Daugiausia dalyvių iš Plungės
Paroda Liongino Šepkos premijai laimėti veiks iki lapkričio 5-osios. Tą dieną 12 val. vyks parodos uždarymas ir laureato bei prizininkų paskelbimas. Parodoje šiemet dalyvauja 23 medžio drožėjai iš 11 rajonų. Eksponuojami 144 kūriniai. Daugiausia dalyvių, net 7, iš Plungės rajono. Tarp jų yra vyriausias ir jauniausias parodos dalyviai. Tai vienuoliktą kartą parodoje dalyvaujantis Kazimieras Striaupa ir tautodailininko Viktoro Raibužio auklėtiniai, kuriems nuo 17-os iki 21-erių. Aurimas Jurgaitis dalyvauja jau trečią kartą, Edgaras Budrys ir Paulius Mikšta – antrą, o Osvaldas Raudys ir Paulius Brazdeikis čia savo kūrybą eksponuoja pirmąkart. Po du medžio drožėjus savo kūrinius atvežė iš Telšių, Panevėžio, Pakruojo, Marijampolės rajonų. Parodoje dalyvauja trys Liongino Šepkos premijos laureatai. Jau minėtas Kazimieras Striaupa, Pranas Dužinskas iš Telšių rajono ir Vytautas Jackūnas iš Pasvalio.
Žvelgiant iš toliau
Respublikinės medžio drožėjų konkursinės parodos L. Šepkos premijai laimėti Rokiškyje vyksta rudenį. Premija teikta jau dvidešimt kartų. Šis renginys senokai tapo prestižiniu ne tik Rokiškio kontekste. Jame dalyvauja garsiausi Lietuvos medžio skulptoriai. Jau tapo tradicija parodą pradėti rugsėjo 15-ąją – garsiojo dievdirbio gimimo dieną. Tik šiemet keliomis dienomis pavėlinta. Paroda, nuo 1994-ųjų vykdavusi kasmet, dabar rengiama su pertraukomis ir dažniausia vyksta kas dvejus metus. Tik COVIDAS kalendorių pakoregavo.
Kiekvieną kartą dėl premijos varžosi kelios dešimtys autorių iš visos Lietuvos. Šiemet jų – 23.
O per visą konkursinės parodos istoriją pavardžių priskaičiuotume beveik tūkstantį. Kūrinių – kelis kartus ilgesnis sąrašas, nes kiekvienas atveža visą kolekciją, medyje įkūniję ir šventuosius, ir realius personažus. Parodose esame matę ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Martyno Mažvydo, L. Šepkos, Vytauto Didžiojo, Kristijono Donelaičio skulptūras. Drožiniuose kūrėjai palieka ir svarbius įvykius ar kasdienos darbų scenas. Tarkim, išdrožta Žalgirio mūšio scena. Vienais konkursinės parodos metais ji buvo užėmusi beveik visą sieną, išdrožinėtos smulkiausios detalės. Arba medyje atspindėtas senųjų amatų ciklas – batsiuvio dirbtuvė, bitininko rūpesčiai, duonos kepimas, kalvio kasdienybė, puodžių šeimyna. Pastangos, anot parodos dalyvių, pasiteisina, nes, be pagrindinės premijos, jie apdovanojami ir už kolekcijos vientisumą, ir už stiliaus įvairovę, ir už debiutą. Jauniems kūrėjams ypač svarbu, kad sulaukia profesionalų, kurie renka nugalėtoją, patarimų. O vertintojai, menotyrininkai šiame konkurse labiausiai pageidauja net ne tiksliai atkartotų, tarkim, mūšio detalių. Net ne išlavintos meistro rankos. Didžiausias pliusas – vadinamoji „šepkiška dvasia“. Būtent jos ieškoma kiekviename kūrinyje, o laimi tas, kuris pajunta ir suranda tos dvasios šerdį.
Saviškių laimėjimai – neeilinis įvykis
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė seniai pastebėjo, jog parodos, kaip ir pačios meistrų kolekcijos, skiriasi. Vienose daug didžiulių darbų, netgi skulptūrų, siekiančių kelis metrus. Kartais parodos organizatoriai jas net eksponuoja lauke, kad neužgožtų erdvės viduje. Keli darbai ir šiemet pasitinka lankytojus prie centrinių Rokiškio dvaro laiptų. Kartu yra buvę ir labai smulkių, vos kelių centimetrų dydžio kūrinių. Tarkim, septyniolika mažyčių miniatiūrų, kurioms eksponuoti buvo skirta speciali vitrina.
Nuo 2008-ųjų konkurse leidžiama dalyvauti ir ankstesnių metų L. Šepkos premijos laureatams, jeigu nuo laureato vardo paskelbimo praėjo ne mažiau kaip penkeri metai.
O laimėję premijas rokiškėnai? Galima sakyti, kad saviškių laimėjimai – neeilinis įvykis, nors laikome save drožybos sostine ir metų metus laukiame savo laureato. Bet, pavyzdžiui, šiemet net nedalyvauja nė vienas iš Rokiškio. O laureatais yra tapę tik Juozas Čepulis ir Venecijus Jočys, nors konkursinėse parodose dalyvavę Gintaras Varnas, Vidmantas Zakarka, Robertas Žaliukas ir kiti.
Šios parodos suformavo mūsų skulptūros aukso žiedą
Savivaldybės įsteigta premija teikiama nepaisant krizių. Dėl jos dydžio dešimtmetį kildavo ginčų, ir šiemet pagaliau Rokiškio savivaldybė ją padvigubino. Tiesa, pirmą kartą parodos neparėmė Lietuvos kultūros taryba. Tuo labai nustebindama organizatorius, kurie neabejoja, kad keli dešimtmečiai, kai Rokiškyje vyksta šios parodos, suformavo „mūsų skulptūros aukso žiedą“ ir kad su šia paroda, kur suvažiuodavo visas Lietuvos drožybos elitas, jau „užlipome į kalno viršūnę“. O kiekvienas L. Šepkos premijos laureatas vertas rašinio, kiekvieno drožybos maniera skirtinga, pristatanti skirtingus Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją – su tik jiems būdingais niuansais.
Projektą iš dalies remia:
