Rytis Kazlauskas: „Lietuvos ir Europos krepšinio batalijos – mano daržas. Lietuva neturi kitos stiprios komandinio sporto šakos, futbolas praktiškai miręs.“ R. Kazlausko archyvo nuotr.

– O kada Tau būna liūdna?

– Oi. Nežinau. Kažkaip darbo prasme neigiamų emocijų retai pasisemiu. Žinoma, būna streso, daug darbo, sukišti tvarkaraščiai, bet nesistengiu imti blogų emocijų.

– Tavęs kada nors klausia, ar su krepšinio legenda Jonu Kazlausku sieja kokie giminystės ryšiai?

– Vieną ar dukart gyvenime yra paklausę. Daugiau pats pajuokauju, kad esu anūkas.

– Paskutinį kartą spaudai kalbėjomės gal prieš metus. Tačiau tavo gyvenime tiek įvykių, rungtynių, titulų, kad noriu paklausti – kas per tą laiką pasikeitė? Ypač žinant kad tautai krepšinis – svarbiausia religija, o žodžiai NBA, Eurolyga ir LKL  daugeliui  yra šventas reikalas?

– Mano gyvenimas teka panašia vaga – komentuoju LKL čempionato rungtynes per Baltijos televiziją, dirbu Kauno „Žalgirio“ krepšinio klube bei užsiimu kitomis, su sportu ir tiesioginėmis transliacijomis susijusiomis veiklomis. Vienas iš naujų dalykų yra susijęs su Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės 2019 metais – renginiu. Džiaugiuosi pernai suteiktu Rokiškio kultūros ambasadoriaus titulu. Smagu, kad rajonas skyrė man tokias garbingas pareigas. Jaučiu atsakomybę ir norą tinkamai reprezentuoti savo kraštą. Kvietimą tapti ambasadoriumi gavau praėjusiais metais. Apsidžiaugiau dėl tokios galimybės, nes tikrai smagu grįžti į Rokiškį bei pasakoti apie jį kitiems žmonėms ir Lietuvoje, ir užsienyje. Kultūros sostinės metais tikiuosi aktyviai įsitraukti į renginius bei pats prisidėti prie to, kad Rokiškio vardas būtų atstovaujamas tinkamai.

– Mačiau, kad šeštadienį mėtei į krepšį naujai renovuotame savo buvusios gimnazijos  – Juozo Tūbelio – stadione. Pasakyk kaip žinovas, ar pritaikytas jis žvaigždėms, kurių žaidimą komentuoji, būsimoms sporto pažiboms?

– J. Tūbelio progimnazijos stadionu džiaugiuosi dėl dviejų priežasčių. Pirma, smagu, kad moksleiviai turės puikias sąlygas sportuoti šiltuoju metų laiku, o atnaujinta infrastruktūra tarnaus ir kitų miestiečių poreikiams. Kitas dalykas – nuo stadiono iki namų Rokiškyje mane skiria vienos minutės atstumas. Todėl jau nekart mėčiau į krepšį ar su draugais žaidžiau krepšinį. Stadionas ir kita aikštelių infrastruktūra pakankamai aukšto lygio. Žodžiu, tai dar viena vieta vasarą, kur neabejotinai žaisiu krepšinį.

– NBA ekspertas. Per televiziją tave būtent taip įvardijo. Koks tai titulas? Ar daug „košės“ reikia suvalgyt, kad tokiu taptum?

– Istorija labai paprasta – kolega, dirbantis TV3 sporto žinių pranešėju, paprašė pakalbėti apie prasidedantį NBA lygos sezoną. Nelabai norėjau tą daryti, nes sporto žurnalistų, pasikausčiusių geresnėmis NBA žiniomis nei aš, pasaulyje yra tikrai nemažai. Tiesa, tąkart sutikau padėti kolegai. Ir gavosi taip, kad prilipdytą „NBA eksperto“ titulą pamačiau tik žiūrėdamas žinių reportažą. Save laikau nedideliu NBA lygos gerbėju ir labiau išmanančiu Lietuvos ar Europos krepšinio batalijas. Ši sritis labiau mano daržas.

– Tai kas, tavo galva, svarbiausia Lietuvos religija – krepšinis ar?..

– Be jokios abejonės, krepšinio pozicijos Lietuvoje labai stiprios. Galbūt pastarieji keleri metai tarptautinėje arenoje rinktinei nebuvo sėkmingi, jautėsi šioks toks pozicijų smuktelėjimas. Tiesa, situaciją gerokai pataisė ir krepšinio akcijas pakėlė sėkmingas „Žalgirio“ žygis Eurolygoje. Taip pat visas fantastiškas kauniečių sezonas. Stebėjęs visą jį iš šalies, matęs Šarūno Jasikevičiaus ir jo auklėtinių darbą iš labai arti, galiu teigti, kad patirtis buvo neįkainojama. Lietuva neturi kitos stiprios komandinio sporto šakos, futbolas praktiškai miręs, todėl nemanau, kad krepšinis artimiausiu metu matys krentančias akcijas.

– Tavo svajonių interviu, rungtynės, kurias norėtum komentuoti arba tiesiog su kokia  sporto ar nebūtinai sporto žvaigžde norėtum papietauti?

– Mielai pavakarieniaučiau su Valdu Adamkumi. Labai gerbiu šią asmenybę už žmogiškąsias deklaruojamas vertybes ir sugebėjimą Lietuvą priartinti prie Vakarų.

– Kai buvai J. Tūbelio, tuomet dar gimnazijos, mokinių prezidentu, mes kalbėdavome apie politiką ir apie politikos mokslus. O šiandien? Kokio prezidento mums visiems  norėtum? Apskritai, ką galvoji apie politikus? Gal ir tave kuri partija kvietė?

– Lietuvai visų pirma reikia prezidento, turinčio tvirtą stuburą ir galinčio tarptautinėje arenoje nebūti tik stebėtoju. Į pastarąją sąvoką įeina geras anglų kalbos mokėjimas, diplomatiniai įgūdžiai. Norėčiau, kad naujasis prezidentas nebūtų tas ar ta, kuris greitai pasiduotų valdančiųjų spaudimui ar svaidytųsi populistiniais šūkiais. Jis turėtų sugebėti aiškiai pateikti savo poziciją įvairiais Lietuvos gyvenimo klausimais. Aišku, geriausias prezidentas, matyt, būtų sumaišius Valdą Adamkų ir Dalią Grybauskaitę. Šiuo metu vienos tvirtos personos prezidento rinkimuose nematau. Matyt, balsuočiau už Ingridą Šimonytę, jeigu ji dalyvautų rinkimuose.

Iki stojimo į universitetą domėjausi politika ir aktyviai dalyvavau jaunimo politinėse organizacijose, tačiau jau studijų metais nuo šių dalykų tolau. Nėra taip, kad nesidomiu politika ar šalies gyvenimo aktualijomis, toliau seku naujienas, tačiau darau tai atsiribojęs nuo organizacijų veiklų. Apie dalyvavimą politinėse partijose dabar negalvoju. Prijaučiu dešiniųjų politinei krypčiai. Bet tik tiek.

– Kokią didžiausią nesąmonę esi padaręs gyvenime? Dėl ko galbūt gailiesi?

– Dėl nieko nesigailiu. Tik jeigu atsukčiau laiką atgal, labiau saugočiau kelius krepšinio aikštelėje.

– Kas tau yra sportas? Gyvenimas ar tik laiptelis į kažkur daugiau?

– Šiuo metu darbas sporto srityje yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Labai džiaugiuosi galėdamas dirbti komentatoriumi bei „Žalgirio“ komandoje. Esu ten, kur ir noriu būti, niekas nesikeičia. Noriu tęsti darbus šioje srityje ir toliau gilinti savo žinias, nes šis procesas nėra baigtinis.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

puodelis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie