– Šiek papasakok apie save?
– Man 21-eri. Baigiau Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Dabar studijuoju Vilniaus dizaino kolegijoje, esu mados dizaino studentė. Laisvalaikiu siuvu ir kuriu drabužius sau bei kitiems. Turiu susikūrusi savo puslapį „appensa“, su kurio ženklu gaminu peteliškes. Bent jau kas antrą savaitgalį grįžtu į Rokiškį, nes pasiilgstu šeimos. Kartu man reikia siuvyklos, kurią turi mama, juk studijuoju dizainą. Ten yra daugybė audinių, siūlų visokių daikčiukų, kurių man vis prisireikia studijoms. Taigi grįžtu pasisemti ir idėjų, pasirinkti daiktų. Niekada nemaniau, jog dirbsiu su dizainu, nors, galima sakyt, užaugau audinių parduotuvėje ir siuvykloje. Viskas apsivertė tik vienuoliktoje klasėje. Manau, vis tiek daugiausia įtakos pasirinkimui padarė mama.
– Koks buvai vaikas – išdykusi neklaužada ar tėvų klausydavai ir nekėlei rūpesčių?
– Buvau paklusnus vaikas. Visuomet stengdavausi laikytis namų taisyklių, nuo tėvų nieko per daug neslėpti. Todėl visuomet turėjome gerus tarpusavio ryšius. Turbūt todėl jie man suteikė pakankamai daug laisvės ir pasitikėjimo. Už tai esu jiems labai dėkinga.
– Kuo mokinė būdama domėjaisi? Kada koks madų žurnalas (mergaitėms juk būna taip) pateko į rankas ir supratai: noriu būt dalis to madų pasaulio?
– „Madų pasaulyje“ aš, galima sakyti, užaugau. Nors mano „madų pasaulis“ buvo tik mūsų mažame Rokiškyje, tačiau nuo mažens mačiau, kaip dirba siuvėjos, kaip gimsta drabužiai teatrams, privatiems klientams ir panašiai. Mama įtraukė į darbą, susijusį su drabužiais, dizainu, puošyba. Per daug susidomėjimo šiais dalykais paauglystėje nerodžiau, bet niekada neatsisakiau padėti. Turbūt taip metai iš metų ir atsirado meilė drabužiams, kūrybai, grožiui. Rimtai žiūrėti į siuvimą pradėjau tik 11-oje klasėje, kai brolis paprašė pasiūti peteliškę naujiesiems metams. Po to ir užsikabinau, pradėjau siūti draugams, pažįstamiems, vėliau atsirado klientų bei klienčių iš kitų miestų, kurie taip pat norėjo peteliškių. Laikui bėgant susikūriau ženklelį „appensa“, su kurio vardu ir gimsta šie mano maži kūriniai. Stengiuosi juos kurti kuo įvairesnių modelių, iš kuo skirtingesnių medžiagų. Svarbu, kad nebūtų vienodų. Peteliškes siuvu iš medžiagų, kurių lieka po drabužių gaminimo. Todėl, galima sakyti, prisidedu prie ekologiškos/tvarios mados kūrimo. Galiu ilgai sėdėti būtent prie siuvimo, mėgstu smulkias, ypač rankų darbo, detales. Piešimas ir eskizai lieka labiau nuošalyje. Nes kurti man paprasčiau laikant rankose medžiagą, kai prieš akis stovi manekenas.
– Lengvai pasirinkai, kur studijuosi, ar abejojai? Kaip įsivaizduoji, kuo tapsi baigus mokslus, kuo norėtum būti?
– Studijas mados dizaino srityje pasirinkau jau tvirtai žinodama, ko noriu. Dabar galiu drąsiai teigti – esu ten, kur ir turėčiau būti. Ką tiksliai veiksiu, dar nežinau, bet tikrai žinau, jog dirbsiu būtent šioje srityje. Gal kursiu pati, gal dirbsiu užsienio ar Lietuvos dizainerio namuose. O gal masinės gamybos fabrike. Šiandien noriu kuo daugiau išmokti, pamatyti, pasisemti idėjų, užmegzti pažinčių. Svarbiausia – stengsiuosi per ilgai neužsibūti vienoje vietoje.
– Papasakok, kaip atsidūrei praktikoje pas Ramunę Piekautaitę, ir, jei gali, atskleisk tos madų pasaulio virtuvės detalių.
– Šią vasarą mano vienas iš studijų atsiskaitymų buvo praktika. Turėjome patys atsirasti vietą, kur norime padirbėti ir įgyti žinių. Aš pasirinkau R. Piekautaitės mados namus. Labai džiaugiausi, kada buvau ten šiltai priimta. Praktikos metu bendradarbiavome su Japonijos mados atstovais. Jiems buvo ruošiama ir siunčiama R. Piekautaitės 2019 m. pavasario/vasaros kolekcija. Buvau maloniai nustebinta pačios dizainerės paprastumo, draugiškumo bei itin profesionalaus kolektyvo. Džiaugiuosi, jog man teko pabūti išskirtinio braižo mados namuose kartu su profesionaliais gamintojais ir pamatyti tą virtuvę iš vidaus. Dalyvavau fotosesijose, padėjau ruošti drabužių, medžiagų pavyzdžius, techninių piešinių aplankus. Ši dizainerė mane žavi įdomiais modelių sprendimais. Viena vertus, jie yra paprasti, bet kiekvienas rūbas turi įdomią detalę.
– Iš kur pati kurdama semiesi idėjų? Juk tas drabužių pasaulis – toks margas, tiek visko jame jau prikurta?
– Šiuo metu drabužius kuriu daugiausia studijoms. Jie turi būti daugiau avangardinio tipo. Idėjos ateina daug naršant internete bei vartant žurnalus ir knygas. Jos susijusios ne tik su apranga, jos dizainu, bet ir su architektūra, grafika, interjeru, ypač tapyba, šiuolaikiniu metu.
– Madoje sunku prasimušti?
– Manau, kuo toliau, tuo sudėtingiau. Vien Lietuvoje yra labai daug įvairių kūrėjų, kurie gamina neįtikėtinai gražius drabužius, aksesuarus. Man pačiai ne kartą kilo klausimas, kaip dar ką naujo atrasti, kaip padaryt ką įdomaus, kai visas pasaulis dabar įsisukęs į mados, jos tendencijų grandinę, kai kiekvieną dieną išleidžiama vis kai kas naujo? Tačiau, laikui bėgant, atsiranda nedidelių užuominų mintyse. Su jomis gimsta visai įdomūs ir netikėti sprendimai. Manau, kad, turėdami labai didelį norą ir įdėdami labai daug darbo, mes visi galime pasiekti bet ką.
– Ar pati daug dėmesio skiri savo išvaizdai, aprangai? Koks tavo stilius? Ar gali nepasidažiusi išeit į gatvę, be kokių stiliaus daikčiukų savęs neįsivaizduoji?
– Mano stilius kiekvieną dieną gali būti vis kitoks. Elegantiškas, klasikines sukneles ir aukštakulnius mėgstu lygiai taip pat kaip ir apsmukusius džinsus bei sportinius kedus. Makiažui neskiriu per daug laiko. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Kartais mėgstu pasiryškinti akis bei lūpas, o kitąkart ir nesidažiusi jaučiuosi puikiai. Manau, kad itin ryškus makiažas labiausiai tinka didesnėmis progomis. Tada, kai jaučiuosi ypatingai. Aksesuarai kaskart būna skirtingi, tačiau be rankinės ar kuprinės jausčiausi tikrai nepatogiai. Kol kas dar tik ieškau savo „braižo“. Bandau atrasti tai, kas mane „vežtų“ kūryboje. Ne tiek koncentruojuosi į tai, ką man apsirengti, o į tai, ką sukurti, kad kitos panelės/moterys norėtų dėvėti. Pati labai nemėgstu neestetiško įvaizdžio, nešvarių batų, nusidėvėjusių drabužių. Visa kita yra, kaip sakoma, skonio reikalas. Manau, kad šiais laikais madoje griežtų taisyklių nebėra.
– Kokie madų kūrėjai – tavo mylimiausi?
– Seku įvairiausius Lietuvos ir užsienio dizainerius. Stengiuosi neprisirišti ir atrasti vis naujų. Mane žavi ne kūrėjų vardai, o jų darbai. Todėl negalėčiau sakyti, jog stebiu tik populiariausius ir labiausiai žinomus. Jeigu reikia paminėti keletą jų, tikrai žaviuosi R. Piekautaitės, Alexandero McQueeno, Christiano Dioro, Chanel kūriniais. Dioras ir Chanel mane žavi tuo, kad drabužiai visuomet dvelkia klasika, bet kartu yra pritaikomos kruopščiai siuvinėtos puošnios detalės.
Būtų smagu turėti pasaulinio lygio dizainerio drabužių, tačiau kažin, ar jie suteiktų man tiek daug laimės. Būčiau kur kas laimingesnė, jeigu nors akies krašteliu galėčiau pamatyti, tarkim, „Chanel“ gamybinio proceso virtuvę.
– Kas tau yra graži moteris, vyras, gali ir konkrečiai įvardinti?
– Sakyčiau, graži moteris tai – visuomet susitvarkiusi, elegantiška, nuoširdi, spinduliuojanti meile bei pasitikėjimu. Bet žinau, kad tikrai ne visada būname tokios. Gal tai ir yra viso grožio esmė – būti visokia. Ir, svarbiausia, neapsimesti tuo, kuo šiandien tikrai nenori būti.
– Ačiū už pokalbį.
