V. Bičiūnaitės, I. Nagelės ir A. Antonovaitės archyvų nuotr.

O. Navikaitė – Rokiškio Senamiesčio progimnazijos šeštokė, Kūno kultūros ir sporto centro (KKSC) auklėtinė, ieties metikė. Nors KKSC lanko tik nuo penktos klasės, 2018 m. pasiekė neblogų rezultatų: laimėjo pirmąsias vietas Lietuvos vaikų pirmenybėse Utenoje (ietį numetė 34,10 m), tarptautiniame lengvosios atletikos metimų festivalyje Rokiškyje (30,66 m), tarptautinėse metimų varžybose Kuoknesėje (Latvija, 33,37 m.); užėmė ketvirtąją vietą tarptautinėse ieties metimo varžybose Janio Lūsio taurei laimėti Jelgavoje (Latvija, 33,90 m). O pats geriausias asmeninis rezultatas pasiektas tarptautinėse ieties metimo varžybose Talsų mieste (Latvija), kuriose Orintos mesta ietis nuskriejo 34,70 m (antroji vieta).

Austėja Antonovaitė, tos pačios progimnazijos septintokė, KKSC lanko irgi antrus metus. Ji pasirinko rutulio stūmimą. 2018 m. geriausią rezultatą pasiekė Lietuvos vaikų pirmenybėse Utenoje – 11,86 m (antroji vieta). Taip pat antrosios vietos užimtos tarptautiniame lengvosios atletikos metimų festivalyje Rokiškyje (11,55 m); Lietuvos vaikų pirmenybėse (11,26 m). Tarptautinėse metimų varžybose Kuoknesėje (Latvija) iškovota pirmoji vieta (11,25 m).

– Kas paskatino lankyti KKSC?

Orinta Navikaitė: – Tai daryti paskatino kvadrato treneris, o pirmąkart palydėjo brolis, kuris žaidžią futbolą. Gerai metu į tolį kamuoliuką, todėl trenerė iškart pasiūlė ieties metimą. Man tai labiau patiko nei disko metimas ar rutulio stūmimas.

Austėja Antonovaitė: – Kūno kultūros mokytojas apie mane pasakė trenerei, jie prikalbino ateiti ir pabandyti. Man labiausiai patiko rutulio stūmimas (nors išbandžiau ne tik jį), nes čia, kaip ir žaidžiant kvadratą, reikia  jėgos.

– Kaip vyksta treniruotės?

O. N.: – Treniruotės vyksta keturias dienas per savaitę po pusantros valandos. Treniruojamės salėje ir stadione. Dažniausiai salėje atliekame pratimus su svarmenimis, kurie lavina raumenis. Kai tik leidžia oras, dirbame stadione. Treniruotės pradžioje būtinai tenka padaryti mankštą. Ietį reikia laikyti virš galvos, ne iš šono. Būtina tiksliai pastatyti koją. Aš to gerai nemoku (šįmet mes labai į tai kreipsime dėmesį). Jei išmokčiau, mano ietis skristų bent 4 m toliau. Kol kas metu iš jėgos. Praėjusiais metais daugiau žaidėme ir stengėmės apsieiti be traumų.

A. A.: – Treniruotes lankau dukart per savaitę, nes esu labai užimta. Jos trunka apie dvi valandas.

– Kam Jums reikalingas sportas?

O. N.: – Mane jis labai domina. Mokykloje dar lankau kvadrato ir futbolo būrelius.

A. A.: – Man smagu pajudėti ir puikiai praleisti laiką.

– Kokie Jūsų pomėgiai?

O. N.: – Mėgstu šokti, pirmoje klasėje lankiau Choreografijos mokyklą, bet mečiau, nes imdavo skaudėti raumenys. Be to, nebespėdavau ruošti namų darbų, dar tuo metu lankiau teatro būrelį. Dabar spėju. Susiderinu. Treniruotėse išbūnu visą skirtą laiką. Patinka matematika. Praėjusiais metais man išvedė devynetą. Gera mokytoja. Kviečia į matematikos olimpiadas, bet man geriau deklamuoti eilėraščius…

A. A.: – Muzikos mokykloje groju smuiku ir elektriniais vargonėliais. Rinktis smuiką paskatino mama. Žinoma, juo groju klasikinius kūrinius. Vargonėliai – papildomas užsiėmimas. O šiaip muzikos nesiklausau – neturiu tokio pomėgio.

– Tai gal Tu, Orinta, paprasčiausiai užaugai ir išmokai planuoti laiką?

O. N.: – Taip. Be to, trenerė visada paklausia, ar treniruotės dieną nebūnu užimta kitais darbais, pavyzdžiui, ar nesiruošiu kontroliniams.

– Kiek sveria ietis? Rutulys?

O. N.: – Metu 400 g ietį (Odeta varžosi vaikų grupėje – aut. past.). Kitąmet teks mesti 500 g ietį (tokio svorio įrankį meta jaunučiai ir jauniai – aut. past.).

A. A.:Mano metamas rutulys sveria 2 kg. Greitai pakliūsiu į jaunučių grupę, todėl mesiu 3 kg rutulį. 

– Koks Jūsų ūgis?

O. N.: – 164 m.

A. A.: – 175 m.

– Austėja, ar sportiniai įgūdžiai padeda muzikuojant?

A. A.: – Sportuojant įvargsta nugara, todėl groti smuiku kartais tampa sunkiau. 

– Kiek lieka laisvalaikio?

O. N.: – Ketvirtadieniais popiet progimnazijoje lankau kvadrato ir futbolo būrelius, kitomis dienomis treniruojuosi čia (KKSC – aut. past.).

A. A.: – Esu veikli, noriu visur save išbandyti. Dar vaidinu Rokiškio kultūros centro studijoje „Grįžulo ratai“. Pasirodėme per miesto gimtadienį. Vaidindami studijoje ypatingų rezultatų nesiekiame. Sporte kitaip – tenka įdėti daug pastangų, tad labai gera, kai pasiekiu aukštų rezultatų. Pirmiausia laimėjimais pasidžiaugiu su tėveliais. Esu skaitovė. Dalyvauju skaitovų konkursuose mokykloje ir rajone. Tiesa, geriau sekasi deklamuoti eilėraščius ne lietuvių, o rusų kalba (esu užėmusi pirmąją vietą rajone).

– Tėvai skatina sportuoti?

O. N.: – Taip, bet primena, kad gerai mokyčiausi.

A. A.: – Tėveliai nelabai „už“, bet leidžia elgtis taip, kaip noriu. Svarbiausia, kad viską spėčiau.

– Ar domitės profesionalių sportininkų gyvenimu? Galbūt turite numylėtinį arba tą, kuriuo norėtumėte sekti?

O. N.: – Per televiziją stebėjau, kaip varžybose (Europos čempionate – aut. past.) dalyvavo ieties metikė Liveta Jasiūnaitė. Ji tada iškovojo bronzos medalį. Latvijoje buvau ją susitikusi per varžybas. Ji rungtyniavo vakare, o aš – dieną. Liveta – mano trenerės buvusi mokinė. Kai buvome susitikusios, davė naudingų patarimų: patarė geriau ištiesti koją, ranką ne taip greitai ištiesti. Kitais sportininkais nelabai domėjausi.

A. A.: – Domiuosi, kaip sekasi disko metikui Andriui Gudžiui, nes ir aš pamėtau diską.

– Kuo svajojate būti užaugusios? Ar siejate ateitį su sportu?

O. N.: – Būsiu ietininkė…

A. A.: – Visai norėčiau (ilgai svarsto ir galvoja – aut. past.) susieti ateitį su sportu…

– Dėkoju už pokalbį.

Abiejų mergaičių trenerė Ina Nagelė papasakojo smagų epizodą, nutikusį birželio mėnesį Latvijoje vykusiose aukšto lygio ietininkų varžybose, kuriose varžėsi įvairaus amžiaus sportininkai iš Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Estijos, Uzbekijos, Latvijos ir Lietuvos. Jose dalyvavo ir O. Navikaitė.

Pasibaigus pagrindinėms varžyboms, kiekvienos amžiaus grupės sportininkai dar dalyvavo varžytuvėse, kuriose reikėjo atlikti tokią užduotį: ietimi pataikyti į gimnastikos lanko, padėto ant žemės, vidurį. Atstumas iki lanko skirtingas – Orintos amžiaus grupėje tai buvo 5 m. Taisyklės paprastos: jei pataikai, varžaisi toliau, jei ne, – iškrenti. Orinta nugalėjo savoje amžiaus grupėje. Tada visi, grupėse laimėję pirmąsias vietas, varžėsi tarpusavyje. Kiekvienas metė iš savojo atstumo. „Paskutiniame etape Orinta varžėsi su suaugusiu vyru ir nugalėjo. Buvo daug žiūrovų emocijų. Orintai įteiktas prizas – ietininko startukai. Tai svarbi dovana, nes juos tenka pirktis patiems. Ietininko startukai skiriasi nuo įprastų – vinukai pritvirtinti ant kulno, kad metant ietį nepaslystų koja. Dar vienerius startukus su autografu padovanojo Liveta. Tai mes dabar esame pačios turtingiausios“, – pasakojo trenerė ir pridūrė, kad, atėjusi treniruotis, Odeta ietį „pagavo“ iškart.

Ar ieties metikui būtini kokie nors išskirtiniai fiziniai duomenys? „Ieties metikui ūgis nėra labai svarbus. Žinoma, žemo ūgio žmogus numes mažiau. Mes renkamės pagal kamuoliuko metimą, tačiau pasitaiko, kad kamuoliuką numeta toli, tačiau ietį mesti sekasi sunkiau. Pradinėse klasėse stebime: jei sekasi mesti kamuoliuką, kalbiname vaiką sportuoti“, – pastebėjo I. Nagelė.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie