Dvynės Aurelija ir Viktorija – du skambantys rasos lašai

Scenoje uždainavus dvynėms Aurelijai ir Viktorijai, nuo jų negali atplėšti akių. Švelnūs balsai tarsi nuneša į kitus pasaulius, būtų tai ilgesio kupina tremtinių daina, sudėtinga sutartinė ar akademinio stiliaus kūrinys. Išvaizda ir balsais įvairiuose projektuose galinčių sėkmingai rungtis sesių talentas neįprastas: iš klausos dainuojančios dvynės dueto partijas atlieka taip susikaupusios ir taip švariai, kad salė net sulaiko kvėpavimą. Atrodo, nuo pašalinio garso trapios atlikėjos ims ir subyrės it negrabiai užkliudytas krištolas.

1932
1

Žvaigždutės

Su Aurelija ir Viktorija Kanapeckaitėmis, Juodupės gimnazijos trečiokėmis, susitikome jų namuose, nepraėjus nė parai po gimnazijoje švęsto šimtadienio. Panašios lyg du vandens lašai, gražių balsų, dailios  išvaizdos ir elegantiškos laikysenos sesės galėtų žibėti popmuzikos scenoje. Daug kas nė neabejoja – jos lengvai užkariautų žiūrovų širdis ir nesunkiai nurungtų įvairių jaunimo popmuzikos projektų dalyvius. Bet dvynių repertuare jaunimo populiariosios muzikos – su žiburiu. Jų „arkliukas“ – liaudies dainos, akademiniai, sakraliai kūriniai. Ir sutartinės. Pastarąsias atlikti švariai ir tiksliai, kaip sako sesės, –sudėtingiausia, nes būtinas absoliutus susikaupimas. „Kai sutartinę dainuojame, tiksliau, giedame, negalim nė sekundei viena nuo kitos akių atitraukti. Viskas turi būti labai tikslu: kvėpavimas, įstojimas, net krustelėjimas“, – sutartinių atlikimo subtilybes aiškino Aurelija. Viktorija pridūrė, jog per visus kūrinius jos tampa lyg viena: jaučia, kada kuri įkvėps, akimis viena kitą padrąsina, pataria, padeda.

Merginos juokiasi, kad joms dainą paruošti paprasčiau nei kitiems, dainuojantiems poroje, nes gali repetuoti namuose, kad ir prieš miegą. Tėvai prie dukrų koncertų seniai įpratę, nes Viktorija su Aurelija žvaigždutės nuo darželio laikų. Kai lankė priešmokyklinę grupę, jas pastebėjo pedagogė Rita, tada prasidėjo dvynių muzikinė karjera. Gimnazijoje jų muzikiniu pasauliu rūpinasi muzikos pedagogė Aurelija. Beveik nė viena šventė be dvynių neapsieina, merginos yra dalyvavusios ir apskrities, respublikiniuose konkursuose, jas kviečia į seniūnijos renginius. Neseniai dvynės atliko vaidmenis gimnazijos bendruomenės ir latvių bendrame projekte – muzikiniame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, su kuriuo vyksta gastrolės, per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejinį posėdį Rokiškyje jos giedojo himną. „Muzikinis spektaklis – kažkas oho, tai jau buvo labai rimta“, – svarstė Aurelija, o Viktorija prisiminė, kaip Rokiškyje giedant himną virpėjo kūnas. Ne iš baimės, scenos jaudulį merginos jau moka paslėpti, tądien sesės karščiavo, bet negalėjo nuvilti renginio organizatorių.

Dar giedojimas bažnyčioje, kur sesės turi savo repertuarą, bet nesunkiai prisitaiko ir prie vyresnio amžiaus giedotojų ir pamaldų tradicinių giesmių. „Močiutė Irena turėjo gerą balsą, giedojo bažnyčioje. Ir mama gražiai dainuoja, gieda“, – paslaptį, iš kur tokie gražūs sesių balsai, atskleidė Aurelija.

Kaip du rasos lašai

„Gimnazijoje kito tokio dvynių dueto nėra. Yra solo partijas atliekančių, ansamblyje dainuojančių. Ir mes dainuojame ansamblyje. Dažnai girdim: „Mes čia truputį padainuosim, o jos viską padarys“, – neslėpė malonios pareigos Aurelija. Sesės juokavo, kad joms paprasčiau sudominti publiką, nes užlipusios į sceną jos klausytojus akimirksniu paperka vienoda išvaizda. Iš po ilgų blakstienų – migdolų formos juodos it angliukai akys, plačios šypsenos, tiesa, koncerto metu labai retos, ir kūno plastiška kalba, beveik tobulai priderinta prie dainos žodžių ir melodijos. Prieš koncertus sesės kaip niekada jaučia viena kitą. Ir moka padrąsinti. „Kaip? Paprastai. Tai už rankos paimti, pasikalbi, prisiglaudi, apkabini“, – šypsosi Aurelija.

Apie stilių, dėmesį ir šį bei tą

Paklaustos, kurios lietuvių atlikėjos joms patinka, dvynės susižvalgė ir ilgai mąstė. „Iš lietuvių? Prie širdies Monika Linkytė, „Saulės kliošo“ vokalistė“, – nedaugžodžiavo Aurelija. Nors prie dėmesio sesės įpratusios, pasidžiaugia apdovanojimais, padėkomis, bet išlieka santūrios. Ir namuose, ir gimnazijoje, pasakoja Viktorija, jos labai ramios. O vaikystėje tai pasiausdavo ir dažnai pešdavosi. Dabar kiti rūpesčiai: be pamokų, dainavimo, jos turi ką veikti dėl išvaizdos: makiažo, drabužių stiliaus, laikysenos treniruotės. Aurelijai labai patinka „piešti“ veidą, subtiliai išryškinat bruožų privalumus, Viktorija grožio procedūroms skiria mažiau laiko. Abiejų mėgstamas aprangos kodas – juoda spalva, nes ji labai tinka scenai.

Jos neatsparios romantikai – tiek besirinkdamos kūrinius, tiek aprangą ar kurdamos įvaizdį. Susitikimui sesės pasirinko skirtingus  šukuosenų ir drabužių stilius, kad plika akimi matytųsi, jog dvynės – ne du vandens lašai. „Vaikystėje mama mus rengdavo vienodai: vienodos suknytės, kepurytės, pirštinytės. Dabar stengiamės būti skirtingos. Bet dažnai nutinka taip, kad drabužis, kurį išsirinkau, labai labai patinka sesei“, – šypsojosi Aurelija. Gimnazijos pedagogams – problema: dvynes dažnai painioja, nors jos, sako, niekada panašumu nepiktnaudžiauja ir viena už kitą per pamokas neatsakinėja. „Kartais mokytojai laukia, kol nusišypsosime. Aš nešioju dantų kabes, tai dabar lengviau atskiria“, – juokėsi Viktorija.

Apie natas

Viktorija – sopranas, Aurelija – altas. „Nežinau, kiek aukštai galėčiau  išdainuoti“, – svarsto Viktorija, o Aurelija žino: aukštos natos – ne jai, ji žemose jaučiaus lyg žuvis vandeny. Iš natų jos niekada nedainuoja, nes muzikos rašto skaityti nemoka. O ir to sesėms visai nereikia, nes viską, ką dainuoja – dainuoja iš klausos. Muzikai talentingos merginos nelankė muzikos mokyklos. Važinėti į Rokiškį joms būtų buvę per sudėtinga dėl laiko ir, žinoma, pinigų. Norėtų dažniau dalyvauti konkursuose, bet ir vėl – tos pačios kliūtys.

Aurelija svarsto, gal būtų buvę kitaip, jeigu jos gyventų didmiestyje, kur viskas ranka pasiekiama: gal muzikos būtų mokęsi profesionaliai, ne tik dainavimo, gal ir instrumentais groti. „Dabar vienuolikta klasė, reikia daug mokytis. Kai baigsim gimnaziją, studijuosim, tikimės ką nors su dainavimu nuveikti. Juk universitetuose yra visokių kolektyvų. Tiek metų dirbame, labai norėtume, kad dainavimas būtų mūsų gyvenime. Bet gal tik kaip hobis“, – svarstė apie ateitį Aurelija. Viktorija sesei antrino, sakė, jog pirmiausia reikia galvoti, kokią profesiją pasirinkti, kad baigus studijas darbas patiktų. Profesionalios muzikinės karjeros merginų planuose kol kas nėra. Jos realistės: įstoti į muzikos akademiją bet profesionalaus pasirengimo – nesugaunama svajonė.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Labai
Labai
2018 6 kovo 22:44

GRAZU 🙂 !!!!!!!