blank
„Pirmasis pasirodymas buvo juokingai tragiškas. Taip stipriai jaudinausi, kad iš drebančių rankų iškrito vandens butelio kamštelis. Niekaip negalėjau jo pakelti“, – juokiasi Evaldas Karosas. Asmeninio archyvo nuotr.

– „Stand up“ komedija – savotiška niša. Kas tai? Kaip kilo noras išbandyti save šiame žanre?

Baigęs mokyklą metus keliavau. Po to pasirinkau pirmas pasitaikiusias studijas, nes tingėjau dirbti, o mokslai yra geras būdas apsimesti, kad kai ką veiki. Per trejus metus taip ir nesupratau, kas ta „kultūrinės veiklos vadyba“. Bebaigiant paskutinį kursą draugas pasiūlė darbą – savaitę buvau pagalbinis darbuotojas Manto Katlerio bei Manto Stonkaus „stand-up“ komedijos ture. Pirmą kartą gyvai mačiau „stand-up“ pasirodymą. Žmogus scenoje paima mikrofoną ir stengiasi prajuokinti publiką, dažniausiai nenaudodamas jokių papildomų dekoracijų, tik savo balsą. Tai ir yra „stand-up“ komedija.

Pirmą kartą kažką panašaus į „stand-up“ gyvai pamačiau paauglystėje, kai Rokiškyje rodė spektaklį „Urvinis žmogus“. Pamenu tik tiek, kad visa salė juokėsi lyg užburta. Vaikystėje lankiau dramos būrelį, bet niekada nebuvau matęs, kad vienas žmogus scenoje turėtų tokią didelę galią. Prajuokinti žiūrovą bent porą kartų spektaklio metu – nemažas pasiekimas, tačiau prajuokinti keturis kartus per minutę – magija. Būtent tas vakaras lėmė mano ateitį, o gal ir ne, juk romantizuoti gyvenimą „faina“…

Taigi, dirbdamas M. Katlerio ir M. Stonkaus komedijos ture, turėjau galimybę stebėti jų pasirodymą penkis kartus per savaitę. Nors programa buvo vis ta pati, tačiau nepabodo, nes publika kaskart skyrėsi. Vieni juokėsi stipriau, kiti nesijuokė, treti maigė telefonus. Likau sužavėtas šios profesijos organiškumo, supratau, kad būtent tuo ir noriu užsiimti. Draugas, su kuriuo dirbau, manė taip pat. Vos grįžę iš turo, abu užsiregistravome į Vilniuje Humoro klubo rengiamą „atviro mikrofono vakarą“. Čia savo jėgas gali išbandyti bet kas. Užlipau į sceną ir supratau – tai ilgam.

Tiesa, 2017 m. Lietuvos „stand-up“ komedijos scena buvo nedidelė. Per metus nuo pirmojo pasirodymo į sceną užlipti galėjau tik septynis kartus. Visiškai netobulėjau, o apie uždarbį galėjau tik pasvajoti. Būtent tada Paulius Ambrazevičius į Lietuvą pradėjo kviesti komikus iš užsienio. Pamatęs jų pasirodymų tiksliai supratau, ką turiu daryti – išvažiuoti į labai ilgą komandiruotę. Kelis mėnesius taupiau, susikroviau daiktus ir iškeliavau pas draugą į Angliją, Mančesterį. Iki pandemijos ten užsiėmiau komedija.

– Kokia tavo nuomonė apie Angliją?

Anglija yra nuostabi šalis, ypač jei pats esi anglas. Susiradau draugų, sekėsi gerai, finansinių problemų nebuvo, tačiau jaučiausi imigrantas. Pagrindinė priežastis – anglų kalba. Nors angliškai šneku neblogai, o laikui bėgant kalbos barjeras siaurėja, tačiau jis niekad nedingsta ir atsiskleidžia mažiausiomis formomis. Kalbėdamas su vietiniais užmiršti paprastą žodį ir, kol atgamini, prarandi klausytojo dėmesį. Arba nesupranti dar negirdėto žodžio ir pokalbis tampa šaradomis. Gyvenimą Anglijoje puikiai atspindi viena situacija. Darbui pasibaigus, kolegos anglai pakvietė mane į barą alaus. Prisijungė daugiau žmonių. Kolegos mane pristatė jiems kaip „mūsų draugą užsienietį“. Ką noriu pasakyti? Labai svarbu jaustis priimtam ir priklausyti kokiai nors bendruomenei, o tai sunku, kai tau ant kaktos užklijuota užsieniečio etiketė. Manau, būtent dėl to emigrantai dažniausiai leidžia laiką su emigrantais.

– Kaip sekėsi pirmieji žingsniai? Ar nebuvo scenos baimės?

Buvo dvi pradžios, viena – Lietuvoje, kita – Anglijoje. Pirmas pasirodymas Vilniuje pavyko puikiai. Iškart sulaukiau Humoro klubo siūlymo „apšildyti“ ir juos. Netvėriau džiaugsmu, pradėjau galvoti, kad esu Dievo dovana komedijai ir kad viskas bus daug lengviau, nei tikėjausi. Kaip aš klydau… Pasirodymas buvo juokingai tragiškas. Taip stipriai jaudinausi, kad iš drebančių rankų iškrito vandens butelio kamštelis, niekaip negalėjau jo pakelti. Trys šimtai žmonių, tarp kurių nemažai mano draugų, 10 minučių stebėjo, kaip darau iš savęs kvailį. Parašyti „bajeriai“ neveikė, mačiau, kaip žmonės iš gėdos užsidengia veidus. Nors praėjo treji metai, kartais prieš miegą dar iškyla šis prisiminimas ir šiek tiek pasikratau iš gėdos.

Lygiai tas pats nutiko Anglijoje. Pirmi keli pasirodymai buvo neįtikėtinai blogi. Nusprendžiau, kad komedija ne man ir šešis mėnesius nebelipau į sceną. Tada susiėmiau, sukūriau naują programą ir pagalvojau, juk vis tiek nieko neveikiu, tai bandysiu toliau. Dabar jau žinau, kad blogi pasirodymai yra šio amato dalis ir kad pirmuosius dešimt metų esi tik pradedantysis komikas. Kaip ir bet kokioje kitoje profesijoje, reikia laiko, kad atsirastų įgūdis. Niekas iš pirmakursio mediko nesitiki širdies operacijos, lygiai taip pat ir iš pirmus metus „stand up-inančio“ komiko nereikia tikėtis aukšto lygio.

– Iš kur semiesi žinių? Kaip vyksta pasirodymo kūrimo procesas?

Kuo ilgiau užsiimi komedija, tuo labiau į viską žiūri pro komedijos lęšį. Kas gyvenime benutiktų, pirmiausia paklausi: ar tai – komedija? Tai tampa ne tik darbu, bet ir savotiška terapija. Į situaciją reikia  pažvelgti iš kitos pusės, kad įvertintum ją komiškai. Esu labai jaunas, nepatyręs komikas ir tai atsispindi. Dažniausiai rašau santykių, darbo, draugų temomis. Augant komikui auga ir jo sugebėjimas iš pirmo žvilgsnio visiškai nejuokingose ar net skaudžiose temose atrasti juoką. Garsūs pasaulyje komikai paliečia skyrybų, netekčių, rasizmo temas.

Pats galvojimo procesas yra paprastas. Užsirašai juokingą pastebėjimą, tada sėdi prie kompiuterio ar užrašų knygelės ir gvildeni iki pasirodymo. Komedija yra įdomi tuo, kad iš karto gauni grįžtamąjį ryšį. Žmonės juokiasi arba ne. Jei juokiasi – mintį pasilieki ir dirbi toliau, jei nesijuokia – perrašai arba tiesiog išmeti. Kažkas yra pasakęs, kad mokytis komedijos – lyg mokytis groti gitara, jei praktikuoti galėtum tik prieš auditoriją.

– Ką patartum žmonėms, norintiems išbandyti šį komedijos žanrą?

Parašyti man per feisbuką ir aš pasistengsiu jus nukreipti teisinga linkme. Lietuvoje yra vietos dar daugeliui komikų ir mes su kolegomis esame labai atviri naujiems žmonėms.

– Teko dalyvauti renginiuose užsienyje ir Lietuvoje. Kuo skiriasi publika? Kokia tavo nuomonė apie šį žanrą Lietuvoje? Ar jis populiarus?

Pagrindinis skirtumas tarp komedijos renginių čia ir užsienyje yra jų kiekis ir ilgaamžiškumas. Anglijoje „stand-up“ žanrą žino kiekvienas, jis ten egzistuoja ne vieną dešimtmetį. Taigi ten publika juokų girdėjusi daugiau, ją sunkiau nustebinti,  reikia būti originalesniam. Lietuvoje „stand-up“ dar labai jauna, šiame žanre dirba maždaug 20 komikų, Anglijoje – tūkstančiai. Nėra ko stebėtis, kad šiek tiek atsiliekame. Filmai, kuriami šalyje 30 metų, bus originalesni ir kokybiškesni nei ten, kurie jie kuriami vos kelerius metus. Interneto ir laisvo „stand-up“ prieinamumo dėka šio žanro lygis Lietuvoje kyla neįtikėtinai sparčiai. Turime daug talentingų komikų. 2017 m. rengti vos septyni mano pasirodymai, o prieš kelis mėnesius – penkiolika per dvi savaites. Žiūrovai išperka bilietus per kelias valandas ir kaskart, kai atrodo, kad pasiekėme piką, kartelė pakyla aukštyn.

– Ko reikia, kad būtum geras komikas?

Kaip ir geras sportininkas, geras komikas yra mišinys išdirbtų gebėjimų. Pirmiausia labai svarbus yra rašymo įgūdis. Esu girdėjęs posakį: „Gerą rašytoją gali išmokyti atlikti, bet gero atlikėjo neišmokysi rašyti.“ Nežinau, ar visiškai pritariu šiai minčiai, bet ne kartą girdėjau ją Anglijoje. Taip pat svarbu mokėti  sutramdyti jaudulį, greitai mąstyti bei reaguoti į pasikeitusią situaciją auditorijoje. Tačiau viena svarbiausių savybių komedijoje yra savivoka. Po pasirodymo įvertinti save kuo tiksliau, suvokti, ką reikia pataisyti, ir nebijoti pripažinti savo silpnybių. Atrodo paprasta, bet retas kuris sugeba nešališkai save vertinti. Su draugu Anglijoje turime sistemą: kartu klausome pasirodymo įrašų, įvertiname vienas kito pasirodymus dešimtbalėje skalėje, išvedame viduriuką ir  koreguojame klaidas.

– Kurį savo pasirodymą pavadintum geriausiu? Kodėl? Gal turėjai kokių linksmų, netikėtų nutikimų?

Esu pasirodęs daugiau nei tris šimtus kartų, būtų sunku išrinkti geriausią pasirodymą. Geras pasirodymas nebūtinai tas, kai žmonės daugiausiai juokiasi. Labiausiai didžiuojuosi pasirodymais, kai sugebėjau susitvarkyti su sudėtinga situacija. Anglijoje neretai girti žmonės rėkdami bando tave „suvartyti“. Arba kas nors nugriūna, sudaužo stiklinę. Arba sėdintis priekinėje eilėje apsivemia. Jei pavyksta žmones prajuokinti tokiomis sąlygomis, pasirodymas – labai geras.

Linksmiausi nutikimai yra nepavykę pasirodymai. Su keliais kolegomis važiavome traukiniu šešias valandas į įmonės vakarėlį. Atvykę supratome, kad pasirodyti teks svetainėje prieš 12 žmonių. Jų vadybininkas pagalvojo, kad netikėtas „stand-up“ būtų smagi vakarėlio pramoga. Jis buvo neteisus. Visi pasirodėme tragiškai, nežinau, ar kada nors gyvenime mačiau, kad žmonėms būtų taip nejauku. Važiuodami atgal tiesiog tylėjome. Pusiaukelėje nuslydome į griovį. Niekas nenukentėjo, be mūsų savigarbos. Visą naktį praleidau policijos automobilyje ir svarsčiau, ar teisingai pasirinkau karjerą. Tai nelabai linksma istorija.

– Koks tavo mėgstamiausias komikas?

Kaip ir daugelio kolegų, – Louis CK. Žmogus, taip stipriai dominuojantis „stand-up“ žanre, kad pasirinkti jį mėgstamiausiu tampa banalu. Jo komedijos paslaptis yra jos universalumas. Jo temos juokingos bet kur pasaulyje. Jį supranta tiek Lietuvoje, tiek Afrikoje. Jo mintis kartais cituoju tiesiog šnekėdamas su draugais, nes jos ne tik juokingos, bet ir protingos, gilios įžvalgos.

Lietuvoje šiuo metu mano mėgstamiausias komikas yra Olegas Šurajevas. Neseniai turėjau progą „apšildyti“ publiką prieš jo pasirodymą Kaune bei Klaipėdoje. Jis ne tik sugeba surinkti pilnas teatro sales, bet ir išlaikyti publikos dėmesį pusantros valandos. Neįtikėtina.

– Kaip galvoji, ar dar ilgai komedija dominuos tavo gyvenime? Kokie ateities planai?

Pasibaigus pandemijai ketinu kraustytis į Londoną, kur gyvena nemažai mano komikų draugų. Planuoju ten praleisti bent penkerius metus, o tada spręsti, ką daryti toliau. Didžiausia mano svajonė – gyventi ir komedija užsiimti pasaulio „stand-up“ sostinėje Niujorke. Jei tai kada nors ir bus įmanoma, prireiks labai daug sunkaus darbo metų.

Projektą iš dalies remia:

blank

https://youtu.be/SKU1_H4IYQE

Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Ričardas
Ričardas
2020 27 lapkričio 12:13

Kaip tik prieš kelias savaites pagalvojau “hmm, o kaip Evaldui sekasi?”. Pasižiūrėjau youtube ir fb kelis pasirodymus, užkabino, po to pažiūrėjau kelis interviu anglų ir lietuvių kalbomis. Nu labai protingas ir įdomus bachuras, matosi myli ką daro. O va dabar taukšt ir straipsnis apie jį grokiškyje, dar Bartuševičiaus video pasirodė. Kažkaip sutapo 😀

pseudorealizmas
pseudorealizmas
2020 24 lapkričio 23:53

keep going Evaldai

Rekomenduojami video: