Žaidimų nepakako, troško rezultato

Iš pradžių apie jaunimo teatro studiją pasakoti patikima Martynui, kuris vadinamas direktoriumi. Šypsodamasis vaikinas patikslina, kad draugai taip jo nevadina, tik vadovė. Kodėl? „Taip savaime išėjo. Esu vyriausias. Arčiau jaunimo negu Sonata. Turiu galvoje amžiaus skirtumus. Man paprasčiau bendrauti su jaunimu“, – sako „direktorius“. S. Babickienė papildo: „Šio būrelio misija – laisvalaikio užimtumas teatru. Pernai Martynas buvo nepatenkintas – nesimatė jokio rezultato, nes žaidėme teatrą: vaidinome situacijas, improvizavome. Jis vis sakydavo, kad reikia vienyti kolektyvą. Šįmet jam tai pavyko, tad jį nesąmoningai pradėjau vadinti direktoriumi kaip vienytoją. Jis vyriausias, juo pasitikiu ir per jį perduodu savo norus, kuriuos paskelbia kitiems. Nors iš tiesų ne vienas būrelio narys galėtų direktoriumi būti.“

Pasaldintas gyvenimas

Ar ir kiti turi kokių nors pareigų? Pasirodo, jiems labai svarbu, kad studijoje netrūktų … cukraus, mat joje dažnai geriama arbata, žiūrimi filmai. Dabar cukrų atstoja dovanotas medus. Kadangi PUDC yra netoli gimnazijos, tai kartais ir per pertraukas atbėgama atsigerti arbatos. Rūpintis, kad būtų kuo ją pasaldinti, patikėta Augučiui. Vadovė pasidžiaugė, kad vienuolikos žmonių kolektyve net šeši vaikinai, tad įmanoma rinktis įvairesnį repertuarą, iniciatyvūs vyrukai kelionėse sutvarko ir surūšiuoja dekoracijas, netenka sukti galvos, kas gręžtuvu prisuks varžtą ar atliks kitus darbus, kurie merginoms ne pagal jėgas. „Nors plauname ir puodelius“, – nesusileido vaikinai.

Antrieji namai – postmoderinizmo stiliumi

Studija PUDC patalpose – jaunųjų aktorių erdvė. Ją per žiemos atostogas patys dekoravo. Iš pradžių planavo pavaizduoti žvaigždėtą dangų, bet, prisipažįsta, „išėjo postmodernizmas, improvizacija“.

Kelis kartus per savaitę renkamasi į studiją? Sonata sako, kad repetuoti priklauso du kartus, bet… Jos mintį tęsia Martynas: „…būnam kiekvieną dieną nuo (pauzė – aut. past.) iki tol, kol užrakinamas centras. Kartais ir šeštadieniais, ir sekmadieniais.“ Norėtų būti ilgiau, bet mokytojai reikia laisvadienių.

Paaugliai vardina, kas juos čia traukia. Tai draugai, gera atmosfera, laisvumas, saviraiškos galimybė, proga pakeliauti, geras laisvalaikio praleidimo būdas, naujos patirtys ir, be abejo, teatras. Pavyzdžiui, Kornelija iš viso kolektyvo narių išsiskiria tuo, kad jai norisi konkretaus aktorinio darbo ir repeticijų, o ne žaidimų. Tiesa, kai ką čia atviliojo romantiški jausmai, bet apie juos susižvalgydami nutyli.

Kokios patirties įgijo bevaidindami? Jiems skirtoje patalpoje stovi pianinas, tad trys berniukai juo bent minimaliai pramoko groti. Broliai Osvaldas ir Martynas pripažįsta, kad scena juos išmokė laisviau jaustis prieš žmones, ypač nepažįstamus. Augutis įvardina tiesiai šviesiai – studija tapo antraisiais namais.

Taisyklės

Sonata atskleidžia paslaptį – visi turi slapyvardžius. Kartais į klasę nepatenki, jei jo nepasakai. Jos slapyvardis mama. Pasak jaunimo, „mama“ daug ką leidžia, bet jie turi susikūrę ir taisyklių. Pavyzdžiui, nevalia ant sofos lipti apsiavus batais ir apskritai geriau „nedaryti nesąmonių“. Teatro veteranais vadinami Viltė, Kornelija, Martynas sako, kad naujokų neskriaudžia, nes visi pažįstami. Su jais sugyvena draugiškai, nors interesai išsiskiria. Martynas pateikia pavyzdį: „Vyresnieji mėgstam ant sofos pagulėti, o jaunimui reikia išsilakstyti, tai jie bėgioja aplinkui, o mes gulim – išsiskiria interesai. Neišvarome nė vieno naujoko, nebent pats supranta, kad čia jam neįdomu, negali pritapti, tada išeina. Atsisijoja patys.“ Visgi jaunylės kuklios, jos neseniai įsiliejo į kolektyvą ir laisviau jaučiasi scenoje nei pokalbio metu.

Spektaklį tebekuria tarsi žaisdami, bet improvizacijos kai kam ištampo nervus

Repeticijos jauniesiems aktoriams netampa rutina, nes jose gimsta improvizacijos. Tas, kurios pasiteisina, jie repetuoja savaitę kitą, kol vėl atsiranda naujovių.  Tinkamas improvizacijas jie atsirenka patys, o spektaklio metu išbando su žiūrovais.

Spektaklis „Senosios palėpės istorija“ gimė būtent iš improvizacijų. Iš pradžių buvo pasirinkta pasaka „Baltasis vilkas“. Studijoje pažaidę slėpynių ją praminė „Slėpynių studija“, nes, repetuodami vakarais, užsigesina šviesas, tada visas ištuštėjęs PUDC tampa jų. Patamsyje slėptis labai įdomu, suradęs ir palietęs žmogų, turi atspėti jo vardą. Kad būtų sunkiau atpažinti, keičiamasi megztiniais, akiniais… Taip ir gimė improvizacijų spektaklis. Vadovė sako, kad jį kurdami iš pradžių nesiekė galutinio rezultato, visi tiesiog išsakė savo sumanymus. Jį repetavo ir praėjusiais mokslo metais, tačiau improvizacijų dėka šįmet išsirutuliojo beveik kitoks spektaklis. O toks, koks yra dabar, gimė tik šių metų vasario 17 d.

Pasirodo, improvizacijų meistrais vadinami Osvaldas, Martynas ir Augutis prikuria savų judesių, žodžių, situacijų. Pavyzdžiui, spektaklyje Osvaldas atlieka pasakotojo rolę, bet tampa ir arkliu, ir žirgu, o Martynas tyčia pakeitė tekstą ir pažiūrėjo, kaip iš situacijos išsisuks jo partneris.

Tai vadovei gerokai patampo nervus, nes kai kurios naujovės gimsta… pasirodymų metu. „Dažnai per spektaklį pamatau tai, ko nesitikėjau. Jie visi improvizuoja, bet padūkę tuo, kad ne repeticijų metu suskelia naują juoką, o per pasirodymus. Tuomet sėdėdama prie muzikinio pulto nervinuosi“, – sakė vadovė.

Spektaklio tobulinimas neišvengiamas, nes po pasirodymų jaunieji aktoriai sulaukia patarimų iš sceninę patirtį turinčių žmonių. Būna atvejų, kai išgirstama labai skirtingų patarimų. Vertingiausius aktoriai atsirenka patys arba tardamiesi su vadove.

Kas liūdina jaunimą?

Spektaklis šįmet rodytas keturis kartus. Kolektyvas pateko į Pasvalyje vykusį Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų festivalio „Šimtakojis“ regioninį turą. Vadovė išdavė paslaptį, kad solidi vertinimo komisija gyrė scenografiją ir jaunųjų aktorių laisvumą, o visas spektaklis buvęs „kaip tyro oro gurkšnis“. Ar pandėliškiai pateko į respublikinį turą, paaiškės iki gegužės mėnesio.

Pandėliškius truputį liūdina faktas, kad rajoniniame ture jie varžėsi tik su režisierės  Svetlanos Artemjevos vadovaujamu Rokiškio kultūros centro kolektyvu ir sutinka – rajone nėra mokyklinių teatrų.  Anot jų, vaikams neįdomus teatras, be to, trūksta su jais dirbančių žmonių. Martynas lenkdamas pirštus suskaičiavo keturis režisierius rokiškėnus (Martynas ir Gabrielė mokosi Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje – aut. past.), jo nuomone, galinčius dirbti su vaikais, jaunimu, bet „kai kurių darbo specifika tokia, kad galėtų dirbti tik su suaugusiais“. Netruko padaryti išvadą – daug kas priklauso nuo režisieriaus asmenybės.

Planai

Kokie jaunųjų aktorių kūrybiniai planai? Žinoma, šito spektaklio nepames. Dėl antrojo turi idėjų, bet dar neapsisprendę: gal pasiskirstę į grupeles kurs savus variantus ir juos suvienys, gal jis gims kartu improvizuojant, gal priims „iš aukščiau“, t. y. vadovės, nuleistą mintį. Jie įsitikinę tik dėl vieno dalyko – nevaidintų, jei būtų duodamas tik konkretus tekstas, jei kas nors atimtų galimybę improvizuoti.

Projektą iš dalies remia

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie