Atstovauti savo šaliai yra didžiulė garbė, kartu ir sunkaus darbo įvertinimas. J. Matuzonytės archyvo nuotr.

Nelengva pradžia

Justina, prisimindama, kaip į jos gyvenimą atkeliavo krepšinis, sako, kad pradžia buvo sudėtinga, tačiau trenerės palaikymas vedė į priekį. „Viskas prasidėjo Kamajuose, kur mokiausi. Buvome labai sportiška klasė, pertraukas leisdavome lauke žaisdami kvadratą, dalyvaudavome mokyklinėse varžybose, rungdavomės estafetėse. Pastebėjęs mano aktyvumą tėtis pasiūlė išbandyti krepšinį ir atvedė į pirmąją treniruotę pas trenerę Virginiją Makutėnienę, deja, dabar jau šviesaus atminimo. Mano amžiaus mergaičių krepšinio grupės nebuvo, teko sportuoti su vyresnėmis. Pradžia buvo sunki – reikėjo vytis ne pirmus metus sportuojančias komandos drauges, tačiau didžiulis trenerės palaikymas skatino nesustoti. Žingsnis po žingsnio įsivažiavau ir, bėgant laikui, supratau, kad savo ateitį noriu sieti su šia sporto šaka“, – pasakojo pašnekovė.

Dėl krepšinio į kitą Lietuvos kraštą

Netrukus Justina buvo pastebėta merginų krepšinio komandos trenerio, kuris ruošė savo auklėtines Europos merginų iki 16 metų čempionatui. Kamajiškė, sulaukusi vos penkiolikos, buvo pakviesta vykti treniruotis ir mokytis į Marijampolę, už 200 km nuo gimtųjų Kamajų.

„Į Marijampolę išvykau labai jauna. Mane vedė noras tobulėti. Rokiškyje nebuvo mano amžiaus mergaičių komandos, o ir treniruodavomės tik kelis kartus per savaitę. Marijampolėje tuo metu veikė merginų krepšinio centras. Jame buvo sudarytos sąlygos mokytis ir kartu treniruotis du kartus per dieną. Daug nedvejodama priėmiau pasiūlymą. Sunkiausia buvo apsigyventi toli nuo šeimos“, – pasakojo talentingoji Justina. Tačiau pašnekovė įžvelgė ir išvykimo privalumų. „Anksti tampi savarankiškas. Buvimas toli nuo šeimos užgrūdina ir išugdo tvirtą charakterį“, – įsitikinusi J. Matuzonytė.

Kraštietė Marijampolėje gyveno beveik dvejus metus, kol sulaukė kvietimo treniruotis ir mokytis Kaune. „Kaune viskas buvo kito lygio, treniravausi ne tik su bendraamžėmis, bet ir su moterų komanda. Teko susidurti su visai kitokiais krūviais: atsikeli anksti ryte, keliauji į treniruotę, po jos skubi į mokyklą, o po pamokų laukia antra treniruotė. Taip visą savaitę. Savaitgaliais vykdavo rungtynės. Laisvo laiko beveik neturėdavome“, – apie itin griežtą režimą pasakojo Justina.

Naujas etapas universitete

Baigusi mokyklą, mergina nenutraukė sėkmingos krepšininkės karjeros, o tik susiejo ją su mokslais aukštojoje mokykloje. „Baigusi vidurinę Kaune, gavau pasiūlymą profesionaliai žaisti Klaipėdoje. Labai norėjau studijuoti kineziterapiją. Tad įstojau į Klaipėdos universitetą ir ketverius metus derinau studijas ir krepšinį. Tai buvo nelengva užduotis. Tačiau kai yra didžiulis noras ir užsispyrimas – viską įmanoma suderinti“, – pasakojo Justina.

Ji jau septynerius metus profesionaliai žaidžia krepšinį ir skiria tam labai daug laiko. Tačiau mokslų neapleido. „Krepšinis nėra amžinas užsiėmimas, labai svarbu ir išsilavinimas. Tad sau kėliau aukščiausius tikslus tiek sporte, tiek moksluose“, – sakė Justina.

Kitokios vasaros atostogos

Daugeliui vasara asocijuojasi su atostogomis, tik ne Justinai. Per vasaros atostogas merginai tekdavo intensyviai sportuoti ir ruoštis Europos čempionatams. „Jaunimo rinktinėse žaidžiau nuo šešiolikos metų: atstovavau merginų rinktinėms iki 16, iki 18, iki 19 ir iki 20 metų. Taigi visos vasaros praleistos treniruočių stovyklose ir čempionatuose. Teko atstovauti ir moterų rinktinei. Manau, kiekvieno sportininko tikslas ir didžiausia svajonė – atstovauti savo šaliai“, – sakė pašnekovė.

Justina – Lietuvos moterų krepšinio rinktinės dalis, tad klausėme, ką reiškia būti vienai geriausių savo šalyje? „Atstovauti savo šaliai yra didžiulė garbė ir sunkaus darbo įvertinimas. Artimieji visada mane labai palaikė, stebėdavo kiekvienas rungtynes, kartu džiaugdavosi bei liūdėdavo, jei nepasisekdavo. Jų palaikymas skatino eiti pirmyn“, – atviravo Justina.

Sezoną sustabdė trauma ir COVID-19

Baigusi universitetą, Justina gavo pasiūlymą žaisti užsienyje – Brno miesto (Čekija) moterų krepšinio komandoje. „Čekijoje praleidau dvejus nuostabius savo karjeros metus. Žaidžiau „Žabiny Brno“ moterų krepšinio komandoje, iškovojome daug skambių pergalių. Pirmąjį sezoną po ilgos pertraukos klubo istorijoje pasiekėme Čekijos lygos finalą, patekome į Europos krepšinio lygos finalinį ketvertą“, – apie sklandžią karjerą pasakojo pašnekovė. Deja, sezonas baigėsi anksčiau laiko – Justina patyrė traumą, o netrukus buvo nutrauktas ir pats čempionatas dėl koronaviruso pandemijos.

„Gyvenimas užsienyje turi savų pliusų ir minusų: išvažiuoji nežinodamas, ko tikėtis ir kas tavęs laukia, kartu atsiveria didesnės galimybės“, – apie sprendimą išvykti gyventi į užsienį kalbėjo Justina.

Daugybė šalių, daugybė apdovanojimų

Mergina nuo paauglystės dalyvauja įvairiuose čempionatuose, tad teiravomės apie aplankytas užsienio šalis. „Sunku suskaičiuoti, kiek jų mačiau. Įsimintiniausia buvo kelionė į Kiniją su moterų rinktine. Per dvi savaites žaidėme įvairiuose Kinijos miestuose, buvo daug skrydžių. Įspūdį paliko visai kitokia kultūra, aplinka, žmonės, maistas. Kinijos milžiniškų pastatų ir žmonių jūroje pasijunti esąs labai mažas, bet kartu ir labai pastebimas, nes vietiniai skuba nusifotografuoti“, – pasakojo pašnekovė.

Justina turi prikaupusi nemažai medalių ir taurių. Paklausta, kurie jų svarbiausi, mergina atsakė, kad kiekvienas medalis turi savo istoriją, tačiau įsimintiniausi ir svarbiausi tie, dėl kurių teko kovoti ilgose serijose ir iki paskutinės rungtynių sekundės.

Pusmetis be krepšinio

Profesionalus sportas nėra sveikatos šaltinis – juk tenka daug treniruotis, aukoti jėgas, patirti traumų. „Deja, traumos yra neatsiejama profesionalaus sporto dalis. Patyriau ne vieną. Neišvengiau ir rimtų, kurios privertė gultis ant operacinio stalo. Sunkiausia buvo kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimo trauma. Pirmąkart ją patyriau būdama vos septyniolikos. Be krepšinio teko praleisti pusę metų ir nueiti nelengvą reabilitacijos kelią. Ši trauma buvo didžiulis išbandymas, prireikė daug laiko, kol pavyko atsigauti ir įsivažiuoti. Tačiau buvau užsispyrusi ir grįžau į sportą. Deja, ta pati trauma pasikartojo ir šį sezoną, laimei, operacijos pavyko išvengti. Tokie dalykai priverčia susimąstyti, kokia trapi yra sportininko karjera ir kad profesionalus sportas sveikatos nesuteikia“, – pasakojo Justina.

Ką ji veiktų, jei nebesportuotų? „Visuomet didelį dėmesį skyriau mokslams. Jei vieną dieną nuspręsčiau nebežaisti krepšinio, norėčiau save realizuoti kineziterapijos srityje“, – užtikrintai

Projektą iš dalies remia:

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Buvusi mokytoja Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Buvusi mokytoja
Buvusi mokytoja

Šaunuolė Justina! Džiaugiamės ir didžiuojamės! Sėkmės!