R. Grubinskaitės ir asmeninio archyvo nuotr.

– Visko pradžia. Kaip susidomėjai motokrosu? Gal atsimeni, kada pirmą kartą pamatei varžybas?

Kai buvau ketverių, tėtis mane nusivedė į motokroso varžybas Rokiškyje. Man kilo daug klausimų, buvo smalsu, kaip sportininkai atlieka didelius šuolius, kodėl vieni važiuoja greičiau, kiti – lėčiau. Nuo to laiko po truputį prasidėjo mano domėjimasis šiuo sportu. Kai buvo devyneri, tėtis nupirko man pirmąjį 65cc klasės motociklą.  Atsimenu, buvo labai sunku, nes pirmiausia reikėjo išmokti valdyti motociklą, jungti bėgius, važiuoti klampia trasa. Juo ilgai nevažiavau, teko dalyvauti tik vieneriose varžybose, kur teturėjau vieną tikslą – nenugriūti. Kitą sezoną teko pirkti 85cc klasės motociklą, didesnį, galingesnį, nes buvusiam greitai tapau per didelis. Dešimties dalyvavau pirmosiose 85cc motociklų klasės varžybose, pradėjau treniruotis aktyviau, dažniau dalyvauti varžybose, tad augo ir mano tikslai bei siekiai.

– Tai pavojinga sporto šaka. Kodėl pasirinkai būtent ją?

Pamačiau, kaip važiuoja kiti vaikai, ir net nepagalvojau, jog šis sportas gali būti pavojingas. Vos pradėjęs galvojau tik apie smagius dalykus, net minties nekilo dėl traumų ir pavojingų sporto elementų.

– Motokrosas žinomas dėl didelių šuolių. Kada pirmąkart atlikai didesnį šuolį?

Pirmąjį šuolį atlikau 2018 metais. Tai buvo mano pirmasis sezonas Lietuvos čempionate. Tuo metu važiavau Pakruojyje. Treneris patarė šokti, kas benutiktų. Jis drąsino, jog svarbiausia nebijoti ir šuolį atlikti sukaupus visą drąsą. Po pirmojo šuolio tramplynai man tapo nebebaisūs. Šiuo metu aukšti šuoliai per didžiausius tramplynus man labiausiai patinka, tai mano stiprioji pusė.

– Kada sugalvojai, kad pasivažinėjimo motociklu neužtenka. Kada įvyko pirmosios oficialios varžybos? Kokie pojūčiai užplūdo?

Pirmosiose varžybose dalyvavau, kai man buvo devyneri metai. Buvo nedrąsu, jaudinausi. Tiesa, jaudinuosi ir dabar, tačiau jau žinau, ką turiu daryti, kaip važiuoti, apgalvoju visas trasos vietas. Tada tik važiavau, bet nežinojau, kaip taisyklingai tai daryti.

– Kiek varžybų jau yra tavo sąskaitoje? Kada pirmą kartą užlipai ant apdovanojimų pakylos?

Teko dalyvauti daugiau nei penkiasdešimtyje varžybų. Ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Lenkijoje.

Pirmą kartą ant laimėtojų pakylos lipau 2018 m. „Moto-Roki“ taurės varžybose. Turėjau vieną konkurentą, jam sugedo motociklas, todėl atvažiavau pirmas. Tad, galima sakyti, pergalė man buvo padėta ant lėkštutės.

Pirmasis rimtas laimėjimas pasiektas šią vasarą, Lietuvos čempionato etape Mickūnuose. Po atkaklios kavos užėmiau trečiąją vietą savo amžiaus grupėje. Taip pat trečiąją vietą iškovojau Sėlių taurės etape Biržuose. Labai džiaugiuosi, jog pavyksta užimti aukštas vietas, nes ne vienas mano bendraamžis motociklu važiuoja nuo 5–6 metų, o aš pradėjau kur kas vėliau. Viskas, ko pasiekiau ir išmokau, – tai sunkaus darbo rezultatai.

– Kokią savo patirtį ar pasiekimus labiausiai vertini?

Teko dalyvauti Latvijoje vykusiose varžybose, užėmiau 9–10 vietas. Latvijos sportininkų lygis kur kas aukštesnis, tad ir tokia sąlyginai žema vieta man yra didelis pasiekimas. Dar labiau džiaugiuosi, kad pavyko dalyvauti 85cc klasės Europos čempionato etape Latvijoje, tos varžybos man labai patiko, nes į jas susirinko patys greičiausi Europos lenktynininkai. Turėjau galimybę išmėginti savo jėgas su stipriais varžovais. Žinoma, ir šios vasaros pasiekimai Lietuvoje.

– Kokioje klasėje šiuo metu važiuoji?

–  Šiuo metu važiuoju 85 kubinių centimetrų klasės motociklu. Sezonui turiu du motociklus – vieną treniruotėms ir vieną varžyboms. Dabartine technika esu patenkintas. Kitą sezoną varžysiuosi 2021 metų motociklu. Rungtyniauju ir treniruojuosi tik nauja, tvarkinga technika. Už tai ačiū tėčiui. Ateinantį sezoną planuoju likti šioje pačioje klasėje, nebent smarkiai išsitempsiu ūgiu, tada tektų sėsti ant galingesnio ir didesnio 125cc motociklo.

– Pasibaigė Lietuvos motokroso čempionato ir Lietuvos taurės sezonas. Keliose varžybose dalyvavai? Kaip sekėsi?

Dalyvavau visuose penkiuose Lietuvos motokroso čempionato etapuose, o bendroje įskaitoje užėmiau ketvirtąją vietą Lietuvoje. Paskutiniame etape Utenoje sekėsi prastai, kvalifikacinėje treniruotėje bei pirmame važiavime nesisekė, kelis kartus kritau. Tačiau antrajame važiavime susikaupiau, atvažiavau penktas ir apgyniau ketvirtąją vietą bendroje įskaitoje.

Dalyvavau Lietuvos taurės čempionato visuose keturiuose etapuose. Čia sekėsi geriau. Paskutiniame Dubysos slėnio trasoje vykusiame etape išlaikiau gerą tempą ir užėmiau ketvirtąją vietą. To užteko, kad bendroje čempionato įskaitoje užimčiau prizinę trečiąją poziciją.

– Kaip ruošiesi varžyboms? Ar esi patyręs rimtesnių traumų?

Treniruojuosi Latvijoje su Andriu Barbeliu, kuris išauginęs tokias žvaigždes kaip Matiss Karro, Toms Macuks. Tai aukšto lygio treneris. Asmeninės treniruotės motociklu vyksta tris kartus per savaitę, užtrunka 3–4 val. Dažniausiai pusantros valandos mokomės teorijos, važiavimo elementų, o likusią dalį praleidžiame pritaikydami išmoktą teoriją.

Kol kas labai rimtų traumų nesu patyręs. Tėtis mane moko, jog profesionalus sportininkas turi save saugoti ir už trasos ribų, kad nesusižalotų, o trasoje mes turime apsaugas, kurios puikiai apsaugo važiuojant. Yra pasitaikę rankos ir kojos traumų, bet jos nebuvo rimtos, skausmingos. Visgi niekada negali žinoti, kas nutiks, bet tikiuosi geriausio.

– Ką mėgsti veikti gyvenime laisvalaikiu, be motokroso?

Man geriausias laisvalaikis – praleisti laiką su motociklu trasoje. Treniruotės užima labai daug laiko, tris dienas per savaitę treniruojuosi trasoje, kitomis dienomis – fizinės treniruotės. Savaitgalį dalyvauju varžybose. Kitą laisvą laiką praleidžiu važinėdamas dviračiu ir paspirtuku. Kartais vakarus praleidžiu ir prie kompiuterio –su draugais žaidžiame motokroso kompiuterinį žaidimą.

– Kokie tavo ateities planai? Gal esi dėkingas?

Treniruotis ir užimti dar aukštesnes vietas Lietuvoje bei Latvijoje. Tai mano tikslas.

Labiausiai dėkingas esu tėčiui, mamai, kurie mano treniruotėms skiria daug laiko. Taip pat – broliui ir sesei. Dėkoju ir UAB „Lašų duona“ bei kitiems rėmėjams.

Kreipėmės ir į rajono savivaldybę bei merą Ramūną Godeliauską. Deja, manęs paremti jie nenorėjo, nematė tam galimybių. Gaila, kad sporto šaka, kurią kultivuoja ne vienas rajono gyventojas ir pasiekia puikių rezultatų, negauna nė cento paramos iš mūsų rajono savivaldybės.

Didžiuojuosi savo miestu, man labai smagu ginti Rokiškio krašto vardą.

Subscribe
Informuoti apie
guest
3 Comments
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
As zinau
As zinau
2020 15 spalio 14:20

Jo jo, sukciai geri cia 😀 pusei Rokiskio “ragu” prikale, desimtim tukstanciu isvilioje is zmoniu, dabar i jaunaja karta investuoja 😀

Apgautas
Apgautas
2020 15 spalio 8:31

Na, nepabijokim pasakyti, kad labai padeda ir tėvų pavogti pinigai 🙂

petras pagrundziai
2020 14 spalio 18:51

normalus dalykas lietuvoj, kol sportininkai nepasiekia pasaulinio lygio tol jie musu valdziai neidomus,na o kai pasiekia savo seimos giminiu draugu pagalba tada pasidaro but reikalingi piarui,rinkimams na ir aisku kalnais pazadu,kuriems nera jokios vertes.pvz meilutytes, jasikonio ir tt variantu