Irinai buvo smagu pasivaikščioti Rokiškyje šimtmečio eglučių taku. I. Kvasovos asmeninio archyvo nuotr.

Dažnai sakoma, kad pešasi tik valdžios, o žmonės, kur ir kokios tautybės jie bebūtų, visuomet randa bendrą kalbą. Žinoma, nepaneigsi, kad informacinis karas tarp Rusijos ir Europos Sąjungos valstybių turi savo pasekmes, tačiau jauni žmonės labiau linkę tikėti tuo, ką mato, o ne tuo, ką girdi ar skaito spaudoje. Gal todėl į Rokiškį pas bičiulę atvykusi rusaitė Irina Kvasova čia jautėsi saugi, norėjo aplankyti kuo daugiau mūsų krašto, o nuo veido nė akimirkai nedingo nuoširdi šypsena.
Su I. Kvasova kalbasi redaktorė Nida ŠULCIENĖ.

– Kokie likimo vingiai atvedė Jus į Rokiškį?
– Su rokiškėne Greta susipažinau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur abi dalyvavome studentų programoje „Work and Travel“. 2016 m. vasarą kartu su Greta Virginios valstijos Williamsburgo mieste dirbome vandens parke, sumuštinių kavinėje. Pernai darbavomės New Jersey valstijoje, Ocean View miesto dideliame kempinge. Ten teko paragauti kambarinės duonos tvarkant poilsio namelius.
Jau pernai Greta man siūlė atvykti į svečius, tačiau dėl laiko stokos nepavyko. Šiais metais nutariau, kad reikia – gavau vizą ir aš jau čia. Labai smagu buvo susitikti ir pamatyti jūsų kraštą, nes Lietuvoje aš pirmą kartą.

– O Jūs pati iš kur?
– Aš gyvenu Rostove prie Dono. Tai didžiulis miestas, turintis apie milijoną 300 tūkstančių gyventojų. Mokausi psichologijos specialybės, planuoju studijas tęsti magistrantūroje. Nežinau, kiek studijos trunka Lietuvoje, Rusijoje bakalauro studijos tęsiasi ketverius metus, magistrantūros – dvejus. Magistras turi didesnę galimybę rasti gerą darbą. Dabar dirbu ne pagal būsimą specialybę. Darbą man pasiūlė ta agentūra, per kurią vykau padirbėti į JAV. Padedu kitiems studentams laikinai įsidarbinti JAV. Man tai labai patinka, tačiau nežinau, ar toliau dirbsiu tokį darbą. Vasarą baigsiu mokslus, bus matyti.

– Kokių didžiausių skirtumų tarp savo šalies ir Europos pastebėjote?
– Pirmiausia Europą „išduoda“ architektūra. Dar vienas akivaizdus skirtumas – miestų dydžiai. Pas mus mažu miesteliu, kaimo tipo gyvenviete laikoma vietovė, turinti 25 tūkstančius gyventojų. Kitas skirtumas – pas jus nerasi tokių aukštų, masyvių tvorų, kokios yra Rusijoje.
Dar labai nustebino tai, kad sutikau žmonių, kurie gerai kalba rusų kalba. Kai važiavau į Lietuvą, buvo truputį nejauku, kaip susikalbėsiu, nesitikėjau, kad tiek daug žmonių moka rusų ir anglų kalbas.

– O kokių tautybių žmonės gyvena Rostove prie Dono?
– Tai daugiatautis miestas. Čia gyvena kazachai, kalmukai, armėnai, ukrainiečiai. Esame netoli Ukrainos sienos – tik 150 km. Nors sunkiai suprantame, kas dabar vyksta toje šalyje, daugeliui labai nejauku, nesijaučiame saugiai. Mūsų mieste gyvena labai daug pabėgėlių iš Ukrainos. Jeigu neklystu, daugiausiai jų priėmė Krasnodaro ir Rostovo prie Dono miestai. Kokios tautybės tie pabėgėliai, sunku pasakyti, nes daugumos šeimos yra mišrios: rusų ir ukrainiečių. Vietiniai gyventojai juos priėmė gerai, nekilo neramumų ar nesantaikos. Didžiausias pabėgėlių srautas buvo prieš dvejus metus, dabar jau ramu. Jiems netgi sudaryta galimybė nemokamai mokytis mūsų universitetuose, įstoti studijuoti irgi lengvatinės sąlygos. Mano kurse iš 20-ies studentų trys yra iš Ukrainos, vienas iš Kirgizijos.

– Papasakokite apie savo šeimą, save?
Močiutė iš tėčio pusės yra ukrainietė, iš mamos pusės – rusė. Taigi ir mano gyslomis teka šiek tiek ukrainietiško kraujo. Kalbant apie neramumus Ukrainoje, džiaugiamės, kad mūsų giminaičiai gyvena ten, kur ramu, niekas nekariauja.

– Ar turi pagrindo kalbos, kad Rusijoje žmones stengiamasi atkalbėti nuo kelionių į Lietuvą?
– Na taip. Kai aš pasakiau, kad vykstu į Lietuvą, kai kurie mano draugai labai nustebo: „Ką tu, ar nebaisu, juk jie rusų nemėgsta, nebijai, kad ką nors tau padarys?“ Bandžiau pažįstamiems aiškinti, kad manęs laukia mano draugė, jos šeima, tačiau argumentas buvo labai paprastas: gal jie tavęs nelaukia, nori apgauti.
Beje, tai liečia ne tik lietuvius. Kai kartais užsimenu, kad norėčiau nuvažiuoti pas giminaičius Ukrainoje, tuojau pasigirsta nerimo gaidelių: „Nevažiuok, kai išgirs tave kalbant rusiškai, dar ką nors padarys.“ Pastebėjau, kad taip daugiausia kalba žmonės, nebuvę užsienyje ir labai mėgstantys žiūrėti televizijos laidas, skaityti spaudą. Toks požiūris labiau priimtinas vyresniems, jaunimas tokias kalbas vertina kaip humorą ir į jas rimtai nežiūri.
Štai mano močiutė kaskart, kai vykstu svetur, primena, kad būčiau atsargi. Ją reikia suprasti – didžiąją gyvenimo dalį nugyveno santvarkoje, kur buvo formuojamas atsargus požiūris į užsieniečius.
Manau, šiandien tautybė nėra svarbi, svarbu, kaip bendrauji, koks esi žmogus.

– Pas mus labai daug kalbama apie propagandą, skleidžiamą Rusijoje apie Europos valstybes. Ar Jūsų gimtinėje yra laisva spauda, nepriklausomi televizijos kanalai?
– Nors šalies Konstitucijoje yra įteisinta žodžio laisvė, tačiau realybė truputį kitokia. Štai televizijos pirmasis kanalas visuomet rodo tik tai, kas yra teigiama, viskas pas mums gerai – jis taip ir vadinamas Putino kanalu, valdžios kritikos ten nėra. Yra ir kitokią informaciją pateikiančios žiniasklaidos, tik ji turi mažą auditoriją. Štai nepriklausomą kanalą „Lietus“ galima matyti tik „Youtube“. Laikraščių situacija truputį geresnė, jų, galinčių pateikti ir kitokią nuomonę, yra daugiau, tačiau jauni žmonės daugiausiai naudojasi internete randama informacija – aš taip pat laikraščių mažai skaitau.

– Pakalbėkime apie politiką. Kokios žmonių nuotaikos artėjant Rusijos prezidento rinkimams?
– Kalbant apie opoziciją, dauguma galvojame, kad ir ją subūrė Putinas, o save opozicioniere pristatanti Ksenia Sobčak yra daugiau medijų žvaigždė negu rimta politikė. Nors ji kalba priešingai negu mūsų prezidentas, tačiau žmonės tokių kalbų rimtomis nelaiko – tai daugiau panašu į šou. Tie, kurie balsuos už ją, vadinasi, balsuos prieš visus kitus, nes norint, kad biuletenis būtų įskaitytas, reikia už kažką balsuoti. Ji pati supranta, kad laimėti prezidento rinkimus neturi galimybių, tačiau žmonės, balsavusieji už jos kandidatūrą, parodys, kad nenori valdžioje matyti ir likusiųjų kandidatų. K. Sobčiak netgi toks tikslas – būti prieš visus kitus.

– Labai skaudi Ukrainos tema. Ką apie tai mano patys rusai?
– Mūsų žmonės galvoja, kad mes ukrainiečiams padedame, o ne kariaujame su jais. Mūsų paprašė ir mes padedame, o kariniuose veiksmuose nedalyvaujame. Tačiau iš Ukrainos pusės, kitų valstybių girdžiu priešingą informaciją.
Krymo prijungimas prie Rusijos labai įkvėpė rusus. Yra sakoma, kad ne mes jį prijungėme, o Krymas prie mūsų prisijungė. Manau, kai nuslūgs ši euforija, žmonės supras ir kitą pusę. Krymo išlaikymas reikalauja labai daug investicijų: reikia statyti naujus tiltus susisiekimui su Rusija, spręsti socialinius reikalus. Iš Rusijos biudžeto tam yra skiriami labai dideli pinigai ir nežinia, ar jie kada atsipirks.

– Ar Rusijai taikomą ekonominį embargą labai jaučiate?
– Aš asmeniškai jo nejaučiu. Visų produktų, kurių reikia, yra. Atsirado daugiau rusiškų įmonių, kurios pradėjo tiekti savo produkciją. Tai netgi pasitarnavo vietos ekonomikos augimui, verslo skatinimui. Seniau galėjau nusipirkti ukrainietiškų saldainių, dabar jų nėra – tai toks ir skirtumas. Prancūzijos, Italijos, Vokietijos gamintojų prekių galima ir dabar nusipirkti.

– Sakoma, gera gyventi tik didžiuosiuose Rusijos miestuose, o mažuose padėtis labai prasta?
– Manau, visur tas pats. Norint gauti geresnes paslaugas ar įvairesnių prekių, reikia vykti ten, kur yra didesnis pasirinkimas. Kokybiškesnės avalynės ar drabužio žmonės vyksta į Rostovą, didesnį miestą. Taip daro daug šeimų. Mažame miestelyje be vargo nusipirksi vaistų, maisto produktų.

– Kaip verčiasi Rusijos pensininkai?
– Mūsų moterys į pensiją išeina 55, vyrai – 60 metų. Mano močiutė gauna bent kelias pensijas, nes yra nukentėjusi Antrajame pasauliniame kare. Mažesnio darbo stažo reikia mokytojams, gydytojams ar dirbantiems pavojingus darbus naftos pramonėje – užtarnauto poilsio jie išeina anksčiau.

– Pakalbėkime apie atlyginimus ir kainas.
– Vidutinis atlyginimas siekia 500 eurų per mėnesį. Minimumas atlygis – daugiau sąlyginis vienetas. Pavyzdžiui, litras pieno kainuoja 85 euro centus, duona – 32 euro centus. Apsikirpti moterys gali už 7 eurus.
Aplankiau Trakus, Vilnių, Kauną, žinoma, Rokiškį. Patiko miestai ir nuoširdūs žmonės. Iš tiesų džiaugiuosi, kad atvykau čia, į Lietuvą.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

vaiva2

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie