V. Adomėno archyvo nuotr.

– Grįžkime prie akcijos „Knygų Kalėdos“. Dovana bibliotekai – tai, sakyčiau, labdaringas darbas. Ar esi dar kam nors finansiškai padėjęs ar aukojęs, savanoriavęs? Kokios tai buvo situacijos?

Stengiuosi prisidėti ten, kur leidžia galimybės, kur manau, kad reikalinga, kad tai gali kažką pakeisti.

Dirbu informacinių technologijų srityje, todėl džiaugiausi galėdamas prisidėti prie akcijos „Kompiuteriukai Lietuvos penktokams“, kurios metu buvo aukojami kompiuteriukai programavimo pamokoms (Vilius juos dovanojo Pandėlio gimnazijos mokinukams – aut. past.). Manau, kad tokia akcija ypač svarbi, nes programavimo žinios tikrai gali praversti dabartinėms ir ateitiems profesijoms.

„Knygų Kalėdų“ akcija parodė, kad kartu galime prisidėti dar daugiau. Labai džiaugiuosi, jog šeima ir draugai taip entuziastingai sutiko joje dalyvauti. Drauge padovanojome knygų už daugiau negu 250 eurų! Kitais metais planuojame surinkti dar daugiau.

– Dovanodamas knygų, dovanojai džiaugsmą kitiems, o pats kokią literatūrą mėgsti skaityti? Kas sudomina?

Stengiuosi skaityti įvairias knygas, kurios praturtina žinių bagažą, kurias skaitant tenka pasukti galvą ar tiesiog gerai praleisti laiką. Bandau savęs nevaržyti ir skaitau tai, kas tuo periodu man atrodo įdomu.

Kai kada labiau susidomiu klasikiniais kūriniais, kuriuos gyvenime „būtina“ perskaityti. Kitą kartą skaitau tai, kas yra populiaru. Pavyzdžiui, Kalėdų proga gavau Yuval Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Tai įdomi knyga, kurią lengva skaityti, taip pat galiu sužinoti naujų dalykų.

– Dirbi Liuksemburge, „Vodafone“ telekomunikacijų bendrovėje. Jos būstinė įsikūrusi Didžiojoje Britanijoje. Skelbiama, kad „Vodafone“ yra pirmoji pasaulyje telekomunikacijų bendrovė pagal pajamas ir antra pagal klientų skaičių, jos tinklai veikia daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių, ji turi maždaug keturiasdešimties partnerių tinklus. Kaip pakliuvai į šią bendrovę? Kokios Tavo pareigos? Už ką esi atsakingas?

Istorija paprasta – „Vodafone“ parodė susidomėjimą socialiniame tinklalapyje „LinkedIn“ (tai „Microsoft“ bendrovės profesinis socialinis tinklas, kuris skirtas bendrauti su verslo partneriais, užmegzti naujus profesinius ryšius ir ieškoti darbo ar darbuotojų – aut. past.). Pasikalbėjome, jiems tiko mano turimos žinios ir kompetencijos, o man tiko jų pasiūlytos sąlygos. Su būsima žmona Aiste susidėjome daiktus, atsisveikinome su šeima bei kolegomis „Danske Bank“ ir išvykome. Dabar tai atrodo lyg paprastas, greitas sprendimas, tačiau tuo metu jį priimti nebuvo lengva.

Liuksemburge yra „Vodafone“ centrinė pirkimų organizacija, kuri yra atsakinga už tai, kaip visa „Vodafone“ grupė leidžia pinigus pirkdama įrangą, prekes ir paslaugas iš išorinių tiekėjų. Aš esu kategorijos vadovas IT infrastruktūros komandoje, dirbu su įvairiais projektais, kurių metu plečiame, modernizuojame savo IT infrastruktūrą pasaulyje. Labiausiai esu įsitraukęs į derybas su tiekėjais bei projektinį darbą.

– Tavo bendradarbiai – tarptautinė komanda. Kokia kalba bendraujate darbe?

„Vodafone“ Liuksemburge labai išsiskiria savo tarptautine komanda. Turiu 350 kolegų, atvykusių iš 50 skirtingų valstybių. Turiu progą susipažinti su įvairiais žmonėmis, kultūromis. Tai yra ypač įdomu, tačiau atsiranda tam tikrų iššūkių – labai svarbu tinkamai komunikuoti, nepamiršti, iš kokių skirtingų kraštų esame atkeliavę.

Oficiali korporatyvinė kalba yra anglų, todėl visą laiką darbe ją ir vartojame. „Vodafone“ veikia 28 pasaulio šalyse, todėl kasdien girdžiu kolegas kalbančius ispaniškai, arabiškai ar kitomis kalbomis. Galiu tik patvirtinti, jog yra labai svarbu mokytis kalbų. Anglų kalba tapo tiesiog būtina, tačiau papildomos kalbos gali atverti dar daugiau galimybių.

– Ar save laikai emigrantu?

Kažkuriuo metu žodis „emigrantas“ įgavo visuomenėje tam tikrą neigiamą atspalvį. Iš esmės emigracijos nelaikau negatyviu reiškiniu. Taip, atitinku „emigranto“ apibrėžimą, tačiau nesu nutraukęs ryšių su savo šeima, gimtuoju kraštu. Man rūpi, kas vyksta tėvynėje, aktyviai domiuosi politiniu ir socialiniu gyvenimu. Džiaugiuosi, jog galiu išbandyti save didelėje tarptautinėje kompanijoje, tačiau šia galimybe galėjau pasinaudoti tik išvykdamas iš Lietuvos.

– Nors gyveni Vokietijoje, dirbi Liuksemburge, tačiau prie Tavo gimtųjų namų Pandėlyje iškelta Lietuvos vėliava su Vyčiu, knygas dovanoji gimtojo miesto bibliotekai. Kaip manai, ar tiesa, kad išvykusieji labiau myli gimtąjį kraštą nei nuolat jame gyvenantieji?

Ne, nemanau. Tiesą sakant, net negalvoju, kad gyvenamoji vieta gali padėti išmatuoti tavo meilę gimtajam kraštui. Yra daugybė puikių žmonių, kurie myli, puoselėja gimtąjį kraštą jame gyvendami. Kita dalis gali būti kažkur toliau, tačiau tai nieko nekeičia – grįžę namo, jie čia jaučiasi savi.

– Ar dažnai grįžti į Lietuvą, į Pandėlį? Ar pastebi kokių nors pokyčių (žmonių tarpusavio santykiuose, aplinkoje ir pan.) Rokiškyje, periferijoje? Ar jie į gerąją pusę?

Stengiuosi grįžti keletą kartų per metus. Lietuvoje likę šeimos nariai, draugai, todėl visada stengiamės palaikyti ryšius, susitikti. Taip pat dažnai sulaukiame svečių Liuksemburge. Šiais laikais labai paprasta vieniems pas kitus atvykti – skrydžio trukmė tik dvi valandos.

Sunku vertinti pokyčius, nes ne tiek jau ilgai esame išvykę, tik pusantrų metų. Lietuvoje mums taip pat nebuvo blogai, mūsų išvykimas labiau susijęs su karjeros galimybėmis nei su kažkokia neigiama situacija. Be abejonės, visada norisi matyti tik teigiamų pokyčių – stipresnes bendruomenes, daugiau pagarbos, didesnę visuomenės skaitmenizaciją. Manau, kad teigiamų pokyčių gali atnešti tiek žmonės, gyvenantys ir dirbantys mūsų rajone, tiek ir išvykę svetur. Viskas mūsų rankose.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

 

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie