D. Balaišytės archyvo nuotr.

– Kiek tau dabar metų, ką esi baigusi, kur gyveni ir ką dirbi?

– Man 25-eri, šiuo metu gyvenu Vilniuje. Esu baigusi biomedicininės diagnostikos bakalaurą. Tačiau po mokslų nebesiejau savęs su medicina. Turbūt lūkesčiai labai pasikeitė ir, rašydama baigiamąjį bakalauro darbą, vis stipriau jaučiau, kad savęs, užsidariusios laboratorijoje, neįsivaizduoju. Nuo pat mokyklos buvau aktyvistė. Ramus darbo pobūdis manęs neviliojo. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, po mokslų pasirinkau „savęs ieškojimo“ kelią. Dirbau daug ir sunkiai. Nuo kavinės padavėjos iki parduotuvės vadovės. Visokios buvo rolės. Kol galiausiai gavau pasiūlymą pabandyti įdarbinimo konsultantės poziciją tarptautinėje įmonėje. Užsikabinau. Šiuo metu esu vienos pirmaujančių personalo paieškos ir atrankos įmonių „CVO Recruitment“ komandos narė.

– Grįžkim į Rokiškį. Kada ir kodėl atėjai vaidinti į teatrą? Koks buvo debiutas? Gal kada nors norėjai tapti profesionalia aktore?

– Į teatrą atėjau netikėtai. Tuomet su gera kiemo drauge ieškojome galimybių aktyviai ir smagiai praleisti laisvalaikį. Veiklos Rokiškyje netrūko: dailės, choreografijos, muzikos mokyklos ir begalė kitų užsiėmimų. Išgirdau apie teatrą. Kaip tik tuo metu Justinas Krisiūnas žiūrovams pristatė spektaklio „Liftas“ premjerą. Tas spektaklis mane pakerėjo. Žiūrėjau jį absoliučiai visus kartus, kiek tik buvo rodytas Rokiškyje. Drąsa ir ryžtas kalbėti atviromis, ne kiekvienam maloniomis temomis, degančios jaunų žmonių akys ir nesuvaidintos emocijos. Tiesiogine žodžio prasme įsimylėjau kiekvieną spektaklio momentą. Tai buvo taškas ant „i“ mano tolimesnėje veikloje: aš privalau bandyti. Po kurio laiko J. Krisiūnas paskelbė atranką į Rokiškio jaunimo teatrą. Man pavyko į jį patekti. Turbūt laimę būtų sunku apibūdinti. Jaučiausi nugalėtoja. Debiutavau spektaklyje „Dangus neturi išriktųjų“. Nors tuo metu vaidinau antraplanį vaidmenį ir daug teksto neturėjau, tačiau kiekvienam spektakliui ruošdavausi labai atsakingai. Po poros metų šį spektaklį paliko pagrindinė aktorė Agnė Sirgėdaitė. Justinas patikėjo man pakeisti Agnę. Tai buvo mano, kaip pagrindinės aktorės, debiutas scenoje.

Vaidinant mėgėjų teatre, juolab mokinei, natūraliai atsiranda noras bandyti profesionalios aktorės karjerą. Tačiau puikiai prisimenu, jog mane sustabdė vienas dalykas – niekada nedainavau ir nejaučiau, kad galiu tai daryti. Norėdama pradėti aktorinius mokslus, turėjau dainuoti. Noriu to ar ne. Deja, šią svajonę teko palikti nuošalyje.

– „Nuoširdi, atvira, visada besišypsanti Deimantė Balaišytė daugeliui pažįstama kaip Juozo Tūbelio gimnazijos abiturientė. O kitiems, besidomintiems teatru, Deimantė – ragana, gyva numirėlė, princesė. Kaip jai sekasi nepasimesti tarp vaidmenų ir tikro gyvenimo?“ – taip apie tave rašė draugė Agnė Raščiūtė 2012 m. „Gimtajame Rokiškyje“. O ką į šitą klausimą atsakytum šiandien?

– Puikiai prisimenu šį straipsnį. Tuo metu buvau 12-oje klasėje. Dabar šis klausimas man daug paprastesnis. Turbūt  todėl, kad pasikeitė požiūris, o gal tiesiog suaugau. Anksčiau į teatrą žiūrėdavau kaip į veiklą, kuri leidžia man atsiskleisti. Dabar – tai pats geriausias atsipalaidavimo būdas. Įžengusi scenon atsigaunu. Ne tik morališkai, bet ir psichologiškai. Turbūt daug kas manimi netikėtų. Juk scenoje liejasi begalės emocijų, aktoriai „plėšo“ save į gabalus: akimirką juokiasi, akimirką drebančiu balsu taria širdį liečiančius žodžius. Bet, patikėkit manimi, scena – tai geriausia reabilitacija nuo tikrojo gyvenimo. Riba tarp vaidmens ir to, kas mano gyvenime vyksta už scenos,  yra labai aiški. Manau, net mėgėju aktoriumi tu negali tiesiog tapti, tu juo turi būti iš vidaus.

– Spektaklis „Aš tave užmiršau“. Mildos vaidmuo (už jį Deimantė ir nominuota ryškiausios aktorės kategorijoje). Koks tai vaidmuo ir kas buvo sunkiausia jį kuriant?

– Daivos Čepauskaitės pjesėje „Aš tave užmiršau“ šių dienų jaunuoliai Milda ir Andrius bando išgyventi savo senelių – žydės ir lietuvio – meilės istoriją. Jaunuolių pasakojimuose susipina begalės dalykų: užmarštis ir atmintis, neapykanta ir meilė, prievarta ir švelnumas, istorija ir dabartis, realybė ir teatrališkumas, karas ir pokaris, žydų ir lietuvių santykiai. Bandydami atsiminti tai, kas buvo užmiršta, jiedu atsimena daugiau negu tikėjosi.

Šis vaidmuo scenoje nuolat banguoja. Meilę keičia neapykanta, juoką – ašaros. Didžiausias iššūkis bandant įsijausti į Mildos rolę turbūt iškilo tada, kai supratau, kad turėsiu vaidinti spektaklį spektaklyje: Milda, bandydama pakartoti savo senelės meilės istoriją, priverčia savo draugą atlikti lietuvio, šaudžiusio žydus, vaidmenį ir išgyventi visas emocijas drauge. Turėjau labai daug dirbti su savo mintimis ir emocijomis, kad gebėčiau surasti tuos du skirtingus personažus savyje: Mildos senelę Goldą praeityje ir pačią Mildą dabar.

Spektaklyje pasakojama apie atsitiktinai išlikusią gyvą žydaitę, išsikapsčiusią iš duobės ir išgelbėtą vieno kareivio, žudžiusio kitus žydus, tačiau slepiančio ją rūsyje – duobėje. Šią istoriją po daug metų perpasakoja ar, tiksliau, suvaidina išsigelbėjusios moters anūkė kartu su savo draugu.

– Jei neklystu, už Mildos vaidmenį pernai jau gavai „Nikodemą“, dabar esi nominuota kaip ryškiausia mėgėjų teatro aktorė Lietuvos mastu? Jautiesi įvertinta?

– Taip, praėjusiais metais gavau „Nikodemo“ statulėlę už geriausią moters vaidmenį. Būti įvertintai teatro aktorių – kolegų, režisieriaus ir teatrui prijaučiančių žmonių – yra tikrai didžiulis laimėjimas.

Dalyvavau Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ ir buvau pastebėta komisijos bei nominuota ryškiausiam sezono aktorės apdovanojimui. Nemeluosiu, kai sužinojau, kad esu nominuota, šokinėjau iš laimės ir pasakojau visiems artimiausiems žmonėms. Būti atrinktai tarp šešių ryškiausių sezono aktorių Lietuvoje ir išvysti savo vardą šalia pirmosios, dar darželio, teatro mokytojos Nijolės Čirūnienės yra tikra garbė. Šie mėgėjų teatro apdovanojimai yra prilyginami profesionalų „Auksinių scenos kryžių“ teikimui. Tad jausmas būti įvertintai tokiu mastu buvo nepakartojamas.

– O ar sunkus buvo perėjimas iš Jaunimo teatro į Liaudies teatrą Rokiškyje tuomet, kai Jaunimo teatras išsibarstė? Kaip priėmė?

– Ne, perėjimas buvo nesunkus. Rokiškio jaunimo teatras po truputį savo veiklą ėmė mažinti dėl paprasčiausiai priežasčių – aktoriai baigė mokyklas, įstojo į universitetus ir išsikraustė į skirtingus miestus. Atsiradęs užimtumas ir skirtingi lūkesčiai paliko mumyse gražių prisiminimų apie Jaunimo teatro laikus.

Kadangi mano pačios gyvenimas susiklostė taip, kad buvau grįžusi gyventi į Rokiškį, o teatras vis dar buvo didžiulė aistra, dalyvavau Liaudies teatro naujų aktorių atrankoje. Jau per pirmąjį susitikimą su režisieriumi jis paminėjo, kad turi pjesę, kuri puikiai man tiktų.

Kiti aktoriai priėmė labai šiltai. Daugelį iš jų žinojau iš seniau. Todėl tas „įsivažiavimas“ į naują kolektyvą buvo daug paprastesnis.

– Ar kada nors jutai, kad gali nevaidinti?

– Negaliu pasakyti, kad kada nors toks jausmas buvo. Turbūt dar neturėjau vaidmens, kuris mane atstumtų. Juk kiekvienas naujas iššūkis leidžia tobulėti. Turbūt toks požiūris man nesuteikia pagrindo mąstyti, jog ko nors negaliu, ypač scenoje.

– Ar teko vaidinti ką nors visai svetimo ir nesuvokiamo?

– Teko. Turbūt tai suaugusios moters, motinos, lietuvių kalbos mokytojos vaidmuo J. Krisiūno statytame spektaklyje „Emigrantai“. Tuo metu buvau moksleivė. Suvokti, kaip mąsto šeimą turintys, iki širdies gelmių patriotiški, bet emigruoti priversti žmonės, buvo labai sunku. Manau, tai nebuvo tiek svetima, kiek labiau sunkiai suvokiama: kaip turi elgtis, kaip išjausti ir kaip suvaidinti taip, kad žiūrovas tavimi, jauna mergina, patikėtų kaip suaugusia moterimi. Po spektaklio premjeros girdėjau atsiliepimų, kad patikėjo. To man ir užtenka.

– Ar teatro patirtis praverčia dabartiniame darbe ir kaip?

– Dirbu personalo paieškos ir atrankos srityje. Nuolat tenka gyvai bendrauti su skirtingais žmonėmis. Įvertinti jų asmenybės savybes, darbą komandoje, streso ar konfliktų valdymo įgūdžius ir kt. Teatre išmoktos savęs pažinimo pamokos puikiai pasitarnauja vertinant žmones darbo aplinkoje. Neturiu scenos baimės. Tai puikiai gelbsti bendraujant su verslo klientais. Tad teatras apskritai yra labai gera mokykla pažinti save ir savo emocijas, išmokti valdyti savo mintis, susikoncentruoti. Profesijos keisti nežadu. Pagaliau radau tai, kas man labai artima ir kur save matau po 10-ies ar daugiau metų.

– Už kokį vaidmenį galėtum mesti darbą, Vilnių ir apskritai viską?

– Šis klausimas reikalauja labai daug apmąstymų. Manau, toks vaidmuo yra. Tik turbūt kažkur giliai manyje ir dar neatrastas.

– Ar gyvenime labiau racionali, ar azartiška?

– Sakyčiau, esu emocingas žmogus. Labai daug sprendimų kartais atsiremia į tuo metu užvaldančią emociją. Tačiau racionalumo po truputį mokausi. Tikiuosi, kad tuomet, kai gyvenime atsiras svarbių pasirinkimų, emocijos bus nuošaly.

– Vaikštai su Ryčiu (Rytis Kazlauskas – sporto žurnalistas – Deimantės draugas) į varžybas? „Sergi“ sportu?

– Tikrai taip. Esu Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos gerbėja. Ši meilė krepšiniui labai sena. Susipažinus su Ryčiu, tik sustiprėjo. „Sergu“ sportu kiekvieną dieną. Juk grįžusi į namus nuolat girdžiu ilgus pasakojimus apie viso pasaulio sporto įvykius ir juokais sakau, kad Rytis yra „mano vaikščiojanti sporto enciklopedija, kuria didžiuojuosi“.

– Kokios tavo knygos, teatras, filmai?

– Knygos. Dievinu kontraversiškai vertinamą japonų rašytojo Haruki Murakami kūrybą. Šį rašytoją atradau prieš 10 metų ir iki šiol su nekantrumu vis laukiu naujų jo knygų.

Teatras. Turbūt dėl didelio darbo krūvio nesu didelė teatro lankytoja šiuo metu, tačiau Oskaro Koršunovo ir šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus kūryba yra mano viena mylimiausių.

Filmai. Kaip tik šiuo metu turiu sau iššūkį – peržiūrėti visus „Oskarams“ nominuotus filmus. Tai tampa tradicija. Po nominacijų teikimo įvertinti filmus pačiai.

– Kas tau atrodo svarbiau – graži ar protinga? Ar įmanoma viskas kartu?

– Nors šio meto visuomenėje grožio kultas yra labai populiari tema, mano nuomone, protas ir grožis yra neatsiejami dalykai. Aš visada pastebiu žmones, kurie visų pirma skiria laiką savo vidiniam grožiui puoselėti. Tik po to išorei. Juk pasitinkam pagal išvaizdą, o palydim pagal protą.

– „Kartais atrodo naivi ir šypsenėlė vaikiška, bet kartais turi begalinės drąsos. Ypač scenoj“, – tai režisieriaus, kuris turėjo tau ypatingą vaidmenį, žodžiai. Bet tu išvažiavai… Ką pasakytum?

– Tai buvo vienas sunkiausių pasirinkimų, kalbėti apie tai iki šiol man nėra lengva. Gyvenimas kartais neleidžia turėti visko vienu metu. Liepia skaudžiai rinktis. Taip atsitiko ir man. Dėl asmeninio gyvenimo peripetijų turėjau palikti Rokiškį ir grįžti į Vilnių. Bet už stiprybę scenoje ir begalinį pasitikėjimą esu dėkinga Rokiškio liaudies teatro režisieriui Eligijui Daugnorai. Išmokau daug sudėtingų, bet kartu gyvenimiškų pamokų. Dabar metas judėti pirmyn.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie