Gimtasis Rokiškis Mes – jėga! Arnas Juškevičius: „Dvejus metus zyziau, kad noriu žaisti krepšinį“

Arnas Juškevičius: „Dvejus metus zyziau, kad noriu žaisti krepšinį“

Kūno kultūros ir sporto centre (KKSC) krepšinio treniruotes vaikams veda naujasis treneris Arnas Juškevičius. 23-ejų metų iš Juodupės kilęs ir ten mokyklą baigęs Arnas krepšiniu susidomėjo dar vaikystėje, o studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje pradėjo dirbti su jaunaisiais krepšininkais. Apie aistrą šiai sporto šakai ir trenerio darbo niuansus – šiandienos pokalbyje su Arnu.

1763
1

– Kada susidomėjai krepšiniu?

Turbūt reikėtų paklausti, ar kam nėra tekę žaisti krepšinio ar bent jau juo domėtis? Juk Lietuvą ne be reikalo vadina krepšinio šalimi.

Su krepšiniu susipažinau dar darželyje. Tėtis važiuodavo žaisti jo su draugais, pasiimdavo ir mane. Aišku, su suaugusiaisiais netekdavo varžytis, o tik stebėti nuo suoliuko ar padaužyti kamuolį į žemę, bet iki šiol atsimenu, kaip būdavo smagu. Laikui bėgant kartu su tėčiu žiūrėdavome krepšinio rungtynes per televiziją, savaime kildavo nemažai klausimų: kodėl taip, kodėl meta iš ten ir pan. Toliau sekė pirmieji bandymai krepšinio aikštelėje su draugais. Visi tuometiniai mano draugai buvo keleriais metais vyresni, tad toks ten ir žaidimas… Gaudavau kamuolį į rankas ir sviesdavau tiesiai į krepšinio lentą stovėdamas prie tritaškio linijos. Apie kažkokią gynybą ar taisykles net negalvodavau.

Prisimenu, su tėčiu žaisdavome krepšinį kieme ir visada norėdavau jį nugalėti; galvodavau, jei lankysiu treniruotes, tikrai pavyks tai padaryti. Taigi metams bėgant atsirado aistra šiai sporto šakai ir ji vis augo.

– Kada pradėjai lankyti treniruotes?

Būdamas dvylikos metų. Tad praėjo jau vienuolika metų, jei skaičiuotume nuo pirmosios krepšinio treniruotės. Pamenu, buvau dvylikos, kai su Juodupės gimnazijos kvadrato komanda nuvažiavome į Obelius pasitreniruoti. Jau tuo metu buvau kur kas aukštesnis už bendraklasius. Tuometinis mano amžiaus grupės sporto mokyklos krepšinio treneris dirbo Obelių mokykloje mokytoju ir pamatęs mane pasiūlė lankyti krepšinį. Deja, po pokalbio su tėvais manęs treniruotis neišleido, nes tūrėjau problemų dėl kelių. Tai vyko rudenį, bet tais pačiais mokslo metais, pavasarį, dar kartą susidūrėme su tuo pačiu krepšinio treneriu. Jis dar kartą pasiūlė ateiti pabandyti. Spjoviau į savo sveikatos problemas ir pasakiau tėvams – lankysiu treniruotes, nes jau gerus dvejus metus jiems zyziau, kad noriu mokytis žaisti krepšinį. Dėl didelio mano užsispyrimo tėvai sutiko išleisti.

Dar po kelerių metų krepšinio treniruotes pradėjau lankyti Kupiškyje. Tuo metu atrodė, kad besitreniruodamas Kupiškyje galiu pasiekti kur kas daugiau. Ten ir pabaigiau sporto mokyklą.

– Kokiose komandose teko žaisti?

 Pirmoji komanda, jei ją galima taip pavadinti, buvo Juodupės gimnazijoje, vėliau teko atstovauti Juodupės miestelio ekipai. Žaidžiau Rokiškio, Kupiškio KKSC, Kupiškio „Kupiškio“, Rokiškio „Fenikso“, Rokiškio „Darolos“ komandose,  studijuojant teko atstovauti universiteto bei porai Vilniaus komandų. Šiuo metu atstovauju „SK Entuziastų“ ekipai.

– Ar rimtesnių traumų pavyko išvengti?

– Rimtesnių traumų dar nepatyriau. Turbūt didžiausios – kelis kartus patempti čiurnų raiščiai.

– Koks pasiekimas tau atrodo įsimintiniausias?

Krepšinio srityje didelių pasiekimų neturiu, bet turiu vieną, kurį atsiminsiu visą gyvenimą. Gal kai kam pasirodys, kad jis nieko vertas pasiekimas, bet man jis įstrigęs labiausiai. Būdamas vienuoliktoje klasėje su Kupiškio komanda Moksleivių krepšinio lygos antrajame divizione iškovojome trečiąją vietą. Tuo metu man tai atrodė išties nepakartojamas pasiekimas. Siunčiu šilčiausius linkėjimus Kupiškio komandai ir labai didelį AČIŪ treneriui Alvydui Puzeliui, kuris padėjo man tobulėti.

– Kaip pradėjai krepšinio trenerio darbą?

Iš tikro labiau aplinkybės privertė pabandyti trenerio duoną, nuo pat pradžių save mačiau mokytoju, o ne treneriu. Studijavau VDU, kai su manimi susisiekė ir pasiūlė pasikalbėti dėl trenerio darbo. Galvojau, susitiksiu, išklausysiu ką pasiūlys, kokios darbo sąlygos ir, jeigu tenkins, pabandysiu. Po trumpo pokalbio sutikau išbandyti šį vaidmenį. Man, tuomet studentui, tai buvo labai gera proga prisidurti papildomų pinigų ir pradėti darbą pagal specialybę. Trenerio karjerą pradėjau praėjusiais metais – treniravau mažuosius krepšininkus darželiuose, turėjau ir mokyklinio amžiaus grupę. Na, o šiandien esu čia – Rokiškio rajono kūno kultūros ir sporto centre.

– Kokios emocijos apėmė pirmąją darbo dieną dieną?

Pirmąją savaitę po Ukmergės darželius važinėjau su kitu treneriu, kurį turėjau pakeisti. Jis mane supažindino su vaikais, darbo niuansais. Pati pirmoji savarankiško darbo diena man tapo dideliu iššūkiu. Labai jaudinausi, širdis daužėsi kur kas dažniau nei įprastai, jaučiausi lyg ant adatų. Vis jaudinausi, kad tik vaikai neužsigautų žaisdami ar nenutiktų dar kokia nelaimė. Pasibaigus pirmajai darbo dienai džiaugiausi, teigiamos emocijos liejosi per kraštus, pajutau palengvėjimą, nes viskas praėjo sklandžiai.

– Kur matai save ateityje? Kokių svajonių turi?

Man patinka mano dabartinis darbas, bent jau šiuo metu save matau treniruojantį krepšininkus. Ateityje, jei susiklostys tam tinkamos aplinkybės, norėčiau pabandyti mokytojo pareigas.

O kalbant apie svajones, dvi jau išsipildė. Viena iš jų – nenutolti nuo krepšinio. Visada svajojau savo gyvenimą sieti su sportu, o labiausiai – su krepšiniu. Tikrai ne aš vienas vaikystėje norėjau būti profesionaliu krepšininku, juk gyvename Lietuvoje – krepšinio šalyje. Kita svajonė, kuri irgi išsipildė, – žaisti krepšinį vienoje komandoje su broliu.

– Turbūt standartinis klausimas krepšinio aistruoliui, už ką sergi?

Sergu už Kauno „Žalgirį“. Žalia balta, žalia balta! Kiek pamenu, mano tėtis visą gyvenimą palaikė Kauno komandą, tad nenuostabu, kad ir mano širdyje atsirado „Žalgiris“.

– Laisvalaikis be krepšinio. Koks jis?

Daug laiko praleidžiu padėdamas savo ir sužadėtinės tėvams atlikti įvairius darbus. Mėgstu keliauti, aplankyti naujas vietas, laiką leisti gamtoje. Neatsisakau kompiuterinių žaidimų. Dažniausiai žaidžiu NBA serijos žaidimus. Taigi krepšinis manęs nepalieka ir virtualioje erdvėje.

– Ar savo ateitį matai Rokiškyje?

Nežinia, kaip susiklostys gyvenimas bėgant metams. Nežinau, kas manęs laukia ateityje, bet šiuo metu save tikrai matau Rokiškyje, o ne kur kitur. Esu labai dėkingas savo šeimai, kuri mane palaikė sunkiomis akimirkomis, išgyvendavo dėl manęs, džiaugdavosi ir patardavo. Didelis AČIŪ JUMS, jei ne jūs, nebūčiau tas, kas esu.

Projektą iš dalies remia:

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
B.J.
B.J.
2020 19 rugsėjo 13:53

Džiugu matyti, kad sporto centras jaunėja – nuo direktoriaus iki trenerių. Taip ir toliau, sekmės treneriui :).