B. Čeponytės archyvo nuotr.

– Ką veiki šiuo metu?

– Aplinkybės susiklostė taip, kad šiuo metu nei mokausi, nei dirbu. Neseniai dar buvau oficiali savanorė. Nors teisiškai turbūt šio statuso nebeturiu, labai nesisieloju. Kuriu ateities planus ir laukiu atsakymų iš universitetų Didžiojoje Britanijoje, kur tikiuosi įstoti – tuomet galėsiu save vadinti psichologijos studente.

– Kaip prasidėjo tavo pažintis su savanoriška veikla?

– Su savanoryste pirmą kartą susidūriau dešimtoje klasėje. Vakare draugė paskambino ir pasakė, kad rytoj ryte turiu keliauti į mokymus, organizuojamus Rokiškio jaunimo organizacijų sąjungos (RJOS) „Apvalus stalas“. Pirmo susitikimo metu manęs prašė papasakoti apie tai, kaip jaučiuosi bendradarbiaudama su kitais žmonėmis. Pamenu, drebančiomis kinkomis stovėjau prieš visus ir net prisistatyti buvo baisu – tuomet dar nebuvau susidraugavusi su viešuoju kalbėjimu.

Man labai patiko visa ta atmosfera ir po ilgų svarstymų bei vidinių prieštaravimų prisijungiau prie „Apvalaus stalo“ savanorių. Iš pradžių nelabai susigaudžiau, ką mes ten veikiam, bet laikui bėgant vis labiau įsitraukiau. Idėja, kad jaunimas, kartu ir aš, galime organizuoti stovyklą ir savaitę praleisti miškuose su 20 bendraamžių, atrodė nereali.

– Ko išmokai savanoriaudama?

– Rokiškio jaunimą vienijančioje organizacijoje praleidau trejus metus, turėjau galimybę susipažinti su jaunimo politika, dalyvauti įvairiuose Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos renginiuose, inicijuoti arba padėti organizuoti ne vieną renginį ar projektą. Kelissyk teko į kitus kraštus keliauti ir sužinoti, kad visame pasaulyje tų savanorių – pilna, ir jie ne iš kelmo spirti. Teko savanoriauti Lietuvos profesionaliųjų teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“, įvairiuose kituose renginiuose, vykusiuose Rokiškyje ir aplink. Susipažinom su projektų rašymo ypatumais, mokėmės dirbti komandoje, klausytis vieniems kitų, atrasti bendras idėjas, pasidalinti darbais ir už juos prisiimti atsakomybę.

Žinoma, visko buvo per tuos metus: kartais apsipykdavom, veiklos prasmės nebeatrasdavom, išmokę kalbėt „mandrais“ žodžiais, patys susipainiodavom juose, kartais laiko mokykliniams reikalams pritrūkdavom, teko išklausyti nemažai tėvų bei mokytojų skundų, tačiau visąlaik sugrįždavom prie tos savanorystės, paversdavusios visas mūsų problemas džiaugsmais. Vienas smagiausių šios veiklos aspektų – įdomių žmonių nors vežimu vežk.

– Dirbai su neįgaliais vaikais. Kodėl?

– Savanoriaudama sužinojau, kad yra Europos solidarumo korpusas ir galimybė išvykti į kitas šalis ilgesniam laikui, tuomet ir nusprendžiau, kad baigusi mokyklą daugiau pasaulio pamatysiu ir patirties įgysiu.

Vasarą, baigusi mokyklą, praleidau Didžiojoje Britanijoje, teko dirbti vištienos fabrike. Ten sutikau daug emigrantų ir daugelis jų tvirtino, kad Rumunija – baisi šalis. Vedama smalsumo atsidūriau Rumunijoje, ten praleidau pastaruosius šešis mėnesius. Norėjau studijuoti psichologiją, todėl nusprendžiau pasitikrinti, ar turiu pakankamai kantrybės ir gebėjimų. Taigi išvažiavau dirbti su psichinę ir fizinę negalią turinčiais vaikais bei jaunimu. Dirbau dviejuose centruose, vienas jų – dienos centras įvairių sutrikimų turintiems paaugliams ir suaugusiems, kitas – vaikų namai, kuriuose gyveno daug nuostabių mažylių, turinčių įvairių sveikatos problemų.

Pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs ne tik todėl, kad niekada nebuvau dirbusi su negalią turinčiais vaikais. Jie kalbėjo kita kalba, kai kurie nė nekalbėjo, turėjo savo pasaulėlius, į kuriuos bijojo mane, nepažįstamąją, įsileisti. Laikui bėgant pripratome vieni prie kitų, vaikai, matydami mane kasdien, pradėjo prisileisti vis arčiau. Kiekvienas buvo unikalus, turėjo vis kitokių gebėjimų. Mano vaikai, kaip aš juos vadindavau, išmokė mane džiaugtis net mažiausiais pasiekimais ir leido suprasti, kad kartais bendravimas yra kur kas daugiau nei tik žodžiai. Jie tarsi paėmė mane už rankos ir nusivedė į savo pasaulėlius.

– Kaip supratai, kad tavo veikla – prasminga?

– Išgirdau, kad dvylikametė, turinti stiprų autistinį sutrikimą, geba skirti ir pasakyti visas spalvas, raides ir skaičius angliškai; po kūrybinių dirbtuvių drauge su keliais neįgaliųjų dienos centrais muzikavome; vos įžengus pro vaikų namų duris pas mane atbėga būrys mažylių ir šokinėdami rankų judesiais ar melodija niūniuoja vaikiškas daineles, kurias kasdien jiems dainuodavau… Šie pavyzdžiai suteikė mano veiklai prasmės.

– Koks gyvenimas virė Rumunijoje?

– Išvykti buvo geriausias mano sprendimas. Gyvenau drauge su devyniais savanoriais iš Estijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Vengrijos dideliame trijų aukštų name. Drauge bandėme integruotis į vietos bendruomenę, keliaudavome į mokyklas, darželius, miesto šventes, rengdavome įvairius užsiėmimus mokiniams, organizavome anglų kalbos klubus vietiniams, norintiems patobulinti žinias, o laisvu laiku daug keliavome. Turėjome nuostabų mentorių, gamtos entuziastą, dažnai leisdavomės į žygius po kalnus, jis papasakojo mums Rumunijos, ypač Transilvanijos, istoriją, supažindino su vietiniais amatais, žmonių gyvenimo būdu, maistu. Išgirdome daug gyvenimo istorijų, ragavome naminio rumuniško ir vengriško maisto, suradome begales panašumų ir skirtumų tarp savo šalių, lipome į kalnus, leidomės žemyn besigrožėdami kas kelis metrus pasikeičiančia gamta, stebėjome arkliais traukiamus vežimus, prasilenkiančius su naujutėlaičiais automobiliais, išsižioję spoksojome į neišpasakyto grožio pilis, lankėme kitus Rumunijos savanorius, klausėmės miestų legendų, bandėme juos ištyrinėti landžiodami po mažiausias gatveles.

Jei dabar manęs paklaustų, kaip ta Rumunija, nė nemirktelėjusi atsakyčiau, kad tai – viena gražiausių mano matytų šalių ir kiekvienas privalo ją aplankyti.

– Į Lietuvą grįžai prasidėjus koronaviruso pandemijai. Ką patyrei?

– Iš Rumunijos išskridau kovo 23 d., Rokiškį pasiekiau tik kovo 25-ąją ir iš karto vykau į savivaldybės suteiktas patalpas saviizoliacijai. Po trijų dienų kelionės šios patalpos su besipuikuojančia lova kambario viduryje buvo nuostabiausia, kas tik galėjo atsitikti. Pirmas dvi dienas praleidau kalbėdama telefonu – reikėjo visiems draugams ir giminaičiams išpasakoti, kaip ta saviizoliacija veikia. Paskui sunerimau, kad bus nuobodu, bet tada supratau, kad šitiek knygų yra neperskaityta ir filmų neperžiūrėta, o ir pasportuoti jau metas, su draugais naujausias aktualijas reikia aptarti, feisbuke akys už kokio įdomaus straipsnio užkliūva, dvi valandos praeina ieškant informacijos apie koronavirusą – taip ir nepastebėjau, kad atėjo laikas grįžti į namus.

Mamai buvo baisu, kaip aš tas dvi savaites išgyvensiu, bet viskas klostėsi puikiai. Net į naudą – turėjau laiko mintimis atsisveikint su Rumunija, užbaigti pildyti visus dokumentus ir apklausas, kurių nespėjau ten būdama, mat projektas nutrūko anksčiau, nei buvo planuota, galiausiai pailsėti nuo gyvenimo su devyniais žmonėmis. Be to, izoliuodamasi ne tik save, bet ir savo šeimą bei aplinkinius saugojau. O tai labai svarbu.

– Dėkui už pokalbį.

Greta ŠLIURPAITĖ

Projektą iš dalies remia

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie