Deimantas Rimkevičius prie savo darbų. Asmeninio archyvo nuotr.
rezidencija

– Kada prasidėjo Tavo, kaip jaunojo kūrėjo, kelias?

Kai buvau mažas, man labai patikdavo lipdyti iš plastilino. Lipdydavau įvairiausius daiktus: nuo baldų iki žemės ūkio technikos. Kartais gamindavau tik baldus – kurdavau kambario „dizainą“. Kai nusibosdavo baldai, imdavausi žemės ūkio padargų ir traktorių.

Ūgtelėjęs ėmiau lipdyti mašinėles, uždėdavau joms ratus, jos galėdavo riedėti, atsidarydavo visos durys… Mašinėlės buvo nedidelės, lengvai sukonstruojamos ir aš jas dažnai „perdirbdavau“. Paskui susidomėjau laivais. Siekiau padaryti tokį, kuris plauktų. Pavykdavo – kai kurie plūduriuodavo ant vandens net pripildžius kelias sekcijas vandens. Vienas mano laivas neplaukė, bet buvo didesnis už kitus ir turėjo visas „smulkmenas“ – labai panašėjo į tikrą laivą. Jo ilgis siekė 86 cm. Kelių medinių pagaliukų pagalba jis laikėsi stipriai ir nelinko per pusę…

– Kaip kilo idėja gaminti automobiliukus, ir ne tik juos?..

– Kartą per technologijų pamoką reikėjo padaryti dovaną Tėčio dienos proga. Nutarėme gaminti mašinytes iš kartoninio popieriaus. Pati pradžia buvo nelengva, nelipo detalės, bet užsispyriau pabaigti, ir visai pavyko. Man buvo svarbu, kad automobilis atrodytų kuo tikroviškesnis ir turėtų įvairiausių „mechanizmų“. „Užsikabinau“… Darbai iš kartono patvaresni ir konstruojant buvo galima sugalvoti daugiau funkcijų. Taip palengva įgavęs patirties ėmiausi rimtesnių darbų. Tai nebuvo vien automobilių modeliukai ar žemės ūkio technika. Esu sukonstravęs audimo stakles. Jos nėra didelės ir, žinoma, netiktų profesionalams, bet austi jomis galima. Turiu seifą, kuriame įtaisytas rakinimo mechanizmas…

– Taip kruopščiai ir kartu išradingai konstruoti turbūt nėra paprasta?

– Konstruoti nėra lengva. Reikia nusimanyti apie gaminamą daiktą, be to, norisi, kad darbas atrodytų gerai. Kai pradėjau į gaminius įtaisyti mechanines konstrukcijas, kilo noras juos tobulinti, dėlto sugalvojau prijungti elektros instaliaciją (lempas) – sumontavau elektrinį varikliuką. Kaskart norisi pagaminti vis įmantriau: kad šviestų žibintai, veiktų valytuvai ir pan. Nėra lengva įgyvendinti visus sumanymus iškart, nes reikia atsižvelgti ne tik į automobilio dydį – kartais modeliuką tenka perdaryti net kelis kartus, kol iš tiesų pasiseka. Tam reikia gerokai pasukti galvą.

– Kaip jauteisi laimėjęs konkursą?

– Laimėjimas „Litexpo“ parodoje suteikė man daugiau pasitikėjimo savimi, juk mano darbai kažkam patiko, juos įvertino… Tai mane, aišku, nudžiugino, nors ir iki tol mane labai palaikė tiek tėvai ir giminaičiai, tiek mokytojai ir klasės draugai. Esu visiems už tai dėkingas, antraip iki šiol tikriausiai tyliai gaminčiau sau… Laimėjimas mane pastūmėjo į priekį, suteikė daugiau įkvėpimo.

– Mes jau matėme mokykloje eksponuojamus Tavo darbus, kurie visus nustebino. Apie ką dabar svajoji?

– Jau turiu planų. Brėžiniai paruošti. Idėjų yra, bet viskam reikia laiko ir medžiagų.

– Ačiū už pokalbį. Mes linkime Tau dar daug puikių sumanymų ir įdomių darbų.


Apie Deimantą iš pažįstamų lūpų

Chemijos mokytoja Ramunė Paliokienė pasakoja, kad  2016–2017 mokslo metais Kamajų gimnazistai dalyvavo projekte „Nacionalinė žalioji olimpiada“. Viena iš sudedamųjų olimpiados dalių buvo darbelių paroda iš antrinių žaliavų. Tuomet Deimantas šiai parodai pristatė paties sukurtą automobilį, kuris galėjo važiuoti, sukosi ratai, švietė žibintai… „Žaliosios olimpiados“ organizatoriai susižavėjo Deimanto darbais. 2017-ųjų rudenį mokytoja Ramunė paskatino jį dalyvauti „Litexpo“ konkursinėje parodoje „Kita forma“. Deimantas čia tapo nugalėtoju.

Klasės draugai negaili Deimantui pačių geriausių žodžių. Jis yra visad mandagus, linksmas, draugiškas, kai tik reikia, ateina į pagalbą, praskaidrina nuotaiką. Bendraklasius stebina nepaprastas Deimanto kruopštumas ir darbštumas. Jo darbai, anot klasės draugės Austėjos, yra fantastiški. Živilė, kuri taip pat mokosi toje pačioje klasėje, sako, jog šis vaikinukas yra puikus žmogus ir nuostabus klasės draugas, kurį visi labai myli ir kurio idėjas – netgi pačias netikėčiausias – palaiko. Jos žodžiais tariant, Deimantas yra tikras deimantas…

,,Mūsų sūnus nuo mažų dienų buvo iš tų vaikų, kurie nesirgo internetine liga. Jis atrado kitų alternatyvų, kaip šauniai leisti laisvalaikį, pvz., smėlio dėžėje augino daržoves, jas prižiūrėjo, lipdydavo iš plastilino ūkiškus padargus, kurie judėjo, veikė. Pamažu plastiliną pakeitė popierius. Mums buvo įdomu, ką sūnus konstruoja, gamina, ir kartu neįtikėtina, nes su popieriumi, tiksliau kartonu, reikėjo „susidraugauti“. Prireikė daug kantrybės ir kruopštumo, kad daiktai veiktų. Mes galvojome, kad tai laikinas susidomėjimas. Bet, pasirodo, laisvalaikis Deimantui tapo malonia nuolatine veikla. Mes, tėveliai, suprantama, palaikome sūnaus pasirinkimą ir linkime jam svajones paversti realybe, toliau įgyvendinti savo sumanymus“, – pasakojo Deimanto tėvai.

Nijolė Markevičienė                                                                             

Mokytoja, gimnazijos jaunųjų žurnalistų būrelio ,,Littera“ vadovė

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie