– Kaip jautiesi gavęs šimtabalius įvertinimus iš anglų kalbos, biologijos ir matematikos? Laimingas?
– Aišku, esu laimingas. Egzaminai sėkmingai įveikti, dabartinis konkursinis balas beveik užtikrina valstybės finansuojamą vietą universitete. O patys egzaminai, deja, turi trūkumų. Neaiškiai suformuluotos sąlygos, prastos kokybės įrašai klausymo dalyse, uždaviniai iš temų, kurios net neįtrauktos į mokyklos programą. Tikrai nesu gabiausias matematikas mūsų laidoje, o šimtuką gavau vienintelis. Laikydamas egzaminą turi bandyti nuspėti, kas bus pateikta vertinimo instrukcijoje. Atsakymas gali būti teisingas, tačiau nepaminėjęs „raktinių“ žodžių, prarandi taškus. Būtina nagrinėti buvusių egzaminų atsakymus bei perprasti reikalavimus. Dėl šių priežasčių kai kurie egzaminai atrodė mažiau kaip mokinio žinių patikrinimas ir daugiau kaip psichologinis žaidimas, kurio metu turi nuspėti, kaip ir ką mąstė užduočių sudarytojai.
– Kaip manai, kas šiandien yra didžiausi trukdžiai švietimo sistemoje siekiant savo svajonių profesijos?
– Viena iš spragų galbūt būtų ta, jog egzaminai ne visuomet gerai atspindi mokinio sugebėjimus, bet yra vienintelis dalykas po visų 12 mokslo metų, kuris lemia ateities studijų galimybes. Yra toks „balto chalato sindromas“, kada žmogus, būdamas klinikoje ar ligoninėje, turi aukštą kraujospūdį, nors matuojant namie, įprastoje aplinkoje, jo kraujospūdis – normalus. Tokius rodmenis turbūt sukelia nerimas. Panašiai gali nutikti ir su egzaminais – stresas, nerimas, šurmulys patalpoje gali daryti įtaką darbo rezultatams. Pats prastai išsimiegojau prieš biologijos egzaminą. Perkeliant sprendimus į atsakymų lapą keliskart sumaišiau uždavinių numeraciją, teko braukyti, rašyti smulkiausiu įmanomu raštu, kad sutilpčiau į atsakymui skirtą vietą. Praradau nemažai laiko, o jei nebūčiau pastebėjęs klaidos – prarasčiau ir nemažai taškų, nors atsakymus žinojau.
– Sakei, kad studijuosi Lietuvoje, o kokia Tavo nuomonė apie studijas užsienyje?
– Studijos svetur gali būti modernesnės, efektyvesnės, priklausomai nuo universiteto ir studijų krypties. Vien tai, kad universitetas yra užsienyje, nereiškia, jog jis geresnis. Pats mąstau apie medicinos studijas. Lietuvos universitetų paruošiami sveikatos mokslų specialistai gerai vertinami visoje Europoje, todėl planuoju likti Lietuvoje.
– Ar norint gauti šitiek šimtukų, reikėjo ištisai sėdėti prie knygų? Kaip mokeisi visus dvylika metų?
– Nors medicinos studijoms būtinas aukštas konkursinis balas, ruošiantis egzaminams tikrai nereikėjo ištisai sėdėti prie knygų. Anglų kalbos išmokė kompiuteriai ir internetas. Mažesnis mėgau kompiuterinius žaidimus, o ten, kad susikalbėtum su kitais, būtina anglų kalba. Skaičiau pokalbius internetiniuose forumuose, žiūrėjau serialus, filmus anglų kalba. Plėsti biologijos žinias vertė asmeninė lėtinė liga bei tiesiog smalsumas. Drama „Daktaras Hausas“ iki šiol išlieka daugiausia kartų mano peržiūrėtu serialu (juokiasi – aut. past.). Intensyviausiai mokytis reikėjo chemiją. Itin padėjo mokytojos Danutės Ramanauskienės konsultacijos. Na, ir, be abejo, padėjo lietuvių kalba. Aš aiškiai ne humanitaras. Daugelį
privalomosios literatūros kūrinių skaityti buvo taip nuobodu (išskyrus kelis specifinius kūrinius), jog įdomiau atrodė skaityti tiksliųjų mokslų vadovėlius (juokiasi – aut. past.). Korepetitorių nesamdžiau, efektyviausias būdas mokytis man – savarankiškai.
– Kokia ta nuobodžiausia programinė literatūra?
– Iš lietuvių literatūros įsimintiniausi buvo „Altorių šešėly“, „Dievų miškas“, „Balta drobulė“, J. Biliūno bei J. Savickio novelės. Dauguma kitų kūrinių man asmeniškai atrodė sausi, nuobodūs, o lyrikos nemėgau labiausiai. Aišku, suprantu jų istorinę– kultūrinę vertę ir kodėl jie yra mokyklos programoje, tačiau tai nepakeičia fakto, kad jų nagrinėjimas 45 minutes klasėje atrodydavo kaip amžinybė. Įdomiausia buvo nagrinėti kūrinius, kurie žvelgė į žmogaus psichiką, kuomet buvo galima padiskutuoti tarpusavyje. O užsienio autorių, kaip A. Kamiu, literatūra buvo vos apžvelgiama arba visai praleidžiama.
– Kodėl būtent A. Kamiu paminėjai?
– Tai tiesiog pirmas užsienio autorius iš programos šovęs į galvą. Tas, kurio mokykloje visai nenagrinėjom.
– Gerai, pakalbėkim ne apie knygas. Koks buvai vaikas, daug rūpesčių tėvams keliantis ar atvirkščiai? Ką veiki, kai nesėdi prie mokslų, kokius filmus žiūri, ką skaitai?
– Objektyviai įvertinti negaliu, bet, manau, buvau įprastas vaikas, suteikiau tėvams ir džiaugsmo, ir rūpesčių. Porą metų lankiau Rokiškio šaudyklą, muzikos mokyklą, sportavau. Dabar aplankau tik sporto salę. Išlaikęs vairavimo egzaminą pradėjau labiau domėtis automobiliais, garso aparatūra. O laisvalaikį praleidžiame su draugais, šiuo metu mėgaujamės vasara, atostogomis. Na, o iš knygų ar filmų man artimiausi yra psichologinio trilerio ir siaubo žanrai, nors knygas skaitau rečiau.
– Kokios norėtum karjeros?
– Apie karjerą pasakyti sunku. Nesu užtikrintas net dėl studijų pasirinkimo, tuo labiau dėl tolimesnės specializacijos ir darbo. Tačiau manau, jog studijų metu bus apstu laiko apsispręsti (šypsosi – aut. past.).
– Tai kodėl nori studijuoti mediciną?
– Medicina kažkaip supo nuo mažens. Dar pradinėse klasėse mokytoja pasijuokdavo, jog rašau neaiškiai – gal būsiu gydytojas. 11–os metų susirgau autoimunine liga. Nuo tada kas mėnesį tenka važiuoti į Santaros klinikas. Po diagnozės pradėjau domėtis, kas galėjo nulemti ligą, kaip veikia paskirti vaistai ir t. t. Pasidarė smalsu, kaip funkcionuoja visas organizmas, kaip tarpusavyje sąveikauja ir viena nuo kitos priklauso organų sistemos. Pavyzdžiui, kaip smegenų veiklą gali lemti žarnyno mikroflora. Nors taip pat įdomios, tačiau ne taip traukė temos kaip augalų sandara ir panašiai. Todėl tinkamiausias variantas atrodė mokslas apie žmogaus sandarą, funkcijas ir ligas.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
