Rugpjūtį didžiausios mokslinių tyrimų įstaigos Lietuvoje fizinių ir technologijos mokslų centro mokslininko Aurimo Vyšniausko laimėjimas buvo publikuotas viename geriausių tarptautinių chemijos mokslų žurnalų. A. Vyšniausko archyvo nuotr.

– Primink tiems, kas nežino, kada baigei mokyklą Rokiškyje ir kodėl rinkaisi studijas Oksforde, vėliau – Londone?

– 2007 m. baigiau Juozo Tūbelio gimnaziją (tuomet ji dar buvo gimnazija). Metus studijavau Vilniaus universitete (VU) chemiją, tada perstojau į Oksfordą. Priežastis paprasta – tai vienas geriausių universitetų pasaulyje. VU, savaime suprantama, iki to „geriausio“ dar trūksta. 2008–2012 m. Oksforde studijavau chemiją. Baigęs iškart gavau magistro laipsnį (Anglijoje trumpesnis bakalauro ir magistro kursas). 2012–2016 m. buvau doktorantas Londono imperatoriškajame koledže, jį baigęs tapau chemijos mokslų daktaru.

– Kokie buvo studijų užsienyje metai? Praradimai, atradimai, sunkumai… Jei įmanoma trumpai apibūdint?

– Kalbant apie praradimus ir trūkumus, Oksforde iš pradžių buvo sunkiausia dėl socialinio gyvenimo. Mano anglų kalbos įgūdžiai buvo pakankamai geri, kad galėčiau sėkmingai studijuoti, bet nepakankamai geri, kad išeitų be sunkumų bendrauti su anglakalbiais studentais. Jų ten – absoliuti dauguma. Tarptautinių studentų, tų, kurie ne iš Anglijos, yra kur kas daugiau tarp doktorantų, bet ne tarp jaunesniųjų. Po pirmų metų pamažu persilaužiau. Dar išmokau gerai taupyti pinigus. Negalėjau sau leisti tiek, kiek vietiniai studentai, nes kainos buvo gąsdinančios.

Kalbant apie pozityvius dalykus, Oksforde buvo tikrai geros studijų sąlygos. Daug bendravimo su dėstytojais, nemažai darbo. Per egzaminus gauti 100 proc. įvertinimo būdavo praktiškai neįmanoma, bet azartas skatindavo stengtis kiek galima priartėti prie maksimumo. Ir šiaip gyventi kitoje šalyje yra naudinga patirtis. Kita kultūra, kitas mentalitetas. Grįžus daug lengviau objektyviai vertinti savo gimtąją šalį, lengviau tarsi iš šono į ją pažvelgti.

Doktorantūros metu pokyčiai nebebuvo tokie kardinalūs. Nebereikėjo priprasti prie kitos šalies, tiesiog važiavau į kitą miestą. Nors formaliai dar vadiniesi studentu, įprasta diena yra darbas laboratorijoje, eksperimentai, duomenų analizė, mokslinės literatūros skaitymas. Pirmuosius pusantrų metų buvo nelengva susigyventi su mokslinio darbo pobūdžiu. Seniau būdavo taip: mokaisi, įdedi darbo, priartėja egzaminas, gauni gerus rezultatus. O moksle taip dažnai nebūna. Darai eksperimentus, dirbi, tačiau tai nėra garantija, kad moksliniai rezultatai bus geri. Reikia ir sėkmės. Arba bandai daryti neįmanomus dalykus, bet tuo metu dar nesupranti, kad jie yra neįmanomi. Tarkim, nauja molekulė, kurios, tokios kaip įsivaizduoju, padaryti neįmanoma. Juk moksle darai dalykus, kurių iki šiol niekas nedarė. Slėgė tai, kad doktorantūros pradžioje negavau jokių įdomių rezultatų. Bet vėliau „pramušė“ ir jų atsirado. Tokie dalykai užgrūdina ir pamoko, kad reikia mėgautis procesu, o ne proceso rezultatais.

– Kodėl rinkaisi grįžti į Lietuvą?

– Aš ir tuo metu dar būsima mano žmona Rūta baigėme doktorantūrą, ir tiesiog buvo patogus metas grįžti. Nė vienas iš mūsų neplanavome gyventi užsienyje visą laiką. Lietuva abiem buvo prie širdies. Nepaisant to, ir algos, ir pensijomis čia mažesnės nei Anglijoje.– „Susidomėjęs spektroskopija, šia tema jis užsienyje apsigynė mokslų daktaro disertaciją ir jau septynerius metus tyrinėja klampos sensorių molekulėse procesus“, – taip apie Tave rašo spauda. Gal galėtum išversti tai į „žmonių kalbą“?

– Spektroskopija – mokslas, kuris tiria šviesos sąveiką su materija. Mano tyrimų kryptis patenka konkrečiai į šią mokslo šaką. Tiriu molekules, kurių pagalba galima matuoti klampą labai mažuose objektuose, tarkim, ląstelėje. Stengiuosi išnagrinėti, kaip jos veikia, ir tada sukurti geresnius jų variantus. Su tokiomis molekulėmis būtų galima tyrinėti, kaip keičiasi ląstelės vidus. Pavyzdžiui,  progresuojant įvairioms ligoms. Daugiau apie tas ligas sužinojus, didėja šansai, kad pavyks jas įveikti.

– Kaip Tavo straipsnis atsidūrė viename geriausių tarptautinių chemijos mokslų žurnalų „Chemistry: A European Journal“? Koks buvo kelias, kokia to svarba?

– „Vienas geriausių“ – truputį pagražinta. Jį galima vadinti „geru“ ar „labai geru“. Smagu tai, kad mano straipsnis paviešintas žurnalo viršelyje. Vadinasi, žurnalo redaktoriaus nuomone, tai yra vienas geriausių straipsnių, kuriuos minėtas leidinys gauna. O vienas geriausių straipsnių gerame žurnale yra gerai (šypsosi – aut. past.). Kelias to link? Dar doktorantūros metu pradėjau tyrinėti klampos sensorius. Vėliau į galvą šovė konkrečių idėjų. Pradėjus dirbti Lietuvoje, kai savarankiškai jau galėjau „daryti savo mokslą“, tas idėjas įgyvendinau. Iš jų išplaukė gražūs rezultatai, kuriuos aprašius ir atsirado šis straipsnis. Kadangi tai yra pirmas mano straipsnis, kurio pagrindinis idėjos autorius ir eksperimentų planuotojas esu, įvertinimas yra labai smagu. Prieš tai į galvą lindo įvairių abejonių. Ar viską gerai apgalvojau, ar šitie rezultatai yra pakankamai svarbūs ir patikimi. Bet jos neturėjo pagrindo. Smagu, kad pirmas blynas neprisvilo. Greičiau, priešingai.

– Paprastais, mirtingiesiems suprantamais terminais galėtum paaiškinti, koks tai atradimas, padėsiantis gydyti nepagydomas ligas?

– Mums pavyko smarkiai praplėsti šiuo metu daugiausiai naudoto klampos sensoriaus jautrumo diapazoną. Analogija būtų termometras. Jei senu pavykdavo matuoti nuo 0 iki 30 laipsnių, dabar – nuo 20 iki 50. Kiek šis atradimas padės gydyti ligas, ateitis parodys. Bet, kaip minėjau anksčiau, vienas iš pagrindinių klampos sensorių taikymų yra nagrinėti, kokie pokyčiai įvyksta ląstelės viduje progresuojant ligoms. Kol kas molekuliniai klampos sensoriai dar nėra labai taikomi. Reikia geriau suprasti, kaip jie veikia, ir pašalinti keletą trūkumų. Maniškis darbas yra vienas iš žingsnių, kuriuos dar reikia atlikti.

– Šiandien dėstai VU Chemijos fakultete, domiesi politika, ilsiesi žaisdamas stalo žaidimus ir sakai, kad mokslininkui būtinas geras humoro jausmas? Prašom apie tai išsamiau.

– Ketvirčiu etato dirbu dėstytoju VU. Pasiruošimas paskaitoms užima daug laiko. Bet jaučiu pareigą dėstyti, perduoti žinias, ugdyti studentus. Ir man pačiam tai naudinga patirtis, nes reikia viešai kalbėti. Kuo aiškiau, kuo suprantamiau. Tokie įgūdžiai visur praverčia. Po pirmo išdėstyto kurso studentų atsiliepimai buvo labai geri. Man tikrai buvo malonu.

Užsienio politika smarkiai pradėjau domėtis po Krymo aneksijos 2014-aisiais. Tiesiog supratau, kad šie dalykai yra labai svarbūs ir gali visiškai apversti žmonių gyvenimus aukštyn kojom.  Tarkim, išrinko Šimonytę ar Nausėdą – nėra taip svarbu. Tuo metu dar gyvenau Anglijoje. Taigi rūpėjo įsigilinti ir suprasti, ko tikėtis toliau, kaip pasaulis atrodys ateityje ir kaip tame naujame pasaulyje seksis Lietuvai.

Pastaraisiais metais pamėgau vienadienius, bet ilgus žygius, organizuojamus „TrenkTuro“. 2017-aisiais pajūriu su žmona nuėjome 50 km. Tada pamažu atstumą didinome iki 100 km. Šį atstumą   kartu įveikėme šią gegužę Liepojoje. Labai sunku, bet po to būna daug gerų įspūdžių. Tiesa, ateityje planuoju apsiriboti mažesniais atstumais. 100 km reikalauja labai daug energijos, gero pasiruošimo. Po žygio ir miegas sutrikdo, nes turi eiti beveik parą. Tarkim, pradėjom po 7 val. ryte, pabaigėme naktį 4 val. paryčiais. 50 km irgi – nemažas atstumas. Žygis trunka ilgai, užtat finišavęs dar nebūni kaip zombis. Žinoma, jei esi geros formos. Taigi dabar planuose 60 km žygis rugsėjo pabaigoje. Šis bus daugiau malonumui. Ne tam, kad praplėsčiau savo galimybių ribas ar pan.

– O kaip atlaikyti neviltį, lydinčią nevykusius eksperimentus? Ar tokių nusivylimų daug buvo?

– Reikia užsiauginti storą odą. Tai dažna doktorantų (man buvo, kaip minėjau), kuriems kliūna rizikingesni projektai, problema. Tokie, kuriuos reikia pradėti nuo nulio. Bet bėgant laikui užsigrūdini ir pradedi žiūrėti į tai labiau filosofiškai. Taip pat svarbu, kad gyvenime, be darbo, būtų kas nors daugiau.

– Ar Lietuvoje jaunam mokslininkui gyventi ir dirbti geros sąlygos? Visi juk skundžiasi…

– Bendrai sakyčiau taip. Vakarų pasaulyje jaunam mokslininkui pagrindinis iššūkis yra gauti pastovų mokslininko darbą. Tai įmanoma tik tapus laboratorijos vadovu. Iki tol darbo sutartis būna terminuota, dažniausiai  dvejų metų. Taigi neturi tvirtos žemės po kojomis, ir tai sukelia nemažai streso jauniems mokslininkams. Laboratorijų vadovais tampa kur kas mažiau nei pusė. Jei grubiai,  gal dešimt procentų. Lietuvoje, jei sekasi bent jau neblogai, nuolatinį darbą gausi. Problema čia  labiau priešinga. Reikia truputį daugiau konkurencijos. Mes čia toli gražu ne taip efektyviai dirbame kaip mokslininkai Vakaruose.

Visi skundžiasi. Ne tik mokslininkai. Tai daugiau atspindi ne realybę, o mūsų būdą. Daug kas aplinkui skundžiasi, tai ir pats pradedi viską matyti tomis pačiomis spalvomis. Verta pagyventi užsienyje ir iš šono pasižiūrėti. Mano paties alga ne kaip programuotojo, bet man užtenka.

– Mes kalbėjomės, matyt, prieš kokius septynerius ar aštuonerius metus. Kaip Tave pakeitė tie metai?

– Smarkiai nepasikeičiau. Gal tiesiog per tuos metus pasidariau brandesnis, mažiau kategoriškas. Charakteris liko panašus. Nors seniai nebegyvenu Rokiškyje, gimtasis miestas man vis tiek prie širdies. Su žmona, šiauliete, namie nesivaržau ir kalbu tarmiškai, aukštaitiškai.

– Ačiū už pokalbį

Projektą iš dalies remia

 

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie