blank
Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiek tiek apie pinigus – kokį finansavimą šiemet gavo profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“? Rokiškyje, aišku, tai prioritetinis renginys, o žvelgiant šalies mastu? 

– Visas projekto biudžetas – 22 tūkst. eurų. Didžiausia dalis iš Lietuvos kultūros tarybos fondo – 9 tūkst. eurų. Ir taip, šalies mastu šis renginys taip pat pripažįstamas prioritetiniu, nes kasmet skiriama vis daugiau lėšų (2021 m. – 8 tūkst. eurų). Tai, jog šis projektas vertas dėmesio, liudija ir ekspertų vertinimas, šiais metais projektas įvertintas 83 balais (antra vieta sąraše) ir tik 1,7 balo nusileido pirmoje vietoje esančiam biržiečių projektui („Baroko pavasaris Biržuose“). Apskritai fondas ypač vertina projektus, orientuotus į profesionalaus meno sklaidą.

Rokiškio rajono savivaldybės indėlis į festivalį taip pat labai svarus, skirta 6 tūkst. eurų suma. Svariai prie festivalio prisideda mūsų rėmėjai, 5 tūkst. eurų yra juridinių ir fizinių asmenų parama. Didžiausias rėmėjas –AB „Rokiškio sūris“. Maždaug dviem tūkstančiais eurų prie festivalio reikalų prisideda pats Rokiškio kultūros centras iš savo specialiųjų lėšų. 48 proc. šio viso biudžeto atitenka premijoms. Šių metų premijų fondas – 10 700 eurų. Premijas įsteigė Lietuvos kultūros taryba (3 200), Rokiškio rajono savivaldybė (4 500) ir AB „Rokiškio sūris“ (3 000). Likusi projekto biudžeto dalis skirta festivalio organizavimui: dovanos teatrams, viešinimo priemonės, teatrų kelionių išlaidų dalinis padengimas ir kiti reikalai. Biudžetas tikrai solidus, bet šis festivalis vertas to.

– Pastebima tendencija, kad rudenį, per pandemiją, bent keletą „Vaidiname žemdirbiams“ festivalio spektaklių teko atšaukti. Ką prognozuojate šiam festivaliui? Kaip perkami bilietai? Ar karas visgi dalį žiūrovų „atims“ iš teatrų?

– Neieškokim priežasčių neiti. Saulė, sekmadienis, infliacija, pandemija… Ieškokime priežasčių ateiti į teatrą. Raskim priežasčių švęsti teatro šventę, teatro pavasarį. Pandemija buvo negailestinga teatrams, aktoriams, režisieriams. Labiausiai sukaustyta, tiesiog negailestingai sustabdyta buvo kultūra. Vien jau tai yra priežastis ateiti į teatrą ir pademonstruoti, kad be meno, be kultūros mes netenkame pusės gyvenimo grožio. Ar galite įsivaizduoti, su kokiu jauduliu aktoriai laukia susitikimo su žiūrovais! Jiems reikia mūsų.

Rasti priežasčių ateiti į spektaklius ypač kviečiu tėvelius su savo mažaisiais. Patikėkite, tai yra geriausia investicija į jūsų vaikų asmenybės tobulėjimą. Kokie laimingi jie būna, kaip jie klega, dalinasi, džiaugiasi, kad ne tik pamatė įdomią istoriją, bet ir atėjo į visai naują aplinką!

Dar priežasčių? „Dievų miškas“ privalomas literatūros kūrinys, o taip sunku tam jaunuoliui įnikti į knygą – prašau, Kauno valstybinis lėlių teatras atveža spektaklį suaugusiems „Dievų miškas“! Žinote, man apskritai mįslė yra šis spektaklis. Niekad neįsivaizdavau, kad bu pastatytas spektaklis šio romano pagrindu. Štai ir priežastis rasti atsakymą į klausimą, kaip statyti tai, kas, atrodo, yra nepastatoma. Beje, „Dievų miško“ premjera įvyko 2021 m. rugsėjį Kaune, prie IX forto. Po spektaklio buvo paprašyta neploti. Kur sienos verkia, žmonės tyli… Išgyventi, pajusti, suprasti, patirti, nustebti, pabėgti nuo kasdienybės rutinos – visa tai yra priežastys ateiti į teatrą.

– Kodėl šiemet nėra Oskaro Koršunovo spektaklio? Kodėl jau nebežinia kiek metų nėra Jono Vaitkaus spektaklio? Garsių teatrų grandų pavardžių repertuare akivaizdžiai mažai. Kodėl?

– Labai geras klausimas, nors tas „kodėl“ lyg ir verčia teisintis. O ar atkreipėte dėmesį į šių metų „Auksinių scenos kryžių“ nominantus? Režisūros kategorijoje iš penkių režisierių keturi – užsieniečiai, režisierius Gintaras Varnas tarp jų yra vienintelis lietuvis. Apskritai dabar vyrauja tendencija kviestis užsienio režisierius, užuot auginę jaunąją lietuvių režisierių kartą. O kur dar lyčių lygybė. Ko gero, vienintelis Valstybinis jaunimo teatras investuoja į jauną režisierių Adomą Jušką ir leidžia jam statyti didžiojoje scenoje. Iš tikrųjų mane žavi mintis, jog mūsų festivalis nėra uždaras jauniesiems menininkams. Jog mes jiems suteikiame galimybę. O kaip jiems save parodyti? Jūs net neįsivaizduojate, kaip jie siekia pakliūti į festivalį. Jų entuziazmas begalinis. Juk ir spektaklis „Miego brolis“ nepažinto jauno režisieriaus A. Juškos įrodė, jog nereikia būti „grandu“, kad pelnytum pagrindinį festivalio prizą. Nors žiūrovai šį spektaklį įvertino labai vidutiniškai. Galbūt mažai garsių ir mums įprastų pavardžių, bet atkreipkite dėmesį, kad daugelis jaunųjų režisierių yra būtent tų grandų mokiniai. Štai, režisierius Aleksandras Špilevojus – Jono Vaitkaus mokinys, 2019 m. „Auksinių scenos kryžių“ laureatas. Režisieriai Kirilas Glušajevas ir Agnė Sunklodaitė – Rimo Tumino mokiniai. Kirilo režisuotas spektaklis „Terapijos“ taip pat „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas (2018 m.), o Agnė du kartus už spektaklius vaikams buvo nominuota „Auksiniams kryžiams“. Režisierius Gildas Aleksa – Aido Giniočio auklėtinis, 2019 m. nominuotas „Kryžiams“ Jaunojo menininko/debiuto kategorijoje.

Bendraujant su teatrais dėl festivalio, didžiausią įtaką turi teatrų vadovai. Dažniausiai jų žodis būna paskutinis, koks spektaklis vyks į Rokiškį. Turiu pasakyti, kad Lietuvos teatre vyksta didžiulė kadrų kaita. Ateina jauni vadovai, vadybininkai ir ne kartą jau teko susidurti su situacija, kai tenka pristatyti mūsų jau ketvirtą dešimtį bebaigiantį festivalį kaip jiems visai negirdėtą ir naują.

Dėl J. Vaitkaus spektaklio „Tie metai“ esu užsispyrusi ir, matyt, kitąmet galbūt pamatysime, nors teatro vadyba vis dar šiek tiek tam prieštarauja.

– Kurie režisieriai ištikimi Rokiškiui, kokia situacija bebūtų?

– Gal ne režisieriai, bet teatrai ir jų vadovai. O ištikimų – tikrai daug. Klaipėdos visi teatrai, atrodo, toliausiai nuo mūsų nutolę, bet labai didelę pagarbą jaučiantys mūsų žiūrovui, todėl visada stengiasi atvykti. Į Rokiškį atvažiuoja didelės trupės iš Šiaulių valstybinio ir Lietuvos rusų dramos teatrų. Juozo Miltinio dramos teatras, „Atviras ratas“, „Keistuoliai“, Oskaro Koršunovo teatras – visi jie, kasmet, nepaisant nieko, taip pat yra mūsų festivalyje. Ištikimi ir kauniečiai – Nacionalinis Kauno dramos ir Kauno valstybinis lėlių teatrai bei „Aura“. Lietuvos nacionalinis dramos teatras taip pat laukia savo ištikimo žiūrovo.

– Šiek tiek papasakokite apie šių metų repertuarą. Ar bus visko kiekvienam skoniui, ar į kažką akcentavotės? Ko nepraleisti? Juk prieš porą metų Adomas Juška – jaunas, daugeliui žiūrovų pirmą kartą girdimas režisierius parodė tai, ko nesitikėjom spektaklyje pagal knygą „Miego brolis“. Gal ir šiemet laukia siurprizai?

– Siurprizų yra kasmet. Štai 2021 m. festivalyje, manau, visus pakerėjo O. Koršunovo „Remyga“ bei Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Įstrigę“, o mane asmeniškai dar labai sužavėjo Lietuvos rusų dramos spektaklis „Valia“.

Šių metų repertuaras labai spalvingas. Pradėsiu nuo vaikams skirtų darbų. Jie nuostabūs! „Keistuoliai“ po vienerių metų pertraukos grįžta su muzikiniu spektakliu „Miško internetas“ ir „7 ratai“ – interaktyvūs, kviečiantys pačius vaikus dalyvauti, būti spektaklio viduje, nes jaunieji žiūrovai sėdės scenoje ir bus labai arti viso teatro paslapčių. O Birutės Banevičiūtės (2021 m. „Auksinių scenos kryžių“ nominantė) spektaklis „Pasaulėliai“ kūdikiams – festivalio naujiena.

Programoje suaugusiems dominuoja dvi temos. Viena iš jų ypač aktuali dabar, tai – patriotiškumo, pilietiškumo, tautos vienybės tema. Štai Lietuvos rusų dramos teatro spektaklyje „Atminimo malda“ kalba apie tautų ir religijų sugyvenimą vienoje vietoje, taip pat – apie amžinąsias žmogiškas vertybes, tėvų ir vaikų santykius, tautos vienybės jėgą. Ukrainoje gimusio režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio spektaklis persmelktas archajiškos žydiškos išminties ir unikalaus, vienu metu liūdno ir juokingo humoro, leidžiančio įveikti dažnai nežmoniškus sunkumus. Tai puikus darbas. Teko matyti. Jame žavi viskas – siužetas, scenografija, muzika (!), o aktorių meistriškumas – stulbinamas. Apie tautos galią, jos gebėjimą atlaikyti net ir didžiausius išbandymus kalba ir kiti spektakliai: Valentino Masalskio režisuotas Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Miškelis“ (scenoje bus apie 50 jaunųjų aktorių!) apie 1945-aisiais įvykusias žudynes Rainiuose ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Irano konferencija“ (spektaklis pelnęs daug apdovanojimų), pastatytas režisieriaus Aleksandro Špilevojaus. Tokie spektakliai kaskart vis primena, kad tauta yra stipri savo žmonėmis ir vieningomis vertybėmis ir niekas nepajėgus jos palaužti, sunaikinti, pakeisti. Man atrodo, mums dabar taip reikia vienybės, susitelkimo, gal net, pasakyčiau, istorinio, politinio konteksto supratimo. Mes ramiai gyvenom, užmiršom. Labai kviečiu istorijos mokytojus paraginti gimnazistus pasirinkti šiuos spektaklius, ateikite su jais kartu. O paskui kalbėkite, diskutuokite pamokose.

Kita spektakliuose nagrinėjama tema – santykiai. Vaikų ir tėvų, moterų ir vyrų, senų ir jaunų, sergančių ir sveikų.  Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys, skatina susimąstyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sieros magnolijos“ (režisierė Eglė Švedkauskaitė). Kraštietis režisierius Darius Rabašauskas ir Klaipėdos dramos teatras spektaklyje „Demonai“ gvildena žmogiškąjį paradoksą: sugebėjimą (ar net slaptą vidinį norą) kito, artimo ir gal net tebemylimo žmogaus gyvenimą paversti pragaru. Įvairaus žanro spektakliai tikrai leis išsirinkti bent kelis, nes repertuare ir detektyvas, ir tragikomedija, taip pat komiškas, absurdiškas ir chuliganiškas meno šaržas (spektaklis „Apie nieką“) bei autentiški žmonių išgyvenimai („Karantino dienoraščiai“), retai festivalyje pasitaikantis monospektaklis („Būti“) žavi intymumu ir atvirumu.

– Kas dirbs žiuri? Šiemet ji , kiek žinau, keitėsi.

– Komisijoje 7 nariai. Pokytis nedidelis. Dailininką Arūną Augutį pakeitė asociacijos „Rokiškio teatras“ prezidentas Arūnas Skardžius, o vietoj režisieriaus Eligijaus Daugnoros komisijoje sutiko dirbti režisierius Jonas Buziliauskas.

– Kokios šiemet premijos?

– Premijos tradicinės. Įsteigtos 9 nominacijos. Visi laureatai bus apdovanoti piniginėmis premijomis, taip pat ir žiūrovų bei jaunųjų žiūrovų simpatijas pelnę teatrai. Pernai labai džiugiai buvo sutikta nauja nominacija už geriausią spektaklio scenografiją bei kostiumus. Akivaizdu, jog vaizdas, kurį matome scenoje, taip pat reikalauja labai daug kūrybinės išmonės ir jo paveikumas taip pat labai prisideda prie spektaklio sėkmės, todėl nusprendėme išlaikyti šią geriausio dailininko premiją.

Projektą iš dalies remia:

blank

„Patirk čia…“ – 10 000 EUR

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Comments
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Tina
Tina
2022 31 kovo 15:19

O kur dar lyčių lygybė.” Labai įdomu, ką šia pastaba norėjo pasakyti gerbiama pašnekovė.

Smalsutis
2022 30 kovo 13:25

Kai baigsis privalomų kaukių nesąmonė, tada ateisiu į teatrą.