J. Giriūno archyvo nuotr.

– Kelerių metų pradėjai žaisti krepšinį? Gal buvo „užkabinusios“ kitos sporto šakos? 

– Krepšinio kamuolį į rankas paėmiau dar vaikystėje, turbūt prieš pradėdamas lankyti mokyklą, aišku, krepšiniu to nepavadinsi… Tiesiog su tėčiu ar draugais mėtydavome į krepšį, žaisdavome. Krepšinio būrelį pradėjau lankyti mokykloje pas mokytoją Rimantą Mickį. Jis mus ne tik treniruodavo, bet ir savo transportu po treniruočių į gretimus miestelius namo išvežiodavo. Prie besitreniruojančiųjų Rokiškio kūno kultūros ir sporto centre prisijungiau vėlai, gal 7-oje ar 8-oje klasėje. Paauglystėje lankiau lengvosios atletikos treniruotes, bet tai buvo tik laikinas užsiėmimas.

– Ar dabar dar žaidi krepšinį?

– Krepšinio nebežaidžiu jau senokai, reguliarias treniruotes dėl sveikatos problemų nutraukiau universitete, prieš kokius šešerius metus. Paskutiniais metais, darbo grafikui tapus ypač intensyviam, užtenka to, kad kaip treneris beveik visą dieną praleidžiu krepšinio salėje.

– Papasakok, kaip atsidūrei Utenos „Juventus“ klube? 

– Jei ne Nacionalinė krepšinio akademija (NKA), turbūt taip ir nebūčiau atvykęs į Uteną, o tuo labiau į „Juventus“ klubą. Utenoje trūko trenerių, dirbančių su vaikais, tad šie kreipėsi į mūsų akademiją su prašymu padėti rasti specialistą. Prieš pat sezoną, sulaukiau NKA direktoriaus pasiūlymo keltis į Uteną. Kiek pasvarstęs, sutikau. „Juventus“ klube atsiradau antrajame jo sezone. Parodžiau iniciatyvą ir sulaukiau klubo vadovų pasiūlymo prisijungti. Dirbu iki šiol.

– Koks yra darbo pobūdis?

– Neskaitant treniruočių proceso, rungtynių metu aš stebiu ir žymiuosi, kaip mūsų komanda atlieka derinius. Ilgiausiai ruošiasi treneris-skautas. Jam tenka stebėti varžovų rungtynių vaizdo įrašus ir aprengti svarbiausių momentų iškarpas, kad būtų galima perteikti žaidėjams kuo trumpiau ir aiškiau. Įprastai rengiame dvi treniruotes per dieną, kartais vaizdo peržiūras.

– Kaip sekasi mokytis iš LKL kalibro trenerių?

– Darbą su LKL kalibro treneriais vadinu neįkainojama patirtimi. Iš pradžių tos naujos naudingos informacijos buvo tiek daug, kad net sunku buvo spėti viską priimti. Tad drąsiai galiu teigti, kad geresnių sąlygų tobulėti net negalėjau įsivaizduoti.

– Atskleisk LKL virtuvę: treniruotės, žaidėjų disciplina, kelionės į varžybas… Gal pasitaiko sunkių ar linksmų momentų? Ko nepastebi sirgaliai?

– Dažniausiai rengiamos dvi treniruotės per dieną – rytinė ir vakarinė, taip pat vaizdo peržiūros. Rytais įprastai dirbame ties individualiais žaidėjų įgūdžiais, vakare didžiausią dėmesį skiriame komandinio žaidimo tobulinimui, taktikai. Žaidėjai yra profesionalai, už tai jie gauna atlyginimus, tad problemų dėl disciplinos bent mūsų klube nėra – visi žino, kad už nusižengimus yra atitinkamos baudos. Ankstesniais sezonais pasitaikydavo problemų ir kuriozų dėl legionierių amerikiečių, bet šiemet turbūt pirmi metai, kai mūsų amerikiečiai žaidėjai neįprastai intelektualūs ir ramūs. Žinoma, treniruočių metu būna visko, pasikarščiuoja, tarp žaidėjų įvyksta koks mini konfliktas… Tai natūralu, nes emocijos – sporto dalis, net ir per treniruotes niekas nenori pralaimėti. Į rungtynes visi keliaujame komandos autobusu. Galioja nerašyta taisyklė, kad žaidėjai negali važiuoti atskirai. Sunkiausia turbūt pralaimėjus laukti kitos savaitės rungtynių, kad galėtum pasitaisyti, o linksmų momentų tikrai netrūksta, bet tai, manau, reikėtų išlaikyti komandos viduje.

– Tavo treniruotas Rokiškio krepšinio klubas „Feniksas“ pernai pasitraukė iš Regionų krepšinio lygos (RKL), nors buvai labai užsidegęs naujajam sezonui. Kokie buvo planai?

– Tiesą pasakius, prieš pirmąjį sezoną buvau labiau užsidegęs. Galimybė žinias pritaikyti praktikoje bei realizuoti idėjas man, jaunam treneriui, buvo kur kas svarbiau už finansinę pusę. Tačiau teko įvertinti realybę: tik kartą prieš sezoną į treniruotę pavyko surinkti 10 žaidėjų. Tada susimąsčiau, ar verta dirbti treneriu, jei žaidėjus sutinki tik rungtynėse ir korekcijų gali imtis tik jų metu. Nepaisant to, vasarą su „Fenikso“ klubo vadovu Nauriu Šiupiniu dar svarstėme galimybę startuoti naujajame sezone, bet daug kas priklausė ne nuo mūsų… Deja, teko pasitraukti iš RKL. Vasarą susirinkti visai komandai nėra realu, tad turėjau planų bent individualiai dirbti su mūsų vietiniais žaidėjais, ypač su vienu buvusių lyderių Laurynu Bimba, kurio duomenys tinkami rungtyniauti kur kas aukštesniame lygyje. Žinoma, tam reikia daug sunkaus ir tikslingo darbo.

– Ko trūksta Rokiškiui, kad turėtume stiprią RKL komandą?

– Matant dabartinę rajono krepšinio situaciją, turbūt reikėtų apskritai džiaugtis, jei Rokiškiui vėl pavyktų suburti RKL komandą. Vaikų rajone mažėja, tad ir sportuojančiųjų vis mažiau, tokių, kurie bent iš dalies atitiktų RKL lygį, o ir tie patys išvažiuoja studijuoti. Tad nelieka nieko kito, tik kviestis išvykusius kraštiečius arba vadinamuosius „legionierius“. Šiuo atveju viską lemia finansai, todėl belieka tikėtis, kad kažkam pavyks suvienyti rajono savivaldybę, verslą ir krepšinio bendruomenę. Jei taip nutiks, gal ir sugrįš Rokiškis į RKL čempionatą.

–  Ko labiausiai trūksta jauniesiems krepšininkams, kad ateityje Lietuvos vardas skambėtų vis garsiau?

– Svarstyta, kad Lietuvoje neišauginama žaidėjų, kurie būtų stiprūs individualiai. Dabar per jaunosios kartos treniruotes skiriamas kur kas didesnis dėmesys žaidimui vienas prieš vieną ir individualiai technikai. Turime daugybę jaunų techniškų vaikų, tad net neabejoju, kad ateityje ir LKL pirmenybėse turėsime kur kas techniškesnę vietinių žaidėjų kartą. Po 5–10 metų sužinosime, ar tai padės skambėti Lietuvos vardui vis garsiau.

– Ką, be darbo „Juventus“, dar treniruoji?

– Be darbo klube, turiu dvi moksleivių grupes Utenos DSC ir 5–6 metų darželinukų vieną grupę. Nors dėl laiko trūkumo kasmet vis planuoju su darželinukais nebedirbti, bet vieną grupę vis pasilieku, nes, dirbdamas su mažaisiais, gauni labai gerų emocijų ir pats tarsi vaiku pabūni.

– Kokie Tavo ateities planai, o gal svajonės? Ar stiprinsi savo kompetencijas kaip treneris?

– Toli neplanuoju, tiesiog užsibrėžiu sezono tikslus ir kasdien tikslingai dirbu, kad juos pasiekčiau. Vasarą, kaip ir kasmet, dalyvausiu Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos seminaruose, bet dabar, sukūrus specialią asociacijos internetinę platformą, dažnai seminarus žiūriu tiesiog internetu, jų ten daugybė, tiesiog reikia atsirinkti, kas pačiam naudinga, o kas ne.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie