– Esi Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio gimnazistė, 11-okė. Kai pernai kalbinau didelį būrį mokyklos mokinių, dalyvavusių mokomųjų dalykų olimpiadų respublikiniuose ir zoniniuose turuose, jau buvo aišku, kad dalyvausi tarptautinėje olimpiadoje. Tavęs klausiau, kada paskutinį kartą žiūrėjai į žvaigždes. Tada atsakei, kad vakar, mat taip sutapo, kad išvakarėse buvote ekskursijoje Molėtų observatorijoje. To paties klausiu ir dabar – kada paskutinį kartą stebėjai žvaigždes?
– Vakar, kai buvo giedras dangus. Manęs draugas pasiteiravo, kokia ten ryški žvaigždė šviečia. Pasakė kryptį. Išėjau į lauką vidury nakties ir suradau – tai buvo Sirijus. Man patinka tokie dalykai. Apžiūrėjau ir kitus žvaigždynus.
– Tai gal esi „užsikrėtusi“ žvaigždėmis? Kaip sekėsi tarptautinėje astronomijos olimpiadoje?
– Taip, jau seniai. Brolis Rimas stebėdavo jas per teleskopą, aš besdavau pirštu į dangų rodydama žvaigždę ir klausdavau, kaip ji vadinasi. Jis man ėmė pasakoti apie dangų.
Olimpiada vyko Rumunijoje, Piatra Niamco mieste, praėjusių metų spalį. Iš Lietuvos važiavome penkiese: trys į jaunesniųjų grupę (iš Vilniaus ir Klaipėdos), du į vyresniųjų – šiaulietis Justinas ir aš. Su Justinu esame pažįstami, nes mokomės „Fizikos Olimpe“ (papildomoje fizikos mokykloje). Jis olimpiadoje laimėjo bronzos medalį, man sekėsi prasčiau, nes nesusikaupiau. Galva buvo pilna darbų, kuriuos palikau Rokiškyje. Jaučiuosi dėl jų paaukojusi olimpiados rezultatus. Iš to jau pasimokiau – mintimis turiu būti ten, kur esu. Olimpiada vyksta kasmet, taigi dar galiu pasitaisyti.
– Kokias užduotis gavote?
– Tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje olimpiadoje buvo trys turai: teorinis, auditorinis ir stebėjimų. Pastarajame dangų stebėjome naktį. Tarptautinėje olimpiadoje savo eilės laukėme salėje, iš mūsų buvo paimti mobilieji telefonai. Man teko laukti 7 val., o atlikti užduoties ėjau paryčiui, 4 val. Užduotis atlikome žiūrėdami į dangų plika akimi ir per teleskopą. Gavau užduotį rasti Andromedos galaktiką ir Neptūną. Galaktiką suradau, Neptūno – ne. Jis jau buvo nusileidęs už miesto stadiono, be to, jį užstojo švieslentė.
– Šioje dalyje prie vieno olimpiados dalyvio stovėjo vienas vertintojas?
– Net du.
– Su kokių šalių atstovais bendravai?
– Artimiausias draugų ratas – iš Bangladešo, Šri Lankos, Kinijos, JAV, Korėjos. Su jais buvo įdomiausia bendrauti. Kalbėjomės tik anglų kalba.
– Ar buvo kultūrinių išvykų?
– Taip. Smagiausia pamatyti neturistinę Rumunijos pusę.
– O apdovanojimai?
– Apdovanojimams buvo skirta visa diena, tačiau joje trūko iškilmingumo. Manau, tai gan gaila, nes į olimpiadą suvažiavo šimtas dalyvių.
– Grupės „Bix“ repertuare yra daina pavadinimu „Kas iš to?“ Kas Tau iš to?
– Gavau pamoką – būk ten, kur esi. Jei padarai klaidų, tai svarbiausia iš jų pasimokyti. Aišku, atsiranda labai didelė motyvacija, nes praleidi laiką su bendraminčiais. Norisi juos pamatyti dar ir kitąmet. Be to, tai gera proga pakeliauti. Man visą gyvenimą svarbu tobulėti, ugdyti save, todėl olimpiada buvo įrodymas, kad kažką iš tikrųjų pasiekiau. Tai lyg pasakymas sau, kad galiu ir noriu toliau mokytis astronomijos. Praėjusių metų pabaigoje visi tarptautinių olimpiadų dalyviai buvome sukviesti į prezidentūrą Vilniuje ir mums padėkota. Ten tikrai buvo iškilminga. Daugelį prezidentūroje sutiktų moksleivių jau mačiau anksčiau. Iš tiesų, įvairiose olimpiadose dalyvaujame tie patys. Gera pasijausti, kad tu esi tame protingųjų rate.
– Koks Tavo mokymosi vidurkis?
– Absoliutaus dešimtuko negali būti, nes turiu devynetų. Pernai baigiau 9,98 balo vidurkiu. Tai mano geriausi metai. Gana keista, kad toks vidurkis, nes mokyklos mokslams neskiriu daug laiko. Kartais dėl to mokytojai pyksta.
– Apie visuomeninę veiklą…
– Dalyvauju Jaunųjų lyderių klube, esu jo prezidentė. Taip pat Rokiškio jaunimo organizacijų „Apvalus stalas“ narė. Ką veikiame? Rašome projektus, organizuojame renginius, konferencijas, diskusijas, akcijas, vasaros stovyklas, daug mokymų… Darome viską, kas šauna į galvą. Bet svarbiausia tobulėjame ir ugdome tokias kompetencijas, be kurių ateityje būtų sunku apsieiti. Taip pat vienuoliktus metus šoku Choreografijos mokykloje ir groju pianinu.
– Kuo Tavo galva buvo užimta Rumunijoje?
– Nedavė ramybės paraiška, kurią rašėme. Joje numatytas dvejų metų finansavimas Jaunųjų lyderių klubui. Rezultatus jau žinome – gavome visą finansavimą. Darbas atsipirko.
– Lieka laiko sau? O galbūt save realizuoji veiklose, todėl tylos ir ramybės periodų nebereikia?
– Iš pradžių galvodavau, kad jų reikia. Po to sekė labai darbingas laikotarpis, po kurio galėjau pailsėti, bet nebežinojau, ką ilsintis veikti. Serialai man atrodo beprasmis laiko leidimas. Daug geriau jaučiuosi kažką darydama, planuodama. Mano draugai yra iš tos pačios jaunimo organizacijos. Dirbdami kartu praleidžiame laisvalaikį, taigi ir dirbu, ir pailsiu. Laiko pačiai sau užtektų, bet aš visuomet prisiimu daugiau darbų, kad nebūtų tuščio sėdėjimo ir žiūrėjimo į sieną. To labai nemėgstu. Aš bėgu, bėgu ir noriu toliau bėgti. Svarbiausia – viską padaryti kokybiškai.
– Kokius žmones laikai žvaigždėmis?
– Kai man pasako žodį „žvaigždė“, tipiškai įsivaizduoju kokią nors fifą arba instagramo influencerę, kas dabar labai populiaru. Bet tokių žvaigždėmis niekada nelaikyčiau. Kodėl žmonės neįsiklauso, ką tos „žvaigždės“ kalba? Jų žodžių nulinė prasmė. Man žvaigždės – tai žmonės, į kuriuos lygiuočiausi, kurie būtų pavyzdys, kurie iš tikrųjų kažką daro ir protingo pasako. Kodėl neklausyti tų, kurie kalba apie gyvenimo tikslus?
– Minėjai, kad žvaigžde laikai tokį žmogų, kuriuo galėtum sekti. Pavyzdžiui?
– Man autoritetai yra broliai, tėvai, seneliai. Iš mamos visada imsiu pavyzdį, kaip būti tobulu žmogumi, suspėjančiu pasirūpinti visu pasauliu. Tėtis – tai žinios ir stiprybė. Mano ir brolių situacijos labai panašios, noriu, kad man pasisektų lygiai taip pat, kaip ir jiems. Senelį gerbiu už stiprybę ir dėl to, kad niekuomet nepasiduoda siekdamas savo tikslų.
– Kada pasijunti žvaigžde?
– Nėra buvę tokių atvejų. To nesureikšminu ir nemanau, kad kiti turėtų mane laikyti žvaigžde.
– Koks tavo mylimiausias eilėraštis arba citata? Galbūt apie žvaigždes?
– Vaizduotėje skamba eilėraštis apie Sartų ežerą: „O Sartai, jūs Sartai mėlynieji…“ Jį labai dažnai girdžiu iš senelio ir pusbrolio, Kalėdų proga jį net deklamavome Kalėdų Seneliui.
– Kada? Būdami maži?
– Ne, per praėjusias šventes. Vis dar deklamuojame (juokiasi – aut. past.).
– Ar Tavo senelis taip pat privalo ką nors padeklamuoti Kalėdų Seneliui?
– Žinokite, taip. Dažniausia „Grybų karą“, jei būna mano pusbrolis (jie abu mėgsta deklamuoti), arba „Trakų pilį“. Arba dar ką nors, nes jis moka daug eilėraščių. Tai daro tobulai.
– Ką reiškia tobulai? Artistiškai?
– Ir artistiškai, ir be klaidų, sustojimų. Esu garantuota, kad jų nesikartoja bent ketverius metus, bet ima ir pasako. Mano močiutė moka puikų eilėraštį apie mešką ir ledus…
– Kokia Tau sunkiausia matematikos tema?
– Labiausiai nemėgstu sausos matematikos, kai būna duota septynių aukštų lygtis ir spręsdama turiu mokėti visas taisykles. Jas aš moku, tiesiog siaubingai nuobodu, kai privalai 45 min. taip dirbti. Tai beprasmiškas darbas. Ir svarbiausia, tu net nežinai, kodėl tai darai. Jei būtų duotas uždavinys, kad pats išvestum lygtį ir skaičiuotum – tada kitas reikalas, nes tu kažko ieškai.
– Koks lengviausias šokio žingsnelis?
– Per Šimtadienį (kalbėjomės prieš jį – aut. past.) šoksime valsą. Jo nemoka beveik visi mano laidos vaikinai. Dabar mokosi. Kadangi lankau Choreografijos mokyklą, turiu prasisukti su kiekvienu, kad išmoktų. Dabar, jei kas pakeltų vidury nakties, tikriausiai valso žingsniu prasisukčiau iki šaldytuvo. Taigi šiuo metu lengviausias valso žingsnelis.
– Vis eini į visuomenę, vedi paskui save kitus. Kiek Tau reikia viešumo?
– Viską ką darau, darau dėl to, kad man tai patinka. Nesiekiu viešumo ar žinomumo. Šokis ir grojimas man yra vieni iš pagrindinių atsipalaidavimo būdų. O veikla jaunimo organizacijoje – tai nuolatinis tobulėjimas, tokiose srityse kaip viešasis kalbėjimas, kritinis mąstymas, laiko planavimas, darbas grupėje, grupės kuravimas ir daugybė kitų, kurių mūsų nemoko mokykloje. Rašydami projektus ir juos įgyvendindami keičiame tiek savo pačių, tiek mūsų gimtojo miesto žmonių gyvenimus. Žinojimas, kad darai kažką reikšmingo ir naudingo, – tai geriausias apdovanojimas, kurį gali gauti.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
