„Didžiuojuosi visais savo įgyvendintais eskizais. Jie man daug reiškia, piešdama įdedu daug savęs.“ G. Mickūnaitės archyvo nuotr.

Tatuiravimas – įvairių nenutrinamų ženklų ant kūno įamžinimas mechaniniu būdu: pjaunant ar badant odą ir į žaizdeles įtrinant dažų arba po oda įšvirkščiant dažomosios medžiagos. Kada žmogaus kūną papuošė pirmasis piešinys – neišsiaiškinta.

– Nuo ko prasidėjo tavo susidomėjimas tatuiruotėmis? Prieš tai piešdavai paveikslus?

Piešiu nuo pat vaikystės. Ir beveik niekas nepasikeitė. Piešimas man – meditacija, priemonė išreikšti emocijas arba tiesiog būdas pailsėti nuo rutinos. Tatuiruotėmis susidomėjau dar būdama mokykloje. Prisimenu, žiūrėdavau į tuos piešinius, nugulusius ant kūno, ir žavėdavausi mintimi, kad drobe gali būti ne tik popieriaus lapas. Tačiau nedrįsau pagalvoti apie patį procesą, nes visada bijojau tiek kraujo, tiek adatų. Esu empatiška asmenybė. Jeigu skauda esančiam šalia, man irgi skauda, greitai perimu kitų emocijas. Tad apie kokį dar tatuiravimą galėjau svajoti? Nuslopinau šią mintį ir baigusi mokyklą išvykau studijuoti architektūros. Studijomis nusivyliau, buvo skaudu suprasti, kad man visiškai netinka ta profesija, apie kurią svajojau nuo penktos klasės. Pasimečiau. Ilgai klaidžiojau bandydama suprasti, ką iš tikrųjų noriu veikti ir kaip turėčiau save realizuoti. Pradėjau tatuiruoti iš dalies per atsitiktinumą. Išvykusi vasarai į Kanarų salas, ten netikėtai susipažinau su tatuiruočių meistru. Jis ir davė pačią pradžią. Išvydus procesą pasidarė aišku, jog nėra viskas taip baisu, kaip maniau. Atgimė mintys apie piešinius ant žmogaus kūno. Susirinkau santaupas, nusipirkau tatuiravimo mašinėlę ir su dideliu entuziazmu bei aplinkinių palaikymu pradėjau savo pirmuosius bandymus ant apelsinų, greipfrutų, bananų žievelių. Buvo nuostabu.

– Tatuiruotės reikalauja susikoncentravimo, žinių. Kur mokeisi šio meno? Kiek laiko tuo užsiimi?

Bandymai prasidėjo prieš lygiai trejus metus. Nėra jokių mokyklų ar kursų, kur galėtum išmokti šio amato, tenka eiti pas meistrus ir mokytis iš jų. Kai grįžau į Kauną, teko sukaupti visą drąsą, pasiruošti darbų aplanką ir nueiti į „Ink Factory“ studiją, pas meistrą Saulių. Jo grafiškais darbais čia, Lietuvoje, žavėjausi labiausiai. Man kėlė nuostabą, kaip įmanoma taip gražiai ir preciziškai identiškai perkelti plono pieštuko tipo linijas ant odos. Esu be galo jam dėkinga už pasitikėjimą ir kantrybę. Studijoje stebėjau, domėjausi, mokiausi, labai daug piešiau. Po truputį pradėjau tatuiruoti savanorius draugus, vėliau draugų draugus ir t. t. Pamažu vyko progresas. Ranka lavėjo, atsikračiau baimių, supratau, kad empatija šiame darbe tik padeda. Moku susikaupti ir susikoncentruoti. Esu perfekcionistė, siekiu geriausio rezultato.

– Tatuiruočių būna pačių įvairiausių, pradedant spalvotomis ir baigiant realistiškomis. Į kokias kategorijas galima jas suskirstyti? Prie ko priskirtum save?

– Tatuiruočių pasaulis yra įvairus ir spalvingas. Tačiau kiekvienas meistras turi savo mėgstamą atlikimo būdą ir stilistiką. Man labiausiai patinka grafika. Nors iš pradžių labai žavėjo akvarelės tipo tatuiruotės, kurios atrodo kaip nulietos teptuku. Norėjau pabandyti suderinti šias dvi stilistikas, tačiau pradėjusi mokytis supratau, jog su spalvomis „susidraugauti“ pavyksta tik popieriuje, oda – kas kita. Likau prie juodos spalvos rašalo. Visus savo piešinius kuriu iš daugybės mažų taškelių, ši technika vadinasi „whip shading“.

– Tai skausmingas procesas. Ar buvo kokių rimtesnių nutikimų? Ką reikėtų žinoti žmogui, kuris nori tatuiruotės?

Dažnai skausmingas, bet pakenčiamas. Viskas priklauso nuo žmogaus jautrumo. Tas skausmas toks keistas, po seanso jį greitai pamiršti, turbūt džiaugsmas paima viršų. Tai lyg savotiška skausmo terapija, meditacija. Todėl reikia ateiti gerai išsimiegojus ir nusiteikus. Man dirbant rimtesnių nutikimų dar nebuvo. Jei žmogus jaudinasi, stengiuosi jį nuraminti, pakalbinti, supažindinu su procesu, neskubu. Jeigu tai pirma tatuiruotė, sakau klasika tapusius žodžius: „Jei pasiruošęs, padedu mažą taškelį ir pajusi – neskauda.“ Ir iš tikrųjų – neskauda. Atsipalaiduoja ir „važiuojam“.

– Kokia tatuiruote labiausiai didžiuojiesi?

Kaip bebūtų keista, labai didžiuojuosi pirmosiomis tatuiruotėmis. Man jos lyg priminimas, kad išdrįsau išbandyti šį amatą ir nepasidaviau baimėms. Kiekviena klaida veikė kaip stipri motyvacija gilintis ir aiškintis proceso ypatumus, norėjosi stengtis dar labiau. Didžiuojuosi ir savo pačia pirmąja tatuiruote, kurią padariau Tenerifėje tam pačiam meistrui, kuris ir supažindino su šiuo amatu. Man grįžtant į Lietuvą, jis juokaudamas pasakė: jeigu sužinos, jog nebedarau tatuiruočių, užsidengs mano piešinį kažkuo kitu. Tokie momentai malonūs ir pakelia ūpą. Malonu, kai žmogus išsirenka mano pieštą piešinį. Didžiuojuosi visais savo įgyvendintais eskizais. Jie man daug reiškia, piešdama atiduodu daug savęs.

– Kaip atskirti gerą tatuiruočių meistrą nuo prasto?

Tai paprasta. Turbūt lengviausias būdas atskirti profesionalus nuo mėgėjų yra jų „portfolio“ – darbų aplankas. Būtina pasidomėti meistro darbais, ką jis kuria, kaip piešia, kokia darbų kokybė tiek popieriuje, tiek ant odos. Renkantis meistrą ne mažiau svarbi ir aplinka, kurioje jis dirba, nes tai dažnai atspindi ir jį patį. Taip pat dažnas aspektas yra kaina.

– Gal turi idealų? Žmonių, kurie tave įkvepia savo darbais?

Domiuosi daug skirtingų meistrų iš viso pasaulio, seku jų veiklą, semiuosi idėjų, stebiu technikų niuansus. Labai žaviuosi ir mūsų studijoje dirbančių meistrų darbais. Dirbu tikrai stipriame kolektyve, todėl natūraliai kartelė kyla vis aukščiau. Be žmonių, mane įkvepia gamta ir architektūra. Mano piešiniuose tai dažni motyvai. Būdama natūralioje aplinkoje, pagaunu daug gražių mažų momentų, pastebiu man reikalingus akcentus, lengvai susidėlioju mintis, kurias vėliau perkeliu į eskizus.

– Tavo darbų galerijoje galima pamatyti įvairiausių meno kūrinių. Kiek žmonių jais pasipuošę? Koks jausmas, kai tavo darbas puošia kitą visą likusį gyvenimą?

– Labai daug. Tai, jog žmogus tavimi pasitiki ir patiki savo odos lopinėlį, yra labai intymus, atsakingas ir žavus momentas, nes tu paliksi žymę, kurią jis turės visą gyvenimą. Išpildyti žmogaus norus ir prisidėti prie jo laimės yra nuostabus jausmas. Jaučiuosi save įprasminusi.

– Kaip manai, ar tatuiruotės yra meno forma? Kodėl?

– Tatuiravimas yra viena iš meno formų, tai tampa kultūros dalimi ir sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Turime daug laisvės kūrybai ir saviraiškai. Skirtingos technikos, skirtingi stiliai, piešiniai prilygstantys meno kūriniams. Tai reikalauja specifinio išmanymo, daugybės įgūdžių, kūrybinio mąstymo. Žmonės su tatuiruotėmis man primena mažas vaikščiojančias galerijas su istorijomis. Ir tai yra menas.

– Tatuiruotės Lietuvoje. Senesnės kartos žmonėms jos vis dar asocijuojasi su kalėjimu, nusikaltėliais ir pan. Ne visi darbdaviai į tokią kūno puošyba žiūri palankiai. Ar keičiasi žmonių požiūris?

– Keičiasi, nors ir pamažu. Žmonės laisvėja. Dabar retas kuris neturi bent menkos tatuiruotės. Negali teisti ar mėtyti piktų replikų vien dėl to, kad žmogus puošiasi tatuiruotėmis. Tai nėra kažkas, kas žeistų ar skaudintų kitą, turime suprasti ir priimti. Tai žmogaus sprendimas, pasirinkimas, saviraiška. Dažnai tatuiruotė turi kitų tikslų. Žmonės taip įprasmina jiems svarbius įvykius, slepia randus ir pan. Ateina įvairių žmonių – ir užimančių aukštas pareigas, ir vyresnių. Tai džiugina. Ypač miela, kai vyresni nuoširdžiai jaudinasi. Jie nori piešinio, bet dvejoja esą per seni, nebe laikas. Aš sakau – laikas.

Prisimenu, pati labai bijojau savo senelių reakcijos, todėl ilgai slėpiau pirmąsias tatuiruotes. Kai pamatė, jų reakcija buvo visiškai kitokia nei tikėjausi. Močiutė vis pasidomi kaip sekasi, paprašo parodyti naujus darbus. Pasikalbame. Nors jie turbūt tiesiog džiaugiasi matydami mane laimingą. Taip ir turėtų būti.

– Kokie tavo ateities planai, svajonės?

Dabar svajoju atsargiai ir apie ateities planus nesu linkusi garsiai kalbėti. Gyvenu šia diena, išmokau džiaugtis esamu momentu ir tai labai vertinu. Nežinom, ką atneš rytojus, – šito pasimokiau. Savaime aišku, noriu tęsti dabartinę veiklą, tobulėti, noriu pasisvečiuoti įvairiose pasaulio studijose. Kai pajusiu esanti pakankamai stipri – keliausiu. Bet savo ateitį matau Kaune, čia ir norėčiau toliau kurti.

Projektą iš dalies remia:

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Laimis Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Rolandas Rolis

Spalvotas daro?