Domilė Kirstukaitė: „gitara groju trečius metus, o kurti dainas pradėjau vos prieš metus...“ D. Kirstukaitės archyvo nuotr.

– Bet grįžkim prie dailės. Ar tavo darbai jau buvo kur nors eksponuojami?

– Tai antroji personalinė paroda. Tačiau esu laimėjusi daug dailės konkursų, su jais darbai buvo eksponuojami visoje Lietuvoje – Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniaus rotušėje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Vilniuje, prie Lukiškių aikštės. Tik dabar užmačiau, kad viena paroda grįžo iš Norvegijos, o dabar eksponuojama Seime.

– Kaip, Domile, tave vadinti, nes tavęs visur pilna – ir ant scenos su gitara dainuojančios, ir štai dabar, pristatančios savo paveikslų parodą?  

– Kai kas nors paklausia, kas esu, tiesiog norisi atsakyti, kad esu laimingas žmogus, ir tiek. O jei kiek rimčiau, tai esu  menininkė, neatsidžiaugianti atradusi dainuojamąją poeziją, kurianti eiles, ketinanti studijuoti dailės pedagogiką bei kūrybines industrijas.

Esu baigusi Lietuvos neakivaizdinę jaunųjų dailininkų mokyklą, kiek daugiau nei metus važinėjau į sostinę bei intensyviai mokiausi akademinio piešimo, tapybos Vilniaus Dailės akademijos atvirojoje dailės, dizaino ir architektūros mokykloje. Šiuo metu esu Kamajų Antano Strazdo gimnazijos abiturientė, o papildomai lankau Rokiškio dailės mokyklą bei muzikos užsiėmimus Rudolfo Lymano muzikos mokykloje. Nemeluosiu sakydama, kad labai gerbiu ir myliu visus šių mokyklų mokytojus bei dėstytojus. Už pagalbą, padrąsinimą ir supratingumą.

– Papasakok apie save vaikystėje. Kokia buvai, apie ką svajojai, kuo tikėjai? Ar šiandien tiki tais pačiais dalykais?

– Vaikystėje svajojau daug ir norėjau visko. Labiausiai esu dėkinga mamai, kurią vis matydavau užsiimančią tapyba. Būtent ji įskiepijo manyje meilę menui, išugdė platesnį, gilesnį pasaulio suvokimą. Visada tikėjau ir tebetikiu: ko nori širdis, viską įmanoma pasiekti. Išbandžiau daugelį sričių – šokį, lengvąją atletiką, visuomenines veiklas, savanorystę Rokiškio jaunimo centre, bet galiausiai pasilikau ties muzika ir daile.

– Ką pirmiau savyje atradai muzikantę ar dailininkę?

– Kadangi piešiu nuo pat vaikystės, tad pirmiausia suradau savyje dailininkę ir, žinoma, vis dar tebeieškau. Gitara groju trečius metus, o kurti dainas pradėjau vos prieš metus. To užteko, kad pajausčiau pagaliau radusi širdies darbą. Su dainuojamosios poezijos pasauliu mane supažindino nuostabi mokytoja, dainų kūrėja Vilija Radvilė Urbonienė. Būtent tada man pasaulis atsivėrė dar kitomis bei sielai artimesnėmis spalvomis.

– Iš ko gimsta tavo paveikslai dainos ir muzika?

– Eilėraščių, dainų tekstų rašymas padeda kiekvienoje dienoje matyti vis neatrastus stebuklus bei suvokti, kad laimę suteikia net ir mažytės smulkmenos. Į dainas, paveikslus ar eiles sudedu visą save: savo džiaugsmą, nerimą, gamtos grožį, tėviškę, kūrybos kelią ar net minčių pasiplaukiojimus. Žinoma, neretai kūryba gimsta ir iš kančios, nesibaigiančių savęs ieškojimų. Bet galutiniame rezultate net ir liūdesys tampa savas, ramus. Galiu pasidžiaugti, kad muzika ir dailė papildo viena kitą: perskaičius ar parašius eilėraštį kai kurios eilutės tarsi prašosi būti iliustruojamos, o kartais, pasižiūrėjus į nutapytą paveikslą, jis tarsi pats prabyla eilėmis… Ko gero, juokaujant pirmieji mano dainas išgirsta už sienų gyvenantys kaimynai… Tačiau pirmiausia nuomonės klausiu mokytojos, geriausios draugės, po to – mamos. Kritikos dėl paveikslų klausinėju ir dailės mokytojų. Jų nuomonė man yra labai svarbi.

– Kodėl tokios temos, tokie pilkai rudi atspalviai, toks vientisas koloritas?

– Kalbant apie paveikslus ir jų stilių, spalvas derinu pagal tai, kaip ir ką jaučiu viduje. Kartais jos gali būti niūros, o kartais ryškios ar spalvingos. Kūryba neišvengiamai tampa sielos veidrodžiu, tad labai svarbu yra išmokti atsiverti, jausti vidinę ramybę, kad ir kaip tai būtų sunku. Mano kūryboje dominuoja portretai. Jaučiu, kad būtent akys bei žvilgsnis savyje sutalpina gilų jausmą. Kartais net visą pasaulį.

Pirmoji mano mažytė parodėlė buvo surengta Kamajų gimnazijoje. Paroda Dailės mokykloje – antroji ir, be abejo, labai džiaugiuosi pasiektu rezultatu bei kiekvienu darbu.

– Pastaruoju metu tave dažnai matome scenoje. Ar kada nors jautei scenos baimę, ar jaudiniesi lipdama į sceną?

– Tuo, kad koncertuoju, man ir dabar dar sunku patikėti, nes niekada nebuvau dainuojanti. Neskaičiuojant Rokiškio bei aplinkinių miestų, teko groti Raseiniuose, už Lietuvos – Maltoje, Ispanijoje, Vokietijoje… Nors, žinoma, scenos baimė truputį išlieka bei reikia dar daug ko išmokti, tačiau kelionė šiuo keliu labai miela širdžiai. Gyvenu tarsi nesibaigiančiame svajonių išsipildyme… Neseniai savo kūryba dalinausi Elektrėnuose, ten vyko almanacho „Apie tave ir tau, Tėvyne“ pristatymas. Knygoje sutalpinta šimtas eilėraščių Lietuvai. Smagu, kad ir maniškis pateko. Taip pat grojau Vilniuje vykstančiose scenos bandymuose, laukia koncertai Panevėžyje, Kaune bei Klaipėdoje.

Nuoširdžiai linkiu visiems būti laimingiems, kasdienybėje nuolat skubant sustoti, įsiklausyti tylos, savo širdies ir, žinoma, būti laimingiems – džiaugtis kiekviena nauja diena.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie