– Ar dažnai tenka skaityti knygas?
– Danguolė: Nuo vaikystės mėgstu skaityti knygas ir tai darau dažnai. Šiuo metu skaitau Kristinos Sabaliauskaitės istorinį romaną „Petro imperatorė“, tai – labai įdomi knyga, todėl nekantrauju paskaityti ir antrąją dalį. Taip pat patiko šios autorės romanas „Silva Rerum“, kurio turinys nuveda vienos giminės ir mūsų šalies istorijos peripetijomis. Patinka šios autorės rašymo stilius, kuris – lengvai skaitomas, kur randama ir tam tikrų istorinių asmenybių, istorinių faktų.
– Mindaugas: Neesu iš tų, kurie labai gerai žino šiuolaikines skaitomas knygas, jų autorius ir apskritai domisi grožine ir populiaria literatūra. Jei sąžiningai, tai turbūt tokios knygos visai neskaičiau nuo studijų laikų. Nors ir tuomet daug laiko skirdavau darbui, o likusį laisvą laiką mieliau skirdavau kitiems pomėgiams – fotografijai, gamtos stebėjimams ar net be konkretaus tikslo keliaudavau miškuose, pelkėse, žvejodavau, grybaudavau ar su draugais salėje žaisdavau krepšinį.
– Justina: Visuomet labai mėgdavau skaityti, namuose turiu savotišką biblioteką – mėgstu knygas pirkti ir turėti savo lentynose. Nenoriai skolinu, dažniausiai iš vis neskolinu, nes man knyga – tai daugiau nei popieriaus lapai, o kažkas, kas priklauso būtent man, todėl labai jas saugau. Galbūt tokią ypatingą meilę knygoms įskiepijo mama. Turiu išsaugojus visas vaikiškas knygeles, kurias skaitydavau būdama maža, dabar jas skaito jau mano vaikai. Juos taip pat mokinu jas saugoti, sunku parduotuvėje praeiti nenupirkus naujos.
Buvo momentas, kuomet knygoms buvo savotiška abstinencija – baigusi bakalauro studijas nebenorėjau ilgokai žiūrėti į bet kokią literatūrą. Vėliau, be abejo, noras grįžo. Pastaruoju metu ypač pradėjau daug skaityti – galbūt tai susiję su įvairiomis studijomis ir noru tobulėti.
– Dažniau skaitote iš malonumo ar dėl žinių gilinimo?
– Danguolė: Skaitau įvairią literatūrą. Dėl darbinių reikalų dažniausiai tenka skaityti mokslinius straipsnius, kuriuos galima rasti internete, taip pat gilintis į teisės aktus, kurie reglamentuoja mūsų įstaigos veiklą. Savo malonumui atsiverčiu istorines knygas arba literatūrą susijusią su psichologiniais dalykais. Dirbant su žmonėmis kartais norisi surasti atsakymus į klausimus – kodėl mąstome skirtingai ar kur slypi kitokio požiūrio priežastys. Paskutinė tokio pobūdžio knyga, kurią gavau dovanų iš bendradarbių – T. Eriksono „Mano bosas idiotas. Mano darbuotojai idiotai“. Skaitant tokią literatūrą kartais randi atsakymus į sunkius klausimus, susijusius su bendravimu. Knyga – vienas iš atsipalaidavimo būdų, man padedantis atitrūkti nuo kasdieninių reikalų.
– Mindaugas: Knygos lydi mane visą gyvenimą. Savaime suprantama, mokyklos ir studijų metais kaip ir visi daugiausiai knygas skaitydavau „iš reikalo“ – tas, kurios būdavo privalomos ar rekomenduojamos pagal programas. Taip pat tuomet pradėjau dirbti leidykloje „Lututė“, kurios įkūrėjas – iš Rokiškio rajono kilęs puikiai žinomas gamtininkas Romualdas Barauskas, todėl knygų skaitymas, redagavimas, maketavimas ir kiti panašūs užsiėmimai tapo ne tik hobiu, bet ir darbu, pragyvenimo šaltiniu. Per 20 darbo metų leidykloje vien sumaketavau ir spaudai paruošiau kelis šimtus įvairių knygų, turbūt dar daugiau žurnalų, lankstinukų ir t.t. Praktiškai visas tas knygas ir perskaičiau – jei ir ne popieriniame variante, tai monitoriuje tikrai. Dar pridėjus tai, kad visą tą laikotarpį dirbau tai Gamtos tyrimų centre, tai Lietuvos ornitologų draugijoje, dalyvavau įvairiuose gamtosauginiuose projektuose, kur nuolat reikėdavo gilinti darbinius įgūdžius skaitant įvairią mokslinę literatūrą, gaunasi, kad perskaičiau daug visokių knygų, bet, kaip minėjau, nelikdavo laiko grožinėms knygoms.
Jei tik turiu laiko knygoms, mieliausiai renkuosi ne tas, kurioms reikia skirti ištisus vakarus ar laisvadienius, o tokias, kurias galima gana greitai apžiūrėti, perversti ilgai netrunkant. Tai fotografijų albumai, mokslinės iliustruotos enciklopedijos, pažintinės knygos. Žinoma, jei pasitaiko kitokio žanro knyga – pavartau ir ją. Tačiau dažniausiai žiūrių į patį maketą, ieškau klaidų, žiūriu koks popierius, spauda ir t.t. – tai jau kaip profesinė liga knygas apžiūrėti nebūtinai perskaitant visą tekstą.
– Justina: Knygų skaitymas, ypač komunikacijoje dirbantiems žmonėms, copywriter`iams yra gyvybiškai svarbus. Jos turėtų būti ne tik apie kokį nors krizių valdymą (kad neištiktų likimas, kodėl knygą apie krizes perskaičiau tik po to), bet ir grožinė literatūra, net knygos vaikams. Šiuo metu mano knygos yra labiau susijusios su profesiniu tobulėjimu – amplitudė plati, nuo rinkodaros komunikacijos iki psichologijos, žmonių elgsenos modelių. Artimiausiu metu niekas nesikeis dėl studijų, tačiau to net netraktuoju, kaip prievole skaityti – man tai malonumas. Manau, kad skaityti knygas būtina, o knygų neskaitanti visuomenė rizikuoja prarasti lyderius.
Šiuo metu skiriu tikrai nemažai dėmesio knygoms, atitinkančioms profesiją, o sąrašas vis pildosi – jau iš anksto užsisakiau ką tik lietuvių autorių išleistą knygą apie vidinę komunikaciją, nekantriai laukiu, kol iš užsienio atkeliaus Robert Cohn „The PR Crisis Bible“, eilėje laukia rekomenduota „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“. Tačiau, taip pat nemažai informacijos galima rasti ir įvairiuose straipsniuose, moksliniuose darbuose, analizėse ir kitose susistemintose ataskaitose. Jomis dalinasi kolegos Linked`ino paskyrose. Vis dažniau literatūrą skaitau angliškai, viena iš priežasčių – jos profesinėje srityje yra kur kas daugiau. Itin mėgstu kokybiškus seminarus, kuriuose patirtimi dalinasi savo srities profesionalai. Kartais tai daug labiau įtraukia ir duoda naudos nei literatūroje pateikta informacija, nes, mano nuomone, teorija ir praktika labai skiriasi. Žinios reikalingos, pagrindai taip pat, tačiau ne mažiau svarbi mentorystė, mokymasis iš kolegų, kurie pateikia situacijų analizes bei patarimų, į ką atkeipti dėmesį ir ko reikėtų vengti.
– Kokia knyga jūsų mėgstamiausia, įsimintiniausia?
– Danguolė: Emociškai labiausiai užkabino autorės Jojo Moyes romanas „Aš prieš tave“. Vėliau perskaičiau ir šios knygos tęsinius, bet pirmosios knygos neužgožė vėlesni romanai. Tai nepaprasta meilės gyvenimui istorija ir ši knyga iš tiesų paveikė emociškai, dar kelias savaites po perskaitymo teko nubraukti ašarą.
– Mindaugas: Laisvalaikiu perskaičiau daugelį knygų gamtos temomis – labiausiai patikdavo visiems gerai žinomų gamtininkų, dabar jau mano gerų bičiulių Eugenijaus Drobelio, Broniaus Šablevičiaus, Selemono Paltanavičiaus, Sigučio Obelevičiaus ir kitų lietuvių autorių knygos. Anksčiau nebuvo galimybės rinktis, ką tik gaudavau – tą skaitydavau. Būdamas berods dešimtokas važiavau į Vilnių vien dėl to, kad kraštietis ornitologas Petras Kurlavičius man iš savo honorarinio fondo buvo pažadėjęs „Lietuvos fauna. Paukščiai“ vieną iš dvitomio egzempliorių. Kitą tomą pavyko nusipirkti pažįstamų pagalba. Selemonas Paltanavičius taip pat atsiuntė kelias savo knygas. Visos jos man labai brangios ir dabar.
Jei reiktų išskirti įsimintiniausią knygą pagal profesiją – tai, ko gero, būtų Lietuvos raudonoji knyga, kurią teko ir maketuoti. Tai buvo didžiausios apimties, 800 puslapių, didelio formato knyga, kurią teko „lipdyti“ kompiuteryje ir parengti spaudai.
– Justina: Šiuo metu įspūdį paliko Malcolm Gladwell „The tipping point“. Tai paskutiniaisiais dešimtmečiais išpopuliarėjusi sociologinė sąvoka, nusakanti situacijas, kuomet ir labai mažas postūmis gali sukelti didelę „grandininę reakciją“ ir turėti didelį poveikį.
Įsigijau naujo leidimo E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, ją skaičiau dar besimokydama mokykloje, bet tai buvo viena geriausių knygų, kurias kada teko skaityti. Jeigu atsiras minutė, būtinai dar kartą perskaitysiu. Aš mėgstu įvairią literatūrą, galbūt tik vengiu tokių, kuriose rašoma tas pats per tą patį visuose puslapiuose, arba parašyta visai paviršutiniškai, be jokio gilesnio konteksto. Bet manau, kad kiekviena knyga turi savo skaitytoją. Tarp kitko, niekada neslėpiau, kad esu Hario Poterio knygų gerbėja. Kiek tenka matyti socialinėje erdvėje, šios knygos senasis leidimas – itin „ant bangos“. Savo malonumui įsigijau iliustruotą pirmąją dalį anglų kalba. Nebuvo lengva gauti. Kartais vakarais vis perskaitau po keletą puslapių. Juk būna dienų, kai tiesiog norisi pabėgti nuo realybės į fantastinį pasaulį.
– Kokioms knygoms teikiate pirmenybę – popierinėms, elektroninėms ar audio?
– Danguolė: Tik popierinėms. Audio knygos nesu klausiusi, tačiau esu girdėjusi atsiliepimą, kad tai – labai geras būdas, sutaupantis laiko. Internete skaityti nemėgstu, todėl dažniausiai stengiuosi medžiagą, kurios reikia, atsispausdinti. Kodėl pirmenybė popierinėms knygoms net ir nežinau, galbūt tai nostalgija knygai. Vertinu knygas, mėgstu, kai man jas dovanoja, nors atrodytų, apsikrauni tomis knygomis, bet man tai malonu. Galbūt tai likę iš tėvelio, kuris turėjo didelę knygų kolekciją. Todėl ir pati namuose turiu vietą, skirtą knygoms.
– Mindaugas: Man knyga – tai tik popierinė. Kurią galima atsiversti, padėti į lentyną ir reikalui esant vėl iš ten pasiimti. Gal pasirodysiu senamadiškas, bet elektroninės knygos man neprilipo – esu kelias tokiu būdu perskaitęs, tačiau nemanau, kad jos kada pakeis popierines. Žinoma, popierinių knygų poreikis mažėja, nes visuomenė, jos poreikiai ir prioritetai keičiasi, viskas persikelia į elektroninę erdvę. Tačiau nemanau, kad elektroninių knygų, ypač lietuvių kalba, laukia šviesi ateitis. Lygiai tas pats ir su įgarsintomis knygomis – mano manymu, tai tik laikinas rinkodaros triukas siekiant parduoti. Žinoma, jos turi ir pranašumų – tai neatsiejama jaunos kartos progreso dalis. Bet popierinė knyga, tikiuosi, dar kurį laiką išliks kaip svarbiausia.
– Justina: Kol kas – tik popierinėms, nemėgtu skaityti elektroninių. Niekaip. Tačiau prieš keletą dienų brolis rekomendavo „audio“ knygas. Galbūt pabandysiu šį variantą anglų kalba, tai bus naudinga ir vietoje to, kad vaikščiodama lauke klausyčiausi muzikos, klausysiuosi knygų. Dviguba nauda. Bet kokiu atveju, manau, liksiu prie popierinio varianto. Galbūt keičiantis kartoms, keisis ir knygų formatas.
Dėl elektroninių knygų, asmeniškai man, akys pavargsta labiau, o ir malonumo tokio skaitant nejaučiu. Todėl ši priemonė man mažiau priimtina. „Audio“ variantą dar tik bandysiu ir jis bus Haris Poteris.
Projektą iš dalies remia:
