Ž. Kirstukaitės archyvo nuotr.

– Papasakok apie save – kuo domiesi, kurie dalykai tavo „arkliukas“?

– Kas mane gerai pažįsta, žino, koks vijurkas esu ir kiek dalykų vienu metu galiu padaryt. Man nepakanka paros laiko, o veiklų turiu per akis. Žinoma, nepamirštu ir patinginiauti. Baigdama 11 klasę dažniausiai girdėjau tokią mokytojų frazę: „Oi, Žiede, dvyliktoj klasėj savo keliones, renginių organizavimus ir visokias gastroles užrauk.“ Žinau, kad mokykla šiandien yra mano pareiga, bet per 11 mokymosi metų ji nesuteikė man tiek daug naudos, kiek turėjo. Aš vis dar nežinau, kaip reikia mokėti mokesčius, nenutuokiu, kaip pasiimti paskolą. Ji neišmokė būti atvirai galimybėms, nepaskatino keliauti ir nebijoti gyvenimo. Tad sausas formules ir nenaudingus tekstus keičiu į mainų, mokymų ar savęs ieškojimo „bilietus“. Dalykai, kuriuos parsivežu iš ten, yra beprotiškai vertingi ir įdomūs. Matydama įvairias kultūras, tautas, skirtingą žmonių gyvenimo būdą, galiu save edukuoti iš kitos prizmės ir pasiruošti tolimesniems nuotykiams, kurių – pažadėjau sau – keliausiu ieškoti.

– Baigi vienuolika klasių, jau tikriausiai svarstai, ką studijuosi?

– Studijų pasirinkimas manęs visai nebaimina. Nuo mažens žinau, kad noriu sukiotis teatro arba kino pasaulyje. Nesvarbu, ar tai būtų darbas scenoje, ar už kadro. Bijau to, kas bus po studijų. Ar dirbsiu darbą pagal specialybę, ar mokėsiu savarankiškai kabintis į gyvenimą.

Esu atvira pasauliui, visiškai savęs nevaržau ir neturiu jokių standartų nei sau, nei kitiems. Gal todėl, kad užaugau gyvo teatro ir įvairaus meno apsuptyje, nuo mažens savyje jaučiau laisvę ir neįsipareigojimą. Nebijau ryškių spalvų, naujų vėjų ir nežinomybės. Nors, tiesą sakant, nežinomybės bijau, bet juk taip smagiau.

Baigusi 12 klasių neplanuoju stoti į jokį universitetą ar kitą aukštąjį išsilavinimą teikiančią įstaigą. ,,Pasiimsiu“ laisvus metus ir nemeluosiu, jog ,,man reikia sužinoti, ko noriu“ ar ,,atrasti ir pažinti save“… Man atrodo, jog aš savęs iki gyvenimo pabaigos neatrasiu, nepažinsiu ir nesuprasiu. Tiesiog planuoju keliauti, dirbti ir pajusti, ką reiškia būti savarankišku piliečiu, galbūt savanoriausiu, o gal tinginiausiu ir darysiu tai, kas miela man. Skaitysiu tokią literatūrą, kokios noriu aš, o ne egzaminas. Gersiu ryte kavą ir niekur neskubėsiu. Patirsiu susižavėjimus ir nusivylimus viskuo, kas supa mane, ir prisistatysiu pasauliui savo vardu.

– Daugiau papasakok apie tarptautinius mainus, ekologijos projektą Turkijoje, kur dalyvavai gegužės mėnesį. Kuo tau įdomi ekologija? Ar svajoji užsiimti kokiais globaliais projektais, prisidėsiančiais prie planetos išsaugojimo?

– Dalyvavimas paskutiniuose mainuose buvo visiškai spontaniškas. Su drauge Gabija susiradome mainų Turkijoje registracinę anketą. Tema – apie planetą saugantį verslą, „zero waste“ (liet. beatliekis naudojimas) plėtojimą, globalines problemas, sukeltas žmogaus, bei ekologiją. Lygiai po 5 min. gavome žinią, jog buvome atrinktos. Mainai turėjo prasidėti maždaug už poros dienų. Tad vakare tėvams rėžiau: „Tėti, mama, ketvirtadienį išskrendu į Turkiją, susitiksim po 10 dienų.“

Mainuose dalyvavo keturių šalių atstovai: turkai, graikai, ispanai ir mes – lietuviai. Taip giliai į vandenis apie ekologiškumą, žalią verslą ir planetos saugojimą dar nebuvau panėrus. Teorinių žinių kaupimas, jų taikymas praktikoje, įvairūs „workshopai“ (seminarai, dirbtuvės – aut. past.), interaktyvios prezentacijos kartu su užsieniečiais parodė, jog ekologija yra ne tik būtina, bet ir įdomi, tačiau reikia mokėti sudominti publiką. Tada jau galima siekti rezultatų. Ši patirtis buvo fantastiška. Dabar su Gabija neleidžiam viena kitai dėti prekių į plastikinius maišelius, būtinai pakeliam šiukšlę nuo žemės, renkamės daugkartinio naudojimo daiktus ar priemones, bandom „užkrėsti“ gamtos saugojimu ir kitus. Abi tikimės, jog planetos saugojimas, rūšiavimas ir visa ekologiška veikla taps masišku „trendu“.

– Kas dar įvyko per tas dešimt dienų?

– Per 10 dienų tiek daug sužinojau, pamačiau, paragavau ir patyriau! Turkijos gamta, virtuvė ir kultūra yra beprotiškai įdomi ir spalvota. Žinoma, religija įneša tam tikrų niuansų, kas nėra mums įprasta, pvz., prabudinėjimas naktimis dėl giedamų maldų per visus miesto garsiakalbius, moterų trūkumas gatvėse. Pataikėme atvykti į Turkiją per ramadaną, tai buvo dar įdomiau. Turkų visuomenėje yra labai didelis atotrūkis tarp jaunosios ir senosios kartos. Jauni žmonės (žinoma, ne visi, bet dauguma) yra atviri naujoms tautoms, kultūroms, nebijo būti laisvi ir „atsikabinti“ nuo senamadiškų pažiūrų. Vyresnieji, žinoma, to nesupranta ir čia prasideda nesiskaitymas, pykčiai.

Ta pati problema yra ir Lietuvoje. ,,Sovietinio kirpimo“ žmogus pyksta ant jauno, o jaunas pyksta ant vyresnio, nes šis reikalauja pagarbos, jaučiasi valdingesnis ir bando įskiepyti senas pažiūras. Tiesa ta, kad visi per daug užsidarę ir susireikšminę, o pavyzdį turėtume imti iš pietiečių. Jiems nesvarbu, kas tu esi, kiek tau metų, kas tave traukia ar kas tau patinka, – visi ten lygūs. Jie į gyvenimą žiūri kaip į malonumą, neskuba, mėgaujasi kiekviena akimirka, nebijo būti atviri su savimi ir kitais. Apskritai nebijo būti savimi, nes žino, kad jų niekas neteis. Gera pajausti, kad visi esame skirtingi, bet kartu mus sieja daug panašių ar net vienodų dalykų. Žinoma, nuostabu, kai durys yra visur atidarytos ir esi laukiamas.

– Ar savo ateitį sieji su Lietuva? Žinant, kad jau dabar į projektus užsienyje važiuoji savarankiškai?

– Mažesnio miesto sindromas leido man manyt, kad viena, savarankiškai, į mainus nenukeliausiu. Klydau. Viskas yra labai paprasta. Nereikia turėt jokio „organizacinio stogo“ virš galvos, kad galėtum tyrinėt pasaulį, kai tau nekainuoja nei nakvynės viešbutyje, nei maistas, nei lėktuvo bilietai ar joks kitas transportas. Nebijokit išnaudot galimybių (o jų yra begalės), įsileiskit naujas kultūras bei patirtis ir gyvenkit spalvotai. Tai mano ketvirta patirtis tarptautiniuose jaunimo mainuose ir aš nesiruošiu sustoti.

– Sakei, esi ne gamtos dievaitė, o daugiau menininkė. O ta menininkė tavyje kaip atsiskleidžia?

– Mąstymas, gyvenimo būdas, kiek aplinkos suformuoti rėmai leidžia, pomėgiai ir pati mano asmenybė yra lengvai „išplaukusi“. Bet savęs menininke nelaikau, „nededu etikečių sau ant nugaros“, bet sulaukiu komentarų apie savo ekstravertiškumą ir išsiskyrimą iš minios.

Projektą iš dalies remia

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie