuomonę apie meną. Sakė, kad „tai labai nepatikima profesija“.

Nišinis menas. Taip. Bet, kaip pasakė Birutė Stulgaitė, viena iš projekto dalyvių, jis nėra nežinomas. Mūsų srities rezidencijų Lietuvoje nėra. Neskaitant emalio simpoziumo, kuris jau daug metų vyksta Kintuose. Įvairiose pasaulio šalyse vyksta skirtingo pobūdžio juvelyrikos ir metalo meno rezidencijos, egzistuoja įvairių skaitmeninių platformų, kurios suburia metalo ir juvelyrikos atstovus, organizacijas, asociacijas, muziejai perka kūrinius. Lietuvoje taip pat visa tai atsispindi. Ir gana aktyviai, palyginti su nedidele mūsų bendruomene. Pavyzdžiui, neseniai Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje įvyko galinga tarptautinė paroda, juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: vietos atmintis“, kurią ne vienerius metus kuruoja menotyrininkė Jurgita Ludavičienė.

blank
Birutes Stulgaitės darbas. Klaus Leo Richter nuotr.

– Kokios medžiagos juvelyrikoje Tave labiausiai domina ir kodėl būtent jos?

Mano pasirinktos medžiagos rezonuoja su kvestionuojančia pozicija, kas mums yra papuošalas ir kokioje aplinkoje mes gyvename? Trumpai – egzistencialistinės medžiagos. Pastaraisiais metais papuošalus ir objektus kūriau iš pergamento, kurį pati išdirbu.

– Šiandieniniame pasaulyje, Tavo nuomone, pasikeitė, keičiasi meno įtaka ir prasmė?

Šiandieniniame pasaulyje viskas tapo labai perregima ir jautru. Taigi, ir menas absorbuoja tas tendencijas, ir menininkų kūriniai apie tai kalba, ir net kartais už tam tikras akcijas menininkai būna baudžiami. Taigi, menas, nori nenori, daro įtaką, o jo prasmė išlieka svarbi. Prieš akis iškilo meninis performansas „Swimming Through“ su Rūta Meilutyte prie Rusijos ambasados.

Projektą iš dalies remia:
blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: