– Neringa, kaip patekote tarp jaunųjų maltiečių? Kodėl?
– Prie jaunųjų maltiečių prisijungiau Rokiškyje 2007-aisiais, kai man buvo keturiolika. Viskas prasidėjo netikėtai, o ir paskata įsitraukti į šią veiklą buvo netradicinė. Šventėme mano gimtadienį. Buvo labai smagu, bet geriausia mano draugė ir kaimynė pačiame šventės įkarštyje pasakė turinti išeiti pas maltiečius. Nieko nežinojau apie juos, tad spėliojau, kas jie, kad taip lengvai nukonkuravo tokią linksmą šventę. Kas paaugliui galėtų būti svarbiau už draugus? Ir nustebau, ir susierzinau. Mintis apie maltiečius manęs nebepaliko, paprašiau, kad draugė ir mane ten nusivestų. Taip ir susipažinau su jais, jų veikla.
– Ir ką ten atradote?
– Tuo metu apie atradimus negalvojau, tik bėgant laikui supratau, kiek daug man ta savanorystė davė. Suradau vertybines nuostatas, kurios man tiko, be galo nuoširdžių žmonių, kurie tapo mano draugais, veiklos, kuri buvo nukreipta ne į mūsų tuštybės puoselėjimą, o į prasmingus darbus.
Taigi man pasisekė, nes Rokiškyje tuo metu buvo labai stipri jaunųjų maltiečių grupė. Tik paskui sužinojau, kad tuo metu ji buvo labiausia vertinama grupė Lietuvoje. Jauniesiems maltiečiams tuo metu vadovavo Nijolė Čirūnienė ir veiklos buvo daug. Patekau į labai aktyvią aplinką ir patirties sėmiausi iš pačių geriausiųjų, kokie tik gali būti, savanorystės pavyzdžių. Mokiausi iš vyresniųjų, augau dvasiškai ir įgijau įvairių kompetencijų bendraujant su kitais, ypač su senukais. Mat mes globojome senelių namų gyventojus, stengėmės praskaidrinti jų kasdienybę, eidavome kartu švęsti švenčių – Kalėdų, Užgavėnių, Pyragų dienos, organizuodavome įvairias akcijas, pavyzdžiui, maltiečių sriubos, gerumo savaitgalius, rinkdavome ir išdalindavome nepasiturinčių šeimų vaikams dovanėles ir t. t. Tos veiklos buvo daug. Kartu labai aktyviai dalyvavome parapijos gyvenime, nes tuometinis klebonas Juozas Janulis jaunųjų maltiečių veiklai skyrė daug dėmesio. Net susibūrėme į chorą ir giedodavome sekmadieniais per vakarines Mišias.
– Praėjo dvylika metų, o Jūs ne tik nepabėgote nuo šios veiklos, bet tapote visų Lietuvos JM vadove. Ar tai ir planavote, ar taip susiklostė netikėtai?
– Tokių planų neturėjau. Ir tame kelyje visko buvo. Kai išvažiavau studijuoti į Vilnių, sostinėje mane pakvietė prisijungti prie JM. Taip po truputį vėl įsitraukiau į šią savanorystę, nors iš pradžių Vilniuje ji buvo labiau epizodinė. Vasarą buvau pakviesta į jaunųjų maltiečių stovyklą grupės vadove. Supratau, kad tai mano gebėjimų ir kompetencijų įvertinimas. Vadinasi, manyje kiti jau įžvelgia vertybių, kurias galiu perduoti jaunesniems. Man tai buvo labai svarbu. Po tos vasaros maltiečių veikloje dalyvavau kur kas aktyviau ir baigiau specialius mokymus, kad galėčiau žiniomis dalintis su kitais savanoriais apie komandos formavimą, konfliktų sprendimą, lėšų pritraukimą ir valdymą, savanorių vadybą ir pan. Važinėdavau pas regionų maltiečius, vedžiau jiems mokymus, kol galiausiai sulaukiau pasiūlymo įsilieti į JM centrinio biuro komandą. Netrukus kandidatavau į atsilaisvinusią JM vadovo vietą. Buvom du kandidatai. Pasirinko ne mano kandidatūrą. Nusivyliau. Maniau, turbūt – ne mano kelias, reikia ieškoti kitų galimybių. Susiradau vieną, paskui kitą darbą, nesusijusį su maltiečiais, – sekėsi, bet laiminga nebuvau. Žinot, jeigu atsikeli ryte ir pagalvoji: oi, vėl į tą darbą, vadinasi, tas darbas – ne jums. Po metų kandidatuoti į JM vadoves man nebereikėjo – sulaukiau kvietimo ir su džiaugsmu jį priėmiau.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad čia tikrai atradote savo vietą?
– Šiuo metu man atrodo, kad esu savo kelyje ir dirbu darbą, kurį myliu, į kurį einu su džiaugsmu. Nežinau, kaip bus ateityje, bet idėjų, ką galima nuveikti šioje veikloje, turiu begalę. Ateidama į JM vadoves net spirgėjau iš entuziazmo visa tai įgyvendinti, bet per pirmuosius metus supratau – stop… Viskam reikia laiko ir žmogiškųjų išteklių, ne viskas iš karto. O darbo labai daug, jis labai įvairus, tačiau jame galiu panaudoti viską, ką esu sukaupusi, ko mokiausi, ką studijavau – pradedant savanorystės įgūdžiais, baigiant pedagoginėmis žiniomis, renginių organizavimo, vadovavimo kompetencijomis.
– Ar vadovavimas jauniesiems maltiečiams – vis dar savanorystė?
– Ne, tai darbas. Tikras darbas, nors ir ne stereotipinis. Jis nėra apibrėžtas valandomis nuo 8 iki 17, jis tęsiasi kur kas ilgiau, yra kur kas įvairesnis ir apima labai skirtingas veiklas. Orientuojamės į keturias pagrindines sritis, sakome, kad mūsų veikla paremta keturiomis kolonomis. Pirma – socialinė veikla, susijusi su vienišais žmonėmis, seneliais, tėvų apleistais vaikais, krizių centrais ir pan. Antra – dvasinis ugdymas: malda, Mišios, katalikiškų vertybių puoselėjimas, piligrimystė. Trečia – edukacinė sritis: mokymai, žinios, patirtys. Ketvirta – laisvalaikis: stovyklos, žygiai. Visos jos turi būti, bet daugiausia dėmesio skiriame pirmajai – socialinei veiklai, dėl jos ir esame.
– Ar teko lankytis ir susipažinti su kitų šalių jaunųjų maltiečių veikla? Gal kas paliko didelį įspūdį?
– Į užsienį tenka išvykti dažnai – bent kartą per mėnesį. Visokių pavyzdžių mačiau, panašus darbas su jaunimu vyksta Vokietijoje, kitose šalyse – kiek kitaip. Mes jaunimo ugdymui skiriame daug dėmesio, ten – ne. Jauni žmonės tiesiog atlieka pavestus savanorystės darbus, ir tiek. Vieni dažniau, kiti epizodiškai. O šiaip ta veikla kiekvienoje šalyje kiek kitokia, priklauso nuo to, kas ten aktualu, kokius išteklius turi. Pavyzdžiui, Vokietijoje maltiečiai turi net savo greitosios pagalbos sistemą, „raudono mygtuko“ programą, skirtą padėti senjorams, ekstremalių situacijų sprendimo programą ir, jeigu kas atsitinka, savo „furomis“ važiuoja spręsti problemų.
Mūsų ištekliai kuklesni, tačiau mes jau turime socialinio verslo dalykų, pvz., teikiame pavėžėjimo paslaugas, pradedame civilinės saugos mokymus iškilus ekstremalių situacijų, pirmosios pagalbos programą.
– Kas Jums yra savanorystė? Kuo ji praturtina gyvenimą? Ką galėtumėte pasakyti, patarti jauniems žmonėms, ieškantiems prasmės, savo vietos gyvenime?
– Susiduriu su tokiu jaunimo požiūriu į savanorystę: kodėl to reikia, ką tai man duos, kodėl tai prasminga, kas tai yra? Jauni žmonės dabar labai tiksliai skaičiuoja savo laiką ir nenori jo bet kam švaistyti. Be to, Vilniuje didžiulė pasiūla visko, todėl jaunimas renkasi per daug neįsipareigodamas ir savanorių rotacija yra didelė. Kai aš pradėjau savanoriauti, negalvojau, ką iš to gausiu, kam man to reikia. Tiesiog dalinausi savo laiku ir labai gerai jaučiausi, mano gyvenimas praturtėjo naujomis vertybėmis. Viskas vyko natūraliai. Natūraliai keičiausi, mokiausi iš kitų, augau, išmokau vertinti ir reflektuoti.
Atsimenu, mokykloje su maltiečiais išvykome į mokymus, po jų manęs paklausė: kaip jautiesi? Atsakiau, normaliai ir pagalvojau – na, ir keistas klausimas. Man paaiškino, kad jausmo „normaliai“ nėra, tuomet supratau, kad turiu mokytis save analizuoti ir pažinti, identifikuoti, ką vieni ar kiti dalykai sukelia manyje. Todėl savanorystė duoda tikrai labai daug: moko, keičia, užpildo gyvenimą prasminga veikla, suteikia daug įvairių bendravimo įgūdžių.
– Kam dar lieka vietosJ gyvenime? Ar Jūsų draugai, artimieji irgi susiję su maltiečių veikla?
– Mano artimieji su maltiečiais nesusiję. O draugai… Čia suradau labai daug gerų draugų, o kiti mano draugai, pasekę mano pavyzdžiu, patys įsitraukė į maltiečių veiklą.
– O kas toliau? Gal turite kokių svajonių, planų?
– Šiuo metu visi planai susiję su maltiečių veikla, nes turiu daug idėjų, noriu jas įgyvendinti. Kitkam labai trūksta laiko, nes pirmieji vadovavimo JM metai man buvo tikrai nelengvi. Taigi papildomų veiklų neturiu, bet mano pomėgis visuomet buvo muzika, teatras. Turiu idėjų ir planų, susijusių su muzika, tik kol kas tai tėra užuomazgos.
– Negalvojate apie emigraciją? Kad ir trumpalaikę, kaip dauguma jaunimo?
– Labai myliu savo šalį. Žinoma, labai smagu svetur pabūti svečiu, susipažinti su kitų šalių kultūra, virtuve, pabendrauti užsienio kalba, bet žinau, kad mano vieta – Lietuvoje. Čia geriausiai jaučiuosi ir visuomet su džiaugsmu grįžtu. Čia jaučiuosi suradusi savo vietą, kelią, o tai labai svarbu jaunam žmogui, todėl niekur kitur neplanuoju kurti savo gyvenimo. Aišku, jeigu jaunas žmogus mano, kad jo vieta, jo kelias kur nors Anglijoje ar dar kur – negalima tokios galimybės atsisakyti.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
Aš pastebėjau viena, jog prieš dvasinį atsivertimą žmogus patiria stiprų stresą, visišką savotišką savo gyvenimo griūtį. Savo lūžį įveikiau Su reiki