Asmeninio archyvo nuotr.

„Pamačius skaičių 100 reikėjo minutės susivokti, kad tai mano lietuvių kalbos egzamino rezultatas, o ne kokia sistemos klaida“, – sako daugiausia šimtukų šiemet surinkusi Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos abiturientė Greta Minkevičiūtė. Ji turi du šimtadalius įvertinimus – lietuvių (vienintelė rajone) ir anglų kalbų, tačiau kol kas neplanuoja studijų. Po keleto dienų ji turėtų išvykti savanoriauti į Rumuniją. Todėl atsakymai – ne vien apie egzaminus ir su jais susijusias įtampas, gebėjimą susikaupti ir „nesusimauti“. „Juk ne viskas paauglystėje sukasi apie ruošimąsi egzaminams. Išties, beveik viskas – ne apie tai“, – kalba rašinio herojė. Per matematikos pamokas paauglystėje humanitarė neslepia „skaitydavusi visai ką kita“, o jei reikėtų įvardyti vienintelį dalyką, suteikiantį daugiausia prasmės, tai Gretai būtų muzika…

– Kaip manai, ko reikia norint išlaikyti egzaminą šimtukui? Ne vieną, o kelis? Sėkmės juk nepakanka.

– Pastaruoju metu pradedu vis stipriau įtikėti atsitiktinumo galia. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos egzamine pasitaikė vienintelė iš keturių pateiktų variantų tema, kurią jaučiau galinti išplėsti. Jei jos nebūtų buvę, dabar nesėdėčiau su lietuvių šimtuku atestate. Prieš šį egzaminą mano paskutinis parašytas rašinys buvo kalbėjimas lietuvių įskaitai gegužės pabaigoje. O vienas iš autorių, kuriuo rėmiausi, nugirstas prieš pat egzaminą iš automobilių aikštelėje sutikto klasės draugo, papasakojusio, ką kartojosi. Tokiomis aplinkybėmis tikrai negalėjau numatyti šimtuko. Galbūt vienintelis dalykas, kurį galėjau numatyti, buvo žinojimas, kad nepadarysiu daug gramatinių klaidų. Vidurinėje įgijau stiprius gramatikos pagrindus.

Kita vertus, anglų kalbos egzamine visad tikėjausi gauti maksimalų įvertinimą. Jaučiausi stipriai mokanti kalbą. Nuo mažens pradėjusi žiūrėti angliškus filmukus lengviau įsisavinau kalbos pagrindus, o vėliau juos tobulinau mokykloje. 11–12 klasėje ypač daug dėmesio skyriau anglų rašinio struktūrai. Tie įgūdžiai pravertė ir rašant lietuvių kalbos egzamino rašinį.

Taip pat žinojau, kad egzaminų metu privalau kažkaip išlikti rami. Tam, kad per stiprios emocijos nesutrukdytų blaiviai mąstyti. Man padėjo judėjimas, gana reguliarus miegas kelias savaites iki egzaminų, nusiteikimas, kad prasti rezultatai nėra pasaulio pabaiga ir kad per 12 metų mokykloje tikrai turėjau įsisavinti bent kažką, kas padėtų „nesusimauti“.

– Per dvylika metų labai mokeisi? Ar buvo visokiausių bangų? Ar tiesiog esi labai gabi?

– Keistai jausčiausi teigdama, kad „taip, esu labai gabi“. Esu pakankamai gabi, bet tikrai ne genijus ar didžiausia mokyklos intelektualė. Iki 9 klasės buvau pavyzdinga mokinė su geru vidurkiu. Vėliau, gimnazijoje, mano mokymąsi buvo galima vadinti „sporadišku domėjimusi, kai netingiu“. Natūralu, kad taip nutiko, nes sustiprėjo paaugliškas maištas, autonomijos siekis, kurį išreiškiau domėjimusi bet kuo, tik ne mokyklos reikalais. Visgi nesigailiu patyrusi tokių klajonių. Juk ne viskas paauglystėje tik apie ruošimąsi egzaminams. Išties, beveik viskas paauglystėje – ne apie tai.

– Kokios emocijos užplūdo tuomet, kai sužinojai, kaip esi įvertinta? Ar tikėjaisi? Šokinėjai iš džiaugsmo?

– Kadangi apie lietuvių k. egzamino rezultatų paskelbimo datą buvau pamiršusi, atsikelti ryte ir būti užplūstai žinučių su klausimais „na, kaip?“– didelė įtampa ir susijaudinimas. Prieš prisijungiant prie NEC svetainės telefonu kalbėjau su draugu. Nusprendėm, kad apie rezultatus galėtume sužinoti kartu. Pamačius 100 reikėjo minutės susivokti, kad tai mano lietuvių k. egzamino rezultatas, o ne koks sistemos „falšas“. Gimnazijoje nesu gavusi 10 iš lietuvių rašinio, todėl šimtuko tikėjausi mažiausiai.

– Kokius egzaminus apskritai laikei ir ar sunku buvo pasirinkti?

– Laikiau matematikos, lietuvių, anglų kalbų ir istorijos egzaminus. Pasirinkti buvo nesunku, nes, neskaitant privalomų egzaminų, rinkausi remdamasi asmeniniais interesais.

– Matematikos egzaminas tapo skandalu – jo neišlaikė trečdalis Lietuvoje, o mūsų rajone daugiau nei trečdalis. Kaip sekėsi tau?

– Iš matematikos egzamino gavau tiek, kiek ir tikėjausi – surinkau beveik pusę taškų. To man visiškai užteko, kadangi nedėjau daug pastangų geresniam rezultatui pasiekti. Nuo 9 klasės beveik neskyriau dėmesio matematikos pamokoms – jų metu skaitydavau visai kitus dalykus. Rimčiau ruoštis pradėjau 12 klasės viduryje, kuomet suvokiau, kad dviejų savaičių pasiruošti neužteks. Bent su mano matematikos žiniomis. Norėjau išvengti egzamino neišlaikymo. Suprantu, kiek daug mokinio matematikos egzamino pasiruošimo gali lemti mokytojo metodika. Tačiau negaliu numesti atsakomybės ir nuo abituriento pečių. Aš pati karantino metu didžiąją dalį matematikos programos kartojausi matematika.lt puslapyje ir spręsdama egzamino užduotis, po to pasitikrindama atsakymus. Tai savarankiškas mokymasis, kuris nepriklauso nuo mokytojo. Todėl visad galima ieškoti ir, svarbiausia, rasti būdų tinkamai pasiruošti.

– Ar buvo daug streso per karantiną mokytis nuotoliniu ir laukti egzaminų? Kokia tavo patirtis šioje situacijoje?

– Dėl egzaminų nesijaudinau. Tik jaučiau pareigą savęs nenuvilti ir tai mane pastūmėjo pradėti mokytis rimčiau. Karantino sąlygos palengvino mokymosi procesą. Mokantis nuotoliniu būdu atsirado galimybė daugiau informacijos aprėpti per trumpesnį laiką. Mat mokykloje dažnai jausdavausi taip, lyg gaiščiau laiką tam tikrose pamokose. Namuose galėjau laisvai rinktis, kam reikia skirti laiko ir kas nėra taip svarbu.

– Brandos egzaminai kasmet sulaukia kritikos. Per sunkios užduotys,  o gal abiturientai save pervertina ir pan.?  Tavo, abiturientės, nuomone, kokie egzaminų trūkumai?

– Sesijos metu stengiausi apie trūkumus negalvoti. Tai tik šurmulys. Ne padedantis išlaikyti egzaminą, o ieškantis būdų pateisinti jo neišlaikymą. Nors priežasčių neišlaikymui galima rasti ir kitur. Aišku, pati laikiau tik 4 VBE, į kuriuos neįėjo nei chemija, nei fizika, nei biologija. Todėl negaliu sakyti, kad absoliučiai viskas su egzaminų užduotimis buvo gerai. Visgi, aš kažkokio baisaus neatitikimo su pasirinktų dalykų mokymo programa nepastebėjau. Buvo viskas, ko ir buvo galima tikėtis. Na, gal Vietnamo karas istorijos egzamine kiek išmušė iš vėžių. Bet pateikti šaltiniai nemažai pasufleravo.

– Ar tiesa, kad  rugpjūčio pabaigoj išvažiuosi savanoriauti į Rumuniją? Papasakok apie tai plačiau.

– Planas toks. Po savaitės turėčiau išvykti. Sprendimą savanoriauti priėmiau gegužę, supratusi, kad šiemet dar nenoriu veltis į studentiškas peripetijas. Manau, savanorystė dabar gana paplitusi ir žinoma tema mokinių tarpe, todėl pasakysiu tik tiek, kad manasis projektas yra standartinis EVS (European volunteering service) projektas, siekiantis užimti jaunimą per neformaliojo ugdymo metodiką. Kadangi ne vienerius metus priklausiau neformaliai jaunimo grupei „Jaunųjų lyderių klubas“ ir Rokiškio jaunimo organizacijų sąjungai „Apvalus stalas“, pasirinkimas laisvus metus užimti pažįstama veikla kitoje šalyje atrodė gana akivaizdus.

– Ką ir kur žadi studijuoti grįžusi?

– Negaliu nieko konkretaus pažadėti šiuo klausimu. Išskyrus tai, kad studijų kryptis akivaizdi – socialiniai-humanitariniai mokslai. Tačiau dabar nesinori nieko teigti iki kitų metų, kol baigsiu savanorystę. Tvirtai žinau, kad būtinai noriu įgyti aukštąjį išsilavinimą. Ne dėl geresnių karjeros perspektyvų, o dėl intelektualinio augimo, kad būčiau „mažiau grybas“. Kol kas tokio įsitikinimo man ir mano artimiesiems pakanka.

– Kuo domiesi, kokie tavo pomėgiai, kokios knygos, muzika, filmai? Kaip ilsiesi nuo mokslų?

– Mane labai traukia muzika. Neįsivaizduoju gyvenimo be ausinukų, gitaros, domėjimosi įvairiais muzikos žanrais ar gilinimosi į dainų tekstus. Jei reikėtų įvardinti vieną dalyką, suteikiantį daugiausia prasmingų momentų gyvenime, tai būtų muzika. Šiuo metu labiausiai rezonuoja alternatyvus metalas, hiphopas ir džiazas.

Taip pat mėgaujuosi rašymu, grafika, tapyba. Naudoju šiuos užsiėmimus įvairioms kūrybinėms idėjoms ar asmeniniams jausmams išreikšti. Paskutiniais metais dailės mokykloje būtent dėl baigiamojo tapybos darbo pradėjau domėtis filosofija ir psichologija, kurios pastaraisiais metais ir yra mano pagrindiniai dėmesio objektai.

Mėgstu bendrauti su įvairių disciplinų žmonėmis ir mokytis iš jų. Apskritai, žmonės mane įkvepia daryti dalykus: ar tai būtų literatūra, įvairios sporto šakos, fotografija, dizainas, filmai.

Projektą iš dalies remia:

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie