blank
S. Daščioro nuotr.

– Susitarkim pirmiausia, kas ta kultūra yra Tau. Šiaip tai nuvalkiotas žodis, visokiais įmanomais valdžios pažadais apdainuota sritis, ypač aukštinama prieš rinkimus?

– Egzistuoja daugiau kaip 300 kultūros apibrėžimų. Apibrėžti šį žodį man patinka etimologine kilme: kilęs iš lotynų cultus, kuris reiškia „auginimas“. Kultūrą suvokiu kaip savęs auginimą visą gyvenimą. Kultūra kiekvienam turi būti poreikis ir į tai nukreipta tikslinga veikla. Kultūra – tai žmogaus ženklas.

Sutinku su Tavim, kad kai politika įžengia į kultūrą, šis žodis tampa neskanus.

– Įsivaizduok, vieną dieną valdžia nusprendžia, kad reikia nugriauti visus kultūros namus? Ko netektume? Ką tuomet veiktum?

– Realus ir visiškai nebauginantis scenarijus. Net neabejoju, kad ateis laikas, kai toks darinys kaip kultūros centras, nebeegzistuos. Laisvalaikio užimtumo sferoje pokyčiai neišvengiami. Dauguma kultūros centrų, kurdami įstaigos misiją ir viziją, apsiriboja teiginiais apie etninės kultūros puoselėjimą, mėgėjų meno saviveiklos kolektyvų koordinavimą, profesionalaus meno sklaidą, neskirdami dėmesio tiriamajai ir analitinei veiklai. O žvelgiant į ateitį, šiuo metu tai itin svarbu.

O kultūros laukas platus, jame visada yra ir bus ką veikti.

– Kokią įtaką renginiams, Tavo galva, padarė karantinas, pandemija? Gal ne tik tai, kad netekome dalies festivalių, koncertų, žiūrovų, o kūrėjai – lėšų? Gal atsivėrė iki šiol nematytos nišos?

– „Aš dabar turiu laiko kaip niekad savo gyvenime. Tai laikas, kurį be galo sunku, o gal ir visai neįmanoma, paversti realybe“, – rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraščiuose, ir ši citata puikiai padeda susivokti mūsų patirtą nenumatytą būseną.

Apriboję erdves, pradėjome kurti ateities scenarijus. Tai neišvengiama – visi esame savojo gyvenimo kūrėjai. Daug kam atsivėrė kūrybinės galios. Kas įdomiausia – net kūryboje dauguma iš karto apsibrėžė labiau siauras ribas, neišeinančias iš keturių kambario sienų: pasipylė karantino dienoraščiai, ta tema statomi spektakliai, kuriamos dainos… Pandemija, kaip ir viskas šioje žemėje, yra laikina. Žinoma, jai išnykus, padarinius jausime ilgai. Štai šioje situacijoje kultūros misija yra labai svarbi – kultūra kaip terapija. Ir tikrai ne išeitis užrakinti muziejaus, bibliotekos, kultūros centro duris karantino metu: knyga, paroda, filmas žmogui tokioje situacijoje leidžia atverti duris į šviesą, išvaduoja nuo slegiančių klausimų… Apriboti srautus, laikytis atstumų – taip, bet, pavyzdžiui, puikiai ventiliuojamoje Kultūros centro salėje pandemijos metu stebėti spektaklį „Įstrigę“ (vaidintas rudenį festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ – aut. past.), sukurtą žymaus vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo, kuris sulaukė puikių atsiliepimų iš žiūrovų ir teatro kritikų ir yra specialiai sukurtas rodyti nedidelių miestelių kultūros centruose, – visiškai išvalantis realybę potyris. Ir kokios statistikos suskaičiuos, kiek žmonių biblioteka šiuo metu padėjo išgyventi, gyventi, pergyventi vienišumo, atskirties būseną.

Manyčiau, kad kultūra ir yra pirmoji pagalba žmogui stresinėse situacijose.

– Šis puslapis pavadinimu „Patirk čia“, kurio pirmoji viešnia esi, laikraštyje bus visus metus. Patirk čia, turima galvoje mūsų mieste, Rokiškyje. Ir kalba eis apie teatrą, kiną, poeziją, fotografiją ir visas kitas meno formas. Kuri jų Tau artimiausia ir kodėl?

– Malonu svečiuotis!

Artimos absoliučiai visos meno formos. Kinas labai asmeniška. Renkuosi kiną namuose, kruopščiai atsirenku, po to dar ilgai tuo gyvenu. Poezija žavi savo formomis, kad trumpu tekstu gali pasakyti tiek, kiek sutelpa keliuose knygų tomuose…. Fotografija imponuoja, kad tai tylos menas. Mėgstu tylą, į muziką irgi turiu įsiklausyti. Žiemos metu turiu priklausomybę nuo filharmonijos koncertų.

– Jau ne vienerius metus su žinomais menininkais organizuoji fotografijos projektus Rokiškyje, ir pati pradėjai bandyti jėgas šioje srityje. O gal klystu, gal jau seniai fotografuoji?

– Tiesiog mėgstu fiksuoti vaizdus, kurie labiau skatina vaizduotę, nei fiksuoja tikrovę. Stebiu fotografuojančius žmones. Įdomu, per kokią prizmę jie mato žmogų ir pasaulį.

Šiuo metu domiuosi Andreasu Gursky – vienu garsiausių šiuolaikinių fotografų pasaulyje. Menininkas, gimęs Vokietijoje, išgarsėjo savo itin didelio formato architektūros ir peizažų spalvotomis skaitmeniniu būdu manipuliuotomis fotografijomis.

– Teatras irgi Tavo mylimas menas. Ar užtenka tų spektaklių, kuriuos patiri čia, Rokiškyje, per „Vaidiname žemdirbiams“, ar visgi trūksta iki palaimos daugiau, drąsesnių, ne provincijos žiūrovui adresuotų pastatymų?

– Mūsų festivalis puikus. Pasinaudosiu proga išsakyti savo nuomonę – gal laikas pamąstyti apie pavadinimą ir apie prizų nominacijas: vyras, moteris… Gal tiesiog nominacija „festivalio aktorius“.

Stengiuosi nepraleisti tarptautinių festivalių SIRENOS ir TheATRIUM, būtent čia teko išvysti darbus, kurie kabina aštriai. Lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“, regėtas „Sirenų“ festivalyje, kurio negaliu nepaminėti, bet apie kurį sunku kalbėti: estetiniai, emociniai, politiniai, istoriniai  kontekstai, kuriems apibūdinti trūktų žodyno, žinių ar tiesiog drąsos.

Dabar su nekantrumu laukiu ir greit pamatysiu Klaipėdos dramos teatro naujausią spektaklį „Tarp Lenos kojų“, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą. Jį pastatė lenkų režisierė Agata Duda-Gracz.

– Kokius Rokiškyje vykstančius kultūrinius reiškinius labiausiai vertintum, išskirtum iš kitų?

– Šiuo metu tai – vargonų muzikos festivalis. Didelio paruošiamojo darbo dėka jis tapo laukiamas tiek dalyvaujančiųjų jame, tiek ir klausytojų. Atsirado žmogus, kuris diriguoja tam dideliam orkestrui, ir jis puikiai skamba. Visais akordais. Išskirčiau ir jaukius kamerinius bibliotekos renginius.

– O kas, Tavo galva, pas mus aukštinama be reikalo, neturi vertės, atima laiką ir pinigus?

– Būtent to aukštinamojo paieškos… Kai prasideda desperatiškas blaškymasis, ką įvertinti, apdovanoti, pagerbti. Tuomet dažnu atveju ir atsiskleidžia mūsų kultūra.

– Žmonės labai skirtingi – vieniems reikia  balionų, putų ir spalvotų zuikių, kitiems – Nekrošiaus ir klasikos. Kaip kultūroje dirbantys žmonės suderina visų poreikius? Juk turime ne tiek daug erdvių, skirtų menui, be to, nuolat skundžiamasi – nėra ką veikti jaunimui, niekas nevyksta, nėra kur nueiti.

– Turėjau tokią teoriją, kad žmogus, ateidamas į renginį, turi būti alkanas, o išėjęs pamiršti savo alkį ir dar ilgai gyventi tuo, ką regėjo. Nes nepatiko renginiai, į kuriuos atėjęs užuodi maisto kvapą. Vienas garsus psichologas nuleido mane ant žemės pasakęs: „Audrone, žmogaus prigimtis nepasikeis: duonos ir žaidimų.“ Pasaulį neišvengiamai užvaldo pramoginė kultūra, atsiranda ir didėja niša rengti pramogas žmonėms, nes netolimoje ateityje, nors dabar tai skamba keistai, mes turėsime vis daugiau laisvo laiko, kurį reikės užpildyti. O nueiti turime kur, tik reikia žinoti kryptį.

– Ką galvoji apie tai, kad reikia ugdyti skonį, auginti savo publiką. Teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ kaip ir rodo, kad tai įmanoma, nors Jonas Buziliauskas visada sako, kad mūsų mieste yra maždaug 200 žmonių, kuriems realiai rūpi teatras.

– Poreikis plėsti savo akiratį kultūros srityje turi būti ugdomas šeimoje, tapti tradicija. Ką ir pastebime teatrų festivalyje. Šiandien tas metas, kai turime įsileisti ir prisijaukinti šiuolaikinį meną. Teigiama, kad šiuolaikinio meno tikslas ir yra mesti iššūkį meno kūrinio klasifikavimui, taip pat priversti žiūrovą suabejoti pačiu menu. Skirtingai nuo kitų meno judėjimo formų ir žanrų, šiuolaikinis menas neturi vieno objektyvaus požiūrio – jis yra daugialypis. Čia ir yra ta terpė, kurioje turime ugdyti save ir savo publiką.

– Kiek žinau, rašai. Gal gali pasidalinti nors keliomis eilutėmis?   

– Manau, kad kūryba gimsta per emocinę ir dvasinę būseną, per išgyvenimus ir jausmą. Man svarbu, kad skaitytojas kartu išgyventų kūrybą ir bent dalelę pasiliktų sau. Tai turbūt ir yra visos kūrybos esmė.

Dalinuosi trimis eilutėmis.

žieminė tyla
smilkalo dūmas
tai ji – melancholija

– Ačiū už pokalbį

Projektą iš dalies remia:

blank

„Patirk čia…“ – 10 000 EUR

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments