K. Kazlauskaitės archyvo nuotr.

– Karolina, esi jauna medicinos studentė, praktikantė, kaip atsidūrei Libane?

– Tiesiog pasinaudojau pasitaikiusia proga. Buvo toks gyvenimo etapas, kai jautiesi įstrigęs, lyg įklimpęs į liūną, kuriame murkdaisi diena iš dienos. Norėjau atsitraukti, atsidurti kitokioje aplinkoje, su kitokiais iššūkiais. Kolegė užsiminė apie galimybę išvykti akademinių mainų, apsispręsti reikėjo greitai. Registracijai į atranką buvo likusios vos kelios dienos. Ilgai mąstyti man ir nereikėjo – tai buvo lauktasis šansas išsijudinti, praplėsti akiratį. Libaną pasirinkau todėl, kad tai buvo pati tolimiausia valstybė sąraše. Jei jau keisti aplinką, tai kodėl ne kardinaliai, pasineriant į absoliučiai kitokią kultūrą? Po kiek daugiau nei trijų mėnesių jau buvau Beirute.

– Kaip reagavo šeima, artimieji, ar sulaukei palaikymo?

– Jie buvo nustebinti, kad į tokią valstybę apskritai siūloma važiuoti. Mama, žinoma, nerimavo labiausiai, siūlė pasirinkti labiau vakarietišką, saugesnį variantą. Įspėjimai Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje tikrai gali išgąsdinti, ką jau kalbėti apie kaimyninėje valstybėje vykstantį karą (nuo Libano sostinės Beiruto iki Sirijos pasienio vos 65 km). Bet iš esmės artimi žmonės į viską žvelgia su humoru. „Jei ten numirsi, gali negrįžti“, – juokavo jie.

– Prieš išvykdama, domėjaisi daugiau šia šalimi, jos kultūra?..

– Priimdama sprendimą vykti į Libaną apie šią valstybę nežinojau beveik nieko. Tik tokius esminius dalykus kaip vieta pasaulio žemėlapyje, sostinė, akivaizdžius kultūrinius niuansus bei tai, kad ten neseniai vyko karas. Internete paieškojau paveikslėlių, kaip ten maždaug viskas atrodo. Ruošiantis kelionei, ieškant kur gyventi, teko išsiaiškinti daugiau praktinių dalykų, tačiau nuodugnų domėjimąsi šalimi bei jos kultūra atidėjau iki atvykimo, nenorėjau susikurti išankstinių nuostatų.

– Kas labiausiai iš kultūrinių skirtumų įstrigo, galbūt šokiravo, o gal maloniai nustebino?

– Kai kalba pasisuka apie arabiškas šalis, dauguma pradeda galvoti apie islamą, hidžabą, teroristus, užguitas moteris ir pan. Libanas yra viena labiausiai vakarietiškų valstybių Arabų pasaulyje. Iš dalies tai nulėmė faktas, jog dvi didelės religinės grupės, padalinusios populiaciją beveik pusiau – krikščionys ir musulmonai – sugeba sugyventi kartu. Aišku, išlieka tam tikras atsiskyrimas, bandoma išlikti savame burbule. Beirute per penkias minutes gali atsidurti ir musulmoniškame rajone, kur alkoholio nerasi, ir krikščionių zonoje, kur susiformavusi ištisa barų gatvė. Tie rajonai vizualiai labai skiriasi, taigi jautiesi, lyg būtum nukeliavęs į kitą vietovę. Užtrunka aprėpti, suvokti, jog visa tai yra viename mieste.

Beje, įdomus faktas – Beirutas savo plotu, neaprėpiant priemiesčių, yra panašaus dydžio kaip Rokiškio miestas.

Vis dėlto tas bendruomenių balansas labai trapus. Toks trapus, kad šalyje nevykdomas gyventojų surašymas. Turint omenyje jų visą politinę sistemą, baisu, kas nutiktų, jei vienaip ar kitaip kažkur būtų užfiksuoti svarūs vienos religinės bendruomenės pokyčiai.

Pats maloniausias kultūrinis skirtumas yra žmonių mielaširdingumas. Visi be galo draugiški, paslaugūs, svetingi. Negirdėjau nė vieno bjauraus žodžio, nebuvo nė vieno nemalonaus incidento, įkyraus dėmesio ir pan. (šie dalykai apie save priminė vos grįžus į Lietuvą).  Libaniečiai, susidūrę su turistu, visų pirma nori palikti jam gerą įspūdį, kad pasaulis sužinotų, kokia tai puiki, įdomi šalis. Kad nebijotų atvažiuoti pasižiūrėti patys. Jie didžiuojasi savo gamta, maistu, kultūriniu palikimu.

– Kokiame universitete teko tęsti studijas?

– Beiruto arabiškajame universitete (Beirut Arab University). Pavadinimas kiek klaidinantis, turint omenyje, kad ten dėstoma anglų kalba.

– Kaip Libane organizuojami mokslai? Ar skiriasi medicinos studijos ten ir Lietuvoje, apskritai – gal pastebėjai esminių švietimo skirtumų?

– Lietuvos ir Libano švietimo sistemos smarkiai skiriasi. Mažieji eina į prancūzišką arba anglišką darželį. Mokyklose – tas pats – mokomasi tomis kalbomis.

Universitetuose taip pat dėstoma arba prancūziškai, arba angliškai. Dalis universitetų yra sukurti pagal amerikietišką modelį, kiti – pagal įprastą mums. Taigi medicinos studijos Libane vyksta skirtingais modeliais: šešerių metų vientisos studijos anglų arba prancūzų kalbomis; arba amerikietišku modeliu, kai stojama jau turint bakalaurą ir studijuojama ketverius metus prancūzų arba anglų kalbomis.

Beiruto arabiškajame universitete šešerių metų programa dėstoma anglų kalba, tačiau studijuos struktūruotos šiek tiek kitaip nei Lietuvoje, nors turinys panašus.

Kiek kitaip organizuojami ir atsiskaitymai, sudėtingesnė galutinio vertinimo struktūra, bet man didžiausią įspūdį paliko požiūris į studentą. Lietuvoje kaip tik kalbama apie jaunųjų gydytojų patiriamą dėstytojų spaudimą. Ten nieko panašaus nėra. Mano gimtinėje tipiška studentus žeminti, vadinti kvailiais, net iš anksto konstatuoti, jog būsime prasti specialistai – lyg tai skatintų stropiau mokytis. O iš tikrųjų tik imi privengti, prisibijoti tų dėstytojų. Libane su mumis elgiamasi pagarbiai, draugiškai, primenama nepasilikti visko paskutinėms dienoms, mokytis iš kitų klaidų manant, kad niekas nėra nuo jų apsaugotas (aišku, jei susimausi itin grubiai, būsi išplūstas klinikos vadovo, bet, jokiu būdu, nenuvertintas „į ateitį“) .

Įsivaizduokit, specialistas baigia dėstyti savo kurso dalį, po paskutinio užsiėmimo apsikabina su studentais, nusifotografuoja atsiminimui, po to grupiniame chat’e visi keičiasi padėkomis, širdelėms, lektorius sako „I love you all“ (liet. „myliu jus visus“). Tai štai toks ten santykis.

– Moterų padėtis musulmoniškame pasaulyje yra kitokia nei Vakaruose. Ar susidūrei su kokiais nors sunkumais?

– Ne. Iš pradžių pati mąsčiau – ar tik nenusipirkus ilgų sijonų… Laimei, Libane kiekvienas yra laisvas rengtis taip, kaip jam priimtina. Net užklydus į konservatyvų rajoną nieko blogo nenutiks, tačiau nerekomenduojama gerbti svetimą kultūrą. Skara ir (ar) abaja buvau prisidengusi tik apžiūrinėdama mečečių vidų.

Nors už Libano moterų teises dar reikėtų pakovoti, kasdienybėje nesusidūriau su jokiais suvaržymais dėl savo lyties.

– Ar jauteisi saugi Libane? Ar vietiniams nebuvai „balta varna“?

– Buvau balta varna tiesiogine prasme – traukiau kitų akį savo odos spalva. Dėl ryškių plaukų vietiniams tikriausiai atrodžiau esanti iš kitos planetos. Egzotika. Tačiau sulaukiau tik dėmesio ir komplimentų. Aprangos prasme nesu išskirtinė. Visi laikosi pagarbaus atstumo, nepasitaikė priežasčių nesijausti saugiai. Nusikalstamumo lygis šioje valstybėje žemas, manau, prie to reikšmingai prisideda religija.

Buvau Libane ir prasidėjus protestams. Pažįstami iškart pašiurpo – siaube, o jei pasitaikys kokie savižudžiai sprogdintojai… Teko raminti, kad šitokie metodai ten nelabai populiarūs. Apskritai tie protestai ganėtinai taikūs, į juos tėvai vedėsi savo mažamečius vaikus.

– Kaip gydytojo karjera vertinama Libane?

– Tai gerbiama profesija. Medicina užtikrina neblogą gyvenimo standartą. Tiesa, Libane gydytojų stokos nėra. Mažas šalies plotas, taigi ir ligonių skaičius mažesnis, o pacientų srautus apriboja finansinės bėdos. Medikų paruošiama daug, o mokslus baigusieji kitur linkę sugrįžti į gimtinę. Vadinasi, konkurencija yra milžiniška. Gal atidaryti šeimos gydytojo kabinetą savo kaime ir nėra sunku, bet įsidarbinti vienoje prestižinių privačių ligoninių – tikrai taip.

– Kokia yra gydytojo kasdienybė Libane?

– Tai yra sudėtingas klausimas, net jei bandyčiau apie Lietuvą papasakoti. Kita vertus, visur, kur nėra karų ar kitokio chaoso, ta kasdienybė tipiška. Darbas ligoninėje įprastai prasideda 7 val., nebent budi per naktį. Maksimalus darbo valandų skaičius Libane – 48 val. per savaitę. Viršvalandžiai apmokami pagal vietinius įstatymus. Tiesa, nemažai gydytojų turi papildomų veiklų bendruomenės ligoninėse, kur paslaugas teikia už socialinę kainą ir (arba) dirba su studentais. Jei esi rezidentas, ligoninėje faktiškai gali gyventi, nes „tradiciškai“ esi daugiau ar mažau išnaudojamas kaip pigi, pasirinkimo neturinti darbo jėga, tavo viršvalandžiai neskaičiuojami.

– Ar turėjai laisvo laiko? Ką mėgdavai veikti?

– Turėjau laisvus vakarus, kartais popietes ir savaitgalius. Šiokiomis dienomis leidau laiką su draugais, tiesiog tyrinėjau miestą, ragavau vietinio maisto, bandžiau susipažinti su vietine kultūra. Savaitgaliais galėjau daugiau laiko skirti tipiškesniam turizmui, tarkime, vaikštinėti kartu su gidu teminiu turu ar nuvykti į kokį miestą (pvz., Byblos, esantį UNESCO pasaulio paveldo sąraše). Deja, kai prasidėjo protestai, užsidarė dauguma muziejų, kurį laiką buvo užblokuoti keliai iš miesto, tad ir mano turistinės veiklos buvo apribotos ir visų planų įgyvendinti nespėjau. Teks sugrįžti.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie